„Kas nusideda“

„[Kas nusideda], patenka į gydytojų rankas!“ Prieš 22 metus šiuo ne itin paguodžiančiu sakiniu mane pasitiko prioras von Kippelis, kuriuo dabar labai žaviuosi. Tuo metu buvau pasinešęs sėdėti „ant savo užpakalio“ ir ilgai nesuvirškinau tiesos apie nuodėmę ir ligą. Šiandien žinau, kad ponas prioras kalbėjo išmintingai.

Kiekviena liga visada yra tam tikros nuodėmės prieš įstatymą ar gamtos reikalavimą pasekmė. Savo giliausia esme gamta yra sveika ir gera. Jei save ir daiktus „naudojame“ dalykiškai ir teisingai, mes mirštame – ir mūsų aplinka miršta – natūralia, gera mirtimi. Tačiau labai nedaug žmonių ir daiktų miršta normalia ir natūralia mirtimi. Mes taip žiauriai išnaudojame save, savo artimuosius ir pasaulį, kad pasaulis egzistuoja tik Kūrėjo išminties dėka. Senovės išmintis vaizdiniais kalba apie piktą žmonių ir daiktų mirtį nuo žmogaus rankos. Vieną iš šių išmintingų pamokymų randame Biblijoje.

Išmintis apie pirmųjų žmonių pradinį žiaurumą pranašauja nenatūralią, kankinančią žmogaus ir pasaulio mirtį, trunkančią per amžius, nes žmogus neprasmingai, piktybiškai ir beatodairiškai naudojasi savimi, kitais žmonėmis, augalais ir gyvūnais. Mirties pranašas yra liga. Už savo ligą „esu skolingas“ arba savo kvailumui, arba savo nedalykiškumui, arba piktnaudžiavimui dėl kitų žmonių įtakos. Deja, nuo neatmenamų laikų esame nusidėjėlių bendruomenė. Ir vargu ar tai pasikeis.

Jėzus Kristus pasiūlė mums galimybę įgyti šiek tiek laimės šiame pasaulyje ir galiausiai sulaukti Dievo gailestingumo. Tačiau labai nedaugelis iš mūsų mirs natūralia ir gera mirtimi. Didžioji dauguma baigs žiauriai ir kankinamai, nes atsiranda vis daugiau galimybių nederamai ir piktybiškai elgtis su savo artimaisiais, savimi ir daiktais. Mes, žmonės, esame gamtos „vėžys“. Baisius „vėžius“ ir kitas kančias gauname atgal iš gamtos. Tas, kuris nuodija savo motiną, neturi kaltinti jos žiaurumu.

Su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi

Liga ir nenatūrali mirtis yra paprastos, objektyvios mano asmeninio ir mano artimųjų nederamo elgesio pasekmės. Liga – tai likimas, kurį mes patys sau ir artimui užkrauname kaip bausmę už savo nederamą elgesį. Mes patys save įkalinome užburtame rate. Nuolat sugalvojame naujų galimybių sunaikinti save ir savo artimą, o tada dejuojame ir keikiame Kūrėją. Gamta atsako geležiniu nuoseklumu, mūsų organus ir audinius kamuoja švinas, smalkės, alkoholis, nikotinas, svaigalai ir tinginystė. Faktiškai tai yra akla sudirgusios ir kankinamos būtybės reakcija. Gyvūnai, augalai ir daiktai ligą kenčia bejėgiškai ir dažniausiai tyliai. Štai kodėl kenčiančio gyvūno ar užkrėsto augalo vaizdas mus slegia ir gąsdina. Ką žmonės gali padaryti dėl savo ligos? Apie tai pamąstysime kitame straipsnyje.

Frater Leo

1973 sausio 26-toji diena, Walliser Volksfreund
Iš vokiečių k. vertė dr. Gediminas Karoblis

2025 m. kovo Artuma

Autorius: Kunigas Jonas Jūraitis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama