„Istorinės paralelės“. Okupacija ir tremtys: ar okupantai šiandien elgiasi kitaip?
Žinių radijas
Turinį įkėlė
Birželio 14-oji Lietuvoje yra Gedulo ir vilties diena. 1941 metais šią dieną prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą. Gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta daugybė šviesiausių tautos žmonių į šiaurinę Rusijos dalį, kur jie kentėjo nuo bado, šalčio ir sunkaus darbo. Daug žmonių buvo įkalinti lageriuose, o net vaikai nebuvo pasigailėti. Trėmimų tikslas buvo sunaikinti tautos šviesuomenę ir perauklėti likusius, siekiant sukurti vergišką komunistinę visuomenę. Gedulo ir vilties dieną mes pagerbiame tremtinius ir žuvusiųjų atminimą, tačiau taip pat prisimename laisvės viltį, kurią palaikė pasipriešinimo judėjimai. Tuo tarpu 1940 m. birželio 15 d., sulaužydama tarptautines sutartis ir pasiųsdama per 150 tūkstančių raudonarmiečių, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką. Prasidėjo 50 metų trukusi Lietuvos okupacija.
Kodėl okupantui reikėjo kaukės praeityje, o šiandien jis ciniškas, atviras ar čia irgi tik kaukė, karo uždanga? Kodėl okupantas toks žiaurus partizanams dar galima suprasti, bet kodėl civiliams, vaikams? Kodėl reikia Rusijai Ukrainos vaikų? Kaip buvo su vaikų likimu per tremtis? Kaip jie nukentėjo? Kaip juos gelbėjo tėvai? Kokios jų aukos? Ar vaikai įsitraukė į partizaninį judėjimą? Kaip? Skaičiuojame tik žuvusius, tačiau dvasinių žaizdų ir nuostolių aptarimas retas – kaip vertinti kolaboravimą, kaimynų skundus, politines rietenas, susiskaldymą, ar šiomis dienomis, visuomenėje matome okupanto pėdsaką, veikimą?
Laidoje dalyvauja Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramune Driaučiūnaitė ir Titas Juocys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tyrėjas, istorikas-empirikas.
Laidą „Istorinės paralelės" remia Medijų rėmimo fondas.
Viršelio nuotr. - pexels.com
Autorius: Raigardas Musnickas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
