KEIČIANTIS SĄLYGOMS, ŪKININKAVIMO POKYČIAI – NEIŠVENGIAMI Laimingų karvių ir jų šeimininkės namai

Ateities su žemės ūkiu nesiejo

Visai neseniai ūkininkė per labai trumpą laiką – nepilnus metus – su patikima komanda baigė įgyvendinti antrąjį savo ūkio projektą – pastatyta ir įrengta 309 vietų ferma su keturiais melžimo robotais. „Karvidėje dabar tvyro ramybė. Mano karvytės laimingos, ir aš laiminga“, – „Ūkininko patarėjui“ prisipažino J. Gabrinovičiūtė.

Gabrinovičių ūkio pradžia siekia 1991-uosius, kuomet ūkininkauti, tiesti pieno kelią, pasak J. Gabrinovičiūtės, ėmėsi jos tėvai, D. ir V. Gabrinovičiai. „Mama dirbo kultūros namų direktore, tėtis buvo ūkininkas. Sugriuvus tuometinei sistemai, tėvai nusprendė kurti ūkį. Dabar jau daugiau negu dešimtmetį savo atskirą modernų pieno ūkį kuriu ir aš. Tėvų įskiepytas supratimas ir meilė žemei, gamtai ir gyvuliams padarė didelę įtaką. Jie man perdavė meilę kaimui ir darbui“, – ŪP atviravo ūkininkė.

Tiesa, prieš tai moteris savo ateities neketino sieti su žemės ūkiu. J. Gabrinovičiūtė studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete ir įgijo inžinerinę nekilnojamojo turto vadybos specialybę, o Vilniaus universitete dar baigė ir tarptautinės prekybos magistro studijas, dirbo įvairiose kompanijose tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Į tėvų ūkį jai teko sugrįžti dėl tėvo ligos. „Ketinau pabūti ir padirbėti tėviškėje laikinai, bet tas laikinumas labai išsitęsė, patvirtindamas posakį, jog nėra nieko pastovesnio už laikinumą“, – pastebėjo pašnekovė.

Kaip šuolis į kosminį laivą

Prieš daugiau nei dešimtmetį Daumilų k. J. Gabrinovičiūtė įgyvendino pirmąjį savo ūkio projektą, pagal kurį buvo renovuota 177 vietų karvidė, pastatytas pieno blokas. Šiemet, pasak ūkininkės, įgyvendintas antrasis projektas – talkinant bendrovei „SV Technika“ įrengta 309 vietų ferma su keturiais melžimo robotais – buvo kaip peršokimas į kosminį laivą. „Nuo pat savarankiško ūkininkavimo pradžios žinojau, kad būsiu „pienininkė“. Niekuomet nesiejau savęs su grūdinių kultūrų auginimu“, – tvirtino ūkininkė.

J. Gabrinovičiūtė save vadina drąsia maksimaliste, turinčia didelį šeimos – mamos Danutės, brolio Venanto, sūnėno Justo – palaikymą, supratimą. Be šeimos komandos, pasak moters, ji viena pati nieko nebūtų nuveikusi. „Kad svajonės taptų tikrove, reikia dirbti juodai. Pavyksta, bet reikia ir daug užsispyrimo, patikimų žmonių, partnerių. Esu likimui dėkinga už ilgametį bendradarbiavimą su vietos kredito unija, be „Rokiškio sūrio“  palaikymo niekuomet nebūčiau ryžusis imtis naujojo projekto“, – teigė pašnekovė.

Naujasis projektas, pasak J. Gabrinovičiūtės, įgyvendintas ne tik labai drąsiai, bet ir tiesiog žaibiškai – per nepilnus metus. Ūkininkė pripažino, jog projektas pareikalavo daug jėgų, kantrybės. Ne kartą ir rankos buvo nusvirusios. „Bet dabar galiu šypsotis, tarytum tų įtemptų metų nė nebūtų buvę. O labiausiai mane pradžiugino vieno žmogaus komentaras. Žiūrėdamas į naują modernią fermą, jis prasitarė, jog tai yra ir jo svajonė. Labai džiaugiuosi, jog mano ir mano šeimos kūrinys tapo kažkieno kito svajone. Ar gali būti nuostabiau?“ – emocijų neslėpė J. Gabrinovičiūtė.

Įgyvendinus technologinius sprendimus ir įdiegus melžimo robotus sumažėjo fizinio darbo apimtys, atsirado daugiau galimybių susitelkti ties gyvuliais. Pagerėjo pieno kokybė. Pasak J. Gabrinovičiūtės, karvidėje dabar tvyro ramybė. Karvės gyvena savo gyvenimą su labai minimaliais žmogaus ir technologijų įsikišimais.

Modernus, inovatyvus ir konkurencingas ūkis

J. Gabrinovičiūtės galvijų bandoje – žalmargės ir juodmargės holšteinų veislės karvės. Ūkininkė kuria ne tik modernų, bet ir inovatyvų, konkurencingą ūkį. „Investicijos į technologijas, sukurta gyvūnų gerovė yra stipriausia investicija į ateitį. Neinvestuodamas į naujas technologijas, gyveni praeityje. Reikia žengti kartu su inovacijomis. Tik tokiu atveju gali išlikti konkurencingas, gaminti kokybišką produktą. Visa tai, žinoma, nėra pigu ir lengva. Bet ir čia gelbėja patikimi partneriai“, – ŪP aiškino pašnekovė.

Pagrindinės ūkio pajamos – iš parduodamo pieno. Pasak J. Gabrinovičiūtės, Lietuvos ūkininkai yra priklausomi ne tik nuo šalies, bet ir nuo pasaulinės pieno rinkos. Ūkininkavimą pastaraisiais metais apsunkina ir situacija darbo rinkoje. „Bet mūsų ūkis – šeimos, vieni kitiems padedame“, – pridūrė pašnekovė.

Ūkininkė į ganyklas išleidžia ganytis trūkstančias karves, telyčias. Šiemet, J. Garbrinovičiūtės teigimu, sudėtinga pasiruošti priruošti gyvuliams pašarų žiemai. Kur smėlingos vietos – auga normali žolė, kur durpingos – negali nupjauti. Ūkininkė sėja kukurūzus, kurie su žole sudaro gyvulių pašaro pagrindą. Šiemet tikisi gero kukurūzų derliaus.