Sugriauti mitai: dvikalbystė ne išimtis, o norma

„Vienakalbystė išgydoma“ – taip šmaikščiai savo pranešimą pradėjo  Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros mokslininkė doc. dr. Inga Hilbig Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) balandžio 30 d. organizuotame kalbos forume „Dvikalbystė – likimo dovana ar iššūkis?“. Tokį užrašą ji pasakoja pamačiusi tiesiog ant marškinėlių, o vėliau šis teiginys tapo ne tik jos pranešimo pavadinimo dalimi, bet ir tam tikra pozicija diskusijoje apie kalbų vartojimą, dvikalbystę ir mitus, kurie vis dar sklando viešojoje erdvėje.

Vienakalbystė – XXI amžiaus neraštingumas

Pasak dr. Ingos Hilbig, šiandien mokslas siūlo ne vieną, o kelis dvikalbystės apibrėžimus. Plačiausias ir vis labiau populiarėjantis teigia, jog dvikalbis žmogus yra tas, kuris bent jau supranta daugiau nei vieną kalbą. Tai reiškia, jog kalba nebūtinai turi būti aktyviai vartojama, užtenka ją suprasti. Tokia dvikalbystė, dar vadinama receptyviąja, itin dažnai pasitaiko lietuvių diasporos vaikų tarpe, kai jie lietuvių kalbos aktyviai nebevartoja, tačiau ją supranta.

„Neretai tokie vaikai yra nurašomi kaip „nekalbantys“, tačiau kalbos supratimas taip pat yra sudėtingas kognityvinis procesas“, – pabrėžia mokslininkė.

Pasak pranešėjos, dvikalbių yra didesnė pasaulio gyventojų dalis, o vienakalbių gyventojų mažėja. Tai natūralus procesas, nes šiandieninis pasaulis yra labai globalus, susietas, mišrus, o žmonės nuolat migruoja. „Esu mačiusi tokią frazę, jog vienakalbystę galima laikyti XXI amžiaus neraštingumu“, – teigia ji.  

Manoma, kad Europoje apie 20–25 proc. vaikų nuo mažumės auga ne su viena kalba – su mokyklos, socialinės daugumos, kartais ir su mažumos kalba. Vaikų dvikalbystė yra įprastas, bet kartu tarsi nepastebimas, dažnai ir nuvertintas reiškinys ir Lietuvoje. Dvikalbiai yra Lietuvos etninių mažumų, lietuvių diasporos vaikai.

Dvikalbystės mitai: kuo vis dar tikima?

Nors šiuolaikinis pasaulis – globalus, judrus ir daugiakalbis, visuomenėje vis dar gajūs mitai apie dvikalbystę. Vienas jų – esą vaikai augantys kelių kalbų aplinkoje tampa bereikalingai „apkrauti“.

„Yra manančių, kad mažas vaikas nesusitvarkys su daugiau nei viena kalba, kad jam „susimaišys“, kad dvikalbystė sulėtins kalbos raidą. Tai neturi jokio mokslinio pagrindo“, – aiškina Hilbig.

Kitas mitas: dvikalbis turi puikiai mokėti abi kalbas. Tai, pasak mokslininkės, – klaidingas įsivaizdavimas, dažnai kylantis iš idealizuoto, bet nerealistiško „vienodai stipraus“ kalbos mokėjimo vaizdinio. „Tobulai subalansuotas dvikalbis yra beveik mitinė būtybė – kaip vienaragis“, – sako ji. „Kalbos žinojimas visada yra reliatyvus: vienas žmogus gali geriau skaityti, kitas – laisviau kalbėti.“

Dar vienas plačiai paplitęs įsitikinimas, jog maišyti kalbas negerai, tai esą rodo vaiko sumišimą, painiavą ir chaosą jo galvoje, tačiau mokslininkė teigia priešingai: „Mišrus kalbėjimas – visiškai normalus etapas kalbos raidoje. Suaugusieji dvikalbiai taip pat dažnai įterpia vienos kalbos žodžius į kitą, ir tai nėra nei klaida, nei problema. Tai tiesiog atspindi dvikalbio žmogaus kalbinę tikrovę.“

Dvikalbystė – milžiniška dovana

Visuomenėje dažnai sakoma, kad dvikalbystė – tai „dovana vaikui, o dr. Hilbig pabrėžia, kad tai ne tik dovana, bet ir praktinė, emocinė, simbolinė vertė.

„Dvikalbystė stiprina ne tik akademinius gebėjimus, bet ir tapatybę, ryšį su šeima, kultūrą. Tai išplečia vaiko akiratį, o suaugusiam žmogui suteikia didesnį lankstumą – tiek kalbinį, tiek mąstymo.“

Mokslininkė pastebi, jog yra duomenų, rodančių, kad kalbėjimas keliomis kalbomis didina kognityvinį smegenų rezervą – gebėjimą sutelkti dėmesį, persijungti nuo vienos užduoties prie kitos, atsiriboti nuo nereikalingų dirgiklių. Yra atrasta, kad demencijos simptomus dvikalbiai žmonės senatvėje pajunta vėliau ir ne taip stipriai.

„Dvikalbystė stiprina vykdomąsias funkcijas. Kai tenka nuolat perjunginėti kalbas, šis įgūdis išsivysto automatiškai – ir tai persikelia į visas gyvenimo sritis“, – teigia mokslininkė.

Tyrimai rodo, jog dvikalbiai žmonės dažnai pasižymi didesne empatija, atvirumu kitoms kultūroms, gebėjimu suprasti skirtingas perspektyvas. Tai svarbu ne tik asmeniniam augimui, bet ir bendravimui visuomenėje.

„Vaikai, augę keliakalbėje aplinkoje, lengviau įsivaizduoja, kaip kitas žmogus mato pasaulį. Jie mažiau linkę stereotipizuoti. Tai vertybės, kurios šiuolaikiniame pasaulyje yra neįkainojamos“, – sako dr. Hilbig.

Kaip puoselėti dvikalbystę?

Visgi mokslininkė sutinka, jog tėvams kyla iššūkių einant dvikalbystės keliu, todėl ji su kolegėmis Egle Gudavičiene, Kristina Jakaite-Bulbukiene, Meilute Ramoniene ir Egle Vaisėtaite-Žiūke išleido knygą „Kalba kaip galimybė. Lietuvių kalba gyvenant svetur“, kurioje pateikia apibendrintus ne vienų metų lietuvių kalbos tyrimų emigracijoje rezultatus, praktinių patarimų tėvams.

Pagrindinė žinia tėvams, auginantiems dvikalbius vaikus: nebijoti, neabejoti, bet veikti tikslingai. Lietuvių kalba, net jei gyvenama svetur, gali būti ne tik išlaikyta, bet ir perduodama.

„Mokykla svarbi, bet namų kalba – taip pat. Jei tėvai galvoja „išmoks vėliau“, jie rizikuoja, kad tai neįvyks niekada“, – perspėja mokslininkė.

„Išsilavinimas nepadaro gyvenimo paprastesnio, bet jį praturtina. Taip reikėtų žiūrėti ir į dvikalbystę“, – Vernerio Leopoldo citata  savo pranešimą užbaigė mokslininkė.

Autorius: Gerda Vaičiūnaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama