FILOMENA TAUNYTĖ: „SĄŽINĖS GRAUŽATIS VEJA PRIE KOMPIUTERIO“

2025 m. balandžio 11 d. žinomai medikei ir publicistei, aktyviai LŽS ir NŽKA narei Filomenai Taunytei sukako 100 metų nuo gimimo. 

„Ko man būti nelaimingai? Dėl to, kad man tiek metų? Noriu dar vienoje knygoje vyresnio amžiaus žmonėms papasakoti, kad viena iš priežasčių, kodėl imame darytis nelaimingi, nesulaikomai senti, – nesusitaikymas su savo amžiumi. Kažkodėl bijom senatvės, jau 70 metų sulaukę keliame tostus: kad tu niekad nepasentum, kad visuomet žydėtum“, – juokėsi kolegė Filomena.

DVIEJŲ MŪZŲ GLĖBYJE

Kolegė Filomena didžiąją savo gyvenimo dalį praleido dviejų mūzų glėbyje. Vieną jos ranką vedė Hipokrato priesaika, kitą - kūrybos mūza. Ir abejose erdvėse - gydymo ir kūrybos - ji sugebėjo palikti ryškų pėdsaką.

Kolegė Filomena gimė 1925 m. balandžio 11 dieną Vantainėliuose, Radviliškio rajone. Ji nuo mažens siekė mokslo. Mokėsi Voskonių pradžios mokykloje, Radviliškio progimnazijoje, Šiaulių gimnazijoje. 1942 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete. 1943 m. vokiečiams universitetą uždarius, įstojo į Kauno akušerių mokyklą. Dirbo Radviliškyje. 1950 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete įgijo gydytojos specialybę. Dirbo įvairiose medicinos srityse. Aktyviai domėjosi ir propagavo netradicinius gydymo būdus.

Kūryba ji susidomi ne iš karto. Tik nuo 1965 m. pradeda aktyviai reikštis respublikinėje spaudoje, rašė žurnalams „Mokslas ir gyvenimas“, „Švyturys“, „Tarybinė moteris“, laikraščiui „Tiesa“, kitur. Ypač jai sekėsi, kai užsimodavo didelę medicininę patirtį pateikti pasitelkus publicistiką, gyvą ir skambų žodį. Jos straipsniai periodinėje spaudoje, vėliau pasirodžiusios knygos išsiskyrė ne tik geru medicinos reikalų žinojimu, drąsiais atradimais, originaliais gydymo patarimais, bet ir sodriu lietuvišku žodžiu, aukšta publicistikos praba.

BRANDI PUBLICISTĖ

Jos kūrybinis augimas akivaizdus. Nuo kuklokos pirmosios knygos „Dar kartą apie alkoholizmą", pasirodžiusios 1972 metais, iki įdomių, intriguojančių ir todėl populiarių publicistikos knygų, skirtų liaudies medicinos, netradicinių gydymo metodų, senatvės, fizinės ir psichinės sveikatos temomis: „Vandens užkalbėjimas" (2000), „9/10 laimės: apie fizinę ir psichinę sveikatą" (2003, 2006, 2009), „7 nuodėmės ir 12 ligų (2006, 2007, 2009), „Kiek sveria siela" (2008, 2009), „Gyvenimas be stogo" (2009), „Ieškau tikro lietuvio (2011, 2013).

Paklausta, kiek laiko per dieną skiria rašymui, kolegė Filomena prisipažino nemėgstanti griežtos dienotvarkės: „Tik sąžinės graužatis veja prie kompiuterio. Vis galvoju: ką aš darau, reikia eiti rašyti. Bet kažkaip viskas savaime išeina. Dažniausiai prabundu 4 ryto, porą valandų galvoju. Tada vėl miegu iki 8 valandos ar ilgiau. Ką prisimenu atsikėlusi, tą ir užrašau. Aš paprastai rašau, nors kai kas kritikuoja mane, kad plaukia pasąmonės srautas, tegu plaukia, ką padarysi. Be to aiškiau pateikiu medicinines žinias, tai žmonėms svarbu“.

JUOZO TUMO-VAIŽGANTO PREMIJA

Prisimenu 2008 metus, kai vertinimo kmisija, sudaryta iš Lietuvos žurnalistų  ir Lietuvos rašytojų sąjungų atstovų, sprendė, kam skirti garbingą Juozo Tumo-Vaižganto premiją. Prisimenu ir džiaugsmą kolegės Filomenos akyse, kai išgirdome vertinimo komisijos sprendimą - už knygą „Kiek sveria siela“  Filomenai Taunytei skirti Juozo Tumo-Vaižganto premiją.

Šioje knygoje kolegė Filomena analizuoja keturis žmogaus gyvenimo tarpsnius, kiekvienam amžiui būdingas pareigas ir prievoles. Kiek sveria siela? Ar tai svarbu? Svarbiausia turėti sielą, teigia autorė, o kad ji neapsunktų, būtina žinoti, kas privalu vaikystėje, kas senatvėje, kaip turėtų elgtis bręstantis ar brandus žmogus. Kiekvienam amžiui savos prievolės.  Vaikystėje – mokytis ir klausyti vyresniųjų, jaunystėje – tramdyti geismus ir norus, brandžiame amžiuje – būti teisingam, senatvėje – pamokyti kitus, mirštant – dėl nieko nesigailėti.

Ir šioje, jau penktoje kolegės Filomenos knygoje skaitytojas randa būrį spalvingų jau pažįstamų ir naujų personažų, kuriuos kurdama ji analizuoja keturis žmogaus gyvenimo tarpsnius, per kiekvieną jų žmogui tenkančius išbandymus, pastebi sielos bei kūno ligų apraiškas ir nustato jų priežastis. Gydyti ligas ji siūlo tuo, „ką per amžius sukaupė liaudies išmintis, geriausia – mūsų liaudies, nes kiekviena tauta turi savą etnokultūrą“.

„Jeigu norime laimės, – rašė premijuotoje knygoje kolegė Filomena, – privalome paisyti per tūkstančius metų patikrintų pamokymų. Deja, mums nesiseka. Gausėja nesimokančių, neklausančių vaikų, netramdančių geismų ir noro greitai praturtėti jaunuolių, subrendėliai užmiršta teisingumą, seneliai tyli, nes net vaikai neleidžia jiems išsižioti, o kitų amžiaus grupių žmonės stengiasi juos paversti kvailiais“.

PRASIMUŠĖ PRO NENORĄ SKAITYTI KNYGAS

Naujausia ir, deja, paskutinė kolegės Filomenos knyga „Šventųjų gyvenimas Marijos žemėje" pasirodė 2013 m. pavasarį. Šioje knygoje ji atsiskleidžia kaip autorė, sukaupusi didžiulę gyvenimo ir profesinę patirtį. Ji teigė sutikusi kur kas daugiau gerų žmonių nei blogų, o ir pastarųjų tik nedidelė dalis esanti tokių, kurie negalėtų pasitaisyti. Ji buvo optimistė, ieškodavo gyvenime gero, todėl ir paskutinė jos knyga yra skirta šviesiems ir kilniems žmonėms.

O tas faktas, kad kolegės Filomenos knygos buvo leidžiamos pakartotinai („9/10 laimės“ ir „7 nuodėmės ir 12 ligų“ – net po tris kartus, „Kiek sveria siela" ir „Ieškau tikro lietuvio“ – po du kartus), rodo ne tik jų populiarumą, bet ir autorės gebėjimus sudominti, net užvaldyti skaitantį žmogų. Ji savo publicistinio talento ir medicininių žinių samplaikos dėka sugebėjo prasimušti per vis labiau mūsų visuomenę apimantį nenorą skaityti, domėtis knyga.

AKTYVI ŽURNALISTŲ SĄJUNGOJE

1975 metais ji įstoja į Lietuvos žurnalistų sąjungą.  „Filomena Taunytė buvo gydytoja, ne žurnalistė. Bet kai gavome jos pareiškimą, kad norinti įstoti į Lietuvos žurnalistų sąjungą, mes nenustebome. Atvirkščiai – apsidžiaugėme, kad į sąjungą stoja tokia aktyvi publicistė. Jos rašinių gausa, lydima dideliu skaitytojų susidomėjimu lengvai atvėrė Filomenai Taunytei kelią į žurnalistų šeimą“, - sakė tuometinis LŽS pirmininkas Albertas Laurinčiukas.

Išėjusi į pensiją kolegė Filomena pradėjo noriai ir aktyviai dalyvaudavo LŽS Senjorų klubo veikloje. Stengdavosi nepraleisti nei vieno klubo susirinkimo, kitokio renginio. Tuo metų žurnalistai senjorai kiekvieno mėnesio pirmąjį trečiadienį rinkdavosi Teatrų sąjungos salėje, esančioje Teatro gatvėje. Kolegė Filomena stengdavosi nepraleisti nei vieno klubo susirinkimo. Mėgdavo atsisėsti pirmoje eilėje, kraštinėje kėdėje. Jei kiek vėluodavo, niekas iš kolegų neskubėdavo ten atsisėsti, visi žinojo kad tai „Filomenos kėdė“

Ji noriai dalindavosi sava patirtimi, negailėjo patarimų, neretai ir motiniškai pabardama, kad nesilaikome gydytojų patarimų. Mėgo aštrų žodį, neretai turėdavo ir griežtą nuomonę. Mėgdavo ir pajuokauti, kartais ir labai šmaikščiai. Ji ne kartą sakė: „geriau gyventi su liga, nei mirti nuo jos gydymo".

Tuometinis Senjorų klubo pirmininkas Stanislovas Pleskus į kiekvieną klubo sueigą pakviesdavo kokį nors svečią – Seimo narį, ministrą, ar garsesnį žmogų. Tačiau kartą, paklausęs kolegų pageidavimų, nieko nepakvietė, o į scena atsivedė kolegę Filomeną. Kiek prisimenu, tai buvo ilgiausias mūsų susirinkimas. Kelias valandas kolegos nepaleido jos nuo scenos, Užbėrė klausimais, visi džiaugėsi atvirais jos atsakymais, neretai palydėtais ir smagia humoro gaidele. Įdomus bendravimas ilgai trūko ir po oficialiosios dalies, prie kavos puodelių...

Kai LŽS Senjorų klubo Taryba nutarė išleisti knygą apie klubą, jo narius ir įpareigojo mane ją sudaryti, redaguoti, pradėjau rinkti medžiagą ir apie kolegę Filomeną. 2024 metais išėjo knyga „Žurnalistai senjorai“, kurioje 246, 247 puslapiai yra skirti straipsniui „Filomena Taunytė“.     

Nemažai kolegė Filomena nuveikė ir tarp medikų. 1991 m. kartu su Saliute Goleckiene ir Algimantu Jasulaičiu įkuria Vinco Kudirkos medikų literatų draugiją.

 NŽKA SIGNARATĖ

„Kolegė Filomena turėjo savitą bet tvirtą, tiesų požiūrį į viską, kas ja supo. Jai visuomet rūpėjo žmogaus,  visuomenės gerovė. Buvo aktyvi ir Lietuvos žurnalistų sąjungoje. Nuoširdžiai palaikė idėją steigti Nacionalinę žurnalistų kūrėjų asociaciją, tapo asociacijos signatarė. Lietuvos kultūros ministro įsakymu jai buvo sutektas garbingas valstybės pripažinto meno kūrėjo statusas, - sako LŽS Senjorų klubo pirmininkas Ipolitas Skridla. – O kalbant apie jos kūrybą, reiktų pabrėžti jos publicistiškumą, netradicinį mąstymą, lengvą rašymo stilių ir ypač – šmaikštumą. Mažai kas prisimena, bet kūrybos pradžioje ji buvo paskelbusi daug humoreskų“.

Kolegė Filomena buvo itin mėgstama žurnalistų pašnekovė tiek internetinėje erdvėje, tiek spaudoje, televizijoje, nes drąsiai reiškė savo nuomonę apie sveikatą, ligų gydymą vaistais, dietas, medicininį švietimą, etiką, kitką.

Simboliškai dabar skamba kolegės Filomenos mintys: „Vieni miršta, kiti lengvai išeina... Mirtis sunki, o išėjimas nepastebimas. Atsigulė žmogus vakare, o ryte, žiūrėk, jau išėjęs. Būtų gerai, jei visi išeitume lengvai ir be skausmo." Kaip išėjo kolegė Filomena, ji vienintelė težino...

Kolegė Filomena mirė 2013 m. birželio 28 d. Vilniuje. Palaidota Saltoniškių kapinėse. Jos kapas paskendo baltų gėlių jūroje...

Autorius: Vytautas Žeimantas

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama