Paneigia populiarų mitą: lietuvių kalba nėra tokia sunki, kaip daugelis įsivaizduoja

Lietuvių kalba dažnai vadinama viena sunkiausių pasaulyje, tačiau toks įsitikinimas gali tapti viena didžiausių kliūčių ją išmokti. Taip sako Lietuvių kalbos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Violeta Meiliūnaitė. Jos teigimu, ne tik užsieniečiai, bet ir patys lietuviai neretai nesąmoningai prisideda prie šio mito stiprinimo – vos išgirdę akcentą skuba pereiti prie anglų ar rusų kalbos.

Pasak V. Meiliūnaitės, būtent toks elgesys dažnai apsunkina užsieniečių integraciją ir atima galimybę mokytis kalbos natūralioje aplinkoje.

Patys kuriame mitą, kad lietuvių kalba neįveikiama

Anot V. Meiliūnaitės, pasakojimas apie lietuvių kalbos sudėtingumą kartojamas tiek dažnai, kad ilgainiui juo patikime patys.

„Mes kartuojame šitą mantrą – sunki, sunki, sunki. Ir mes patys tuo patikime. Išgirstame kalbant ir galvojame: „Dieve, bet tam žmogui taip sunku lietuviškai kalbėti. Aš jam padėsiu.“ Ir tada neleidi žmogui, kad ir sunkiai, bet kalbėti lietuviškai, užuot pasiūlęs paprastesnį žodį, lengvesnę frazę, tu pereini į kitą kalbą. Kitas dalykas, užsienietis visą laiką girdi, kaip tai yra sunku. Tai gal tada net neverta pradėti mokytis?“, – pasakoja VLKK pirmininkė. 

Tokiu būdu kitakalbis netenka galimybės mokytis realiose situacijose.

Neįveikiama lietuvių kalba tik mitas

Pašnekovė pabrėžia, kad specialistai, mokantys lietuvių kalbos užsieniečius, situaciją vertina visai kitaip.

„Jeigu kalbame su žmonėmis, kurie moko lietuvių kalbos kaip užsienio kalbos, jie sako, kad tai mitas. Mes net nesame prie pačių sudėtingiausių kalbų. Mes esame vidutiniokai“, – ramina V. Meiliūnaitė.

Pasak jos, sudėtingumo įspūdis dažnai kyla dėl to, kad lietuvių kalbos sandara skiriasi nuo kitų kalbų, o ir kalbančiųjų procentas, lyginant su kitomis populiaresnėmis kalbomis yra nedidelis. „Aš kažkada skaičiavau, kad santykis yra toks: vienas lietuviškai kalbantis žmogus prie bene penkių ar šešių šimtai angliškai kalbančių žmonių. Vadinasi, mes esam maždaug 500 kartų didesnė egzotiką negu tie, kurie kalba angliškai. Vakarų Europos kalbos jau seniai metė linksnius į šalį. O toks dalykas kaip galūnės jiems atrodo labai įdomus, keistas ir sunkiai išmokstamas, nes jų galvoje yra visai kitoks kalbos modelis“, – aiškina ji.

Tai tik kelios iš priežasčių, kodėl lietuvių kalba gali pasirodyti sudėtinga, bet, anot V. Meiliūnaitės, svarbiausia yra peržengti pirmąją baimę.

„Nuo kažko reikia pradėti. Tu gali šnekėti pačių paprasčiausiais žodžiais, nedidelio žodyno, paprastos struktūros kalba ir būti puikiai suprastas. Svarbu peržengti nenorą ir įsitikinimą, mitą, kad lietuvių kalba yra neišmokstama“, – sako VLKK pirmininkė.

Kodėl lietuviai taip greitai pereina į kitą kalbą?

V. Meiliūnaitės teigimu, įprotis greitai pereiti į kitą kalbą turi gilias istorines šaknis. „Mūsų mąstymo struktūra tokia, kad maždaug kas penkiasdešimt metų kokia nors svetima kariuomenė pereina per Lietuvą“, – aiškina ji.

Ji primena XIX amžiaus carinės Rusijos represijas, spaudos draudimą, du pasaulinius karus ir pusę amžiaus trukusią sovietinę okupaciją. Pasak jos, kalbos keitimas tai tarsi išgyvenimo mechanizmas, padėjęs prisitaikyti prie svetimų valdžių ir kalbų. Tai mums tapo tarsi savotišku įpročiu.

„Tas refleksas parodyti, kad tu moki kitų kalbų, parodyti, kad esi svetingas šeimininkas, jis yra likęs. Vienas labai išmintingas žmogus sakė: „Duokit lietuvių kalbai bent du šimtus metų ramybės.“ Jos reikia, kad atsirastų savivertė, drąsa ir pajautimas, kokia ta kalba yra įdomi“, – pažymi V. Meiliūnaitė.

Lietuvių kalba – mūsų išskirtinumas

V. Meiliūnaitė įsitikinusi, kad šiandien lietuvių kalba tampa ne kliūtimi, o privalumu.

„Dabar, kai turim pakankamai brandžią lietuviškai kalbančią visuomenę, mes grįžtam prie to, kad mokame ne tik užsienio kalbas, mums svarbi ir lietuvių kalba. Mes po truputį grįžtame prie savo orumo“, – teigia VLKK pirmininkė.

Ji pateikia ir Eurovizijos pavydį, kuomet daininkai tik pradėję dalyvauti konkurse, stengėsi žūtbūt dainuoti angliškai, nors Europoje tai keldavo juoką. Dabar situacija keičiasi.

„Mes pradėjom dainuoti lietuviškai, nes ėmėm rodyti savo išskirtinumą. Juk kas yra mūsų vertė? Mūsų išskirtinumas. Tai, kuo mes esam įdomūs pasaulyje.Pagaliau atėjo supratimas, kad mūsų kalba yra mūsų išskirtinumas, mūsų pridėtinė vertė“, – pažymi ji.

Todėl, pasak VLKK pirmininkės, svarbu ne tik reikalauti iš užsieniečių mokytis lietuvių kalbos, bet ir patiems ja didžiuotis.

„Jeigu mes norime lietuvių kalbos visur aplinkui, pirmiausia patys turime kalbėti lietuviškai“, – sako ji.

Jaunimas lietuvių kalbos neatsisakys, tačiau yra viena sąlyga

Nors dažnai baiminamasi, kad jaunimas vis daugiau laiko praleidžia angliškoje informacinėje erdvėje, V. Meiliūnaitė į ateitį žvelgia optimistiškai. „Aš manau, kad norės. Ir man atrodo, tas noras išsiskirti pasaulyje yra vienas iš pagrindinių variklių, kodėl ta lietuvių kalba yra svarbi“, – sako ji.

Vis dėlto ji pripažįsta, kad didžiausią iššūkį šiandien kelia ne pati anglų kalba, o lietuviško turinio trūkumas. Ypač trūksta turinio vaikams ir paaugliams. Ypatingai svarbu supažindinti juos ir parodyti, jog turinys lietuviškai irgi gali būti įdomus.

„Mano galva, akcentą reikia kelti į jaunimą, į mokinius ir jiems rodyti, kad anglų kalbos reikia, nes gyvename daugiakalbiame pasaulyje. Bet jeigu pradedi ieškoti, kas tu esi ir kokia kalba tau lengviausia kalbėti, tai turėtų būti lietuvių kalba“, – teigia V. Meiliūnaitė.

Ji įsitikinusi, kad būtent kasdieniai pokalbiai, kantrybė ir noras kalbėti lietuviškai yra vienas svarbiausių sėkmingos integracijos pagrindų. Jeigu visuomenė nustos kartoti, kad lietuvių kalba yra neįveikiama, o vietoje to padrąsins ja kalbėti, laimės abi pusės – ir atvykusieji, ir pati Lietuva.

Autorius: Gerda Vaičiūnaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama