Mokytojas T. Vaitkūnas: didžiausia siekiamybė – ugdyti gerus žmones ir būti geru žmogumi
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
„Kad ir kaip mokytojai skubėtų, o vienuoliktokai ir dvyliktokai būtų įsukti į egzaminų rutiną, laiko pasikalbėti apie žmogiškus dalykus vis tiek yra. O štai visuomenėje tokio laiko mažėja. Šiandien esame linkę nukrypti į kraštutinumus, užimti vieną ar kitą poziciją – mums trūksta dialogo vietoje noro įrodyti, pademonstruoti, pasakyti, kas teisus, o kas ne“, – sako Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytojas TOMAS VAITKŪNAS. Pedagogas, pernai pelnęs Meilės Lukšienės premiją už demokratijos, bendruomeniškumo, pilietiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjas, šiandien ugdymo srityje, kaip pats sako, ieško tikro vertybėmis grįsto ryšio, ugdančio gerus žmones. Su juo kalbėdami svarstome, kodėl nuolat skubame ir nerandame laiko pokalbiui, kokia šiandien yra švietimo prasmė ir kaip piligriminis žygis tapo gyvenimo imitacija. Kai gyvename neramumų akivaizdoje, aplink vyksta karai, Lietuvoje taip pat dažnai kirba nerimas, ką jums šiandien reiškia būti mokytoju, dar labiau – istorijos mokytoju? Dažnai su kolegomis juokaujame, kad smagu kalbėti apie istoriją. Istorija – žavus dalykas, lavinantis vaizduotę, mąstymą ir atsakomybę, bet gyventi istoriniais laikais nėra taip smagu. Patirti istoriją savo kailiu yra iššūkis. Pats istorijos mokymas ir istorikai turi tam tikrą taikomąją funkciją šiame procese – bandyti viską dėlioti į vietas. Tai suteikia ramybę neramiais laikais, nes supranti, kad istorija gal ir nesikartoja, bet rimuojasi, todėl gali bandyti suprasti, kas vyksta. Istoriniais laikais tampa aktyvus racionalus protas, o kartu gali ir į mokinius kreiptis, pasitelkdamas pavyzdžius. Ar mokiniai pas jus ateina su klausimais apie Lietuvos, pasaulio dabartį ir ateitį? Ateina. Man pačiam labai įdomi tema yra taikomoji istorija – kai praeities įvykiuose ieškai atsakymų, kokius sprendimus žmonės priėmė tuo metu, pavyzdžiui, politikoje. Labai mėgstu istoriką Niallą Fergusoną. Kalbėdamas apie dabartinę padėtį, jis teigia, kad dabar išgyvename antrąjį Šaltąjį karą. Remiantis taikomąja istorija, galima analizuoti ir su moksleiviais diskutuoti, kaip demokratijos sprendė krizes: kas pavyko, nepavyko ir kodėl. Taip pat taikomoji istorija vertinga kalbant apie mažuosius pasakojimus, pavyzdžiui, socialinę istoriją. Tai gali būti žmogaus ir aplinkos santykio istorija. Bandant šį santykį susieti su dabartimi, istorija moksleiviams tampa artimesnė, atsiranda savumo jausmas. Mokykla tam yra palanki vieta – čia nereikia būti tik akademiniu istoriku, todėl atsiranda daugiau laisvės. 
Mokytojas Tomas Vaitkūnas su mokiniais žygyje. Asmeninio archyvo nuotrauka Mokykla yra palanki vieta kelti ir sudėtingus klausimus, ypač – istorijos pamokose. Vienas išmintingas žmogus Lietuvoje yra pasakęs, kad liko dvi vietos, kur dar galima kalbėti apie moralę ir politiką – tai mokykla ir Bažnyčia. Visiškai pritariu šiai minčiai. Mokiniai tikrai ateina turėdami sunkių klausimų, pavyzdžiui, geopolitinių: kas vyksta, kai susitinka pasaulio lyderiai, ką jie sprendžia, kur yra mūsų vieta ir kokie istoriniai pavyzdžiai tai iliustruoja. Apie tai galima daug kalbėtis – mokiniai užkalbina ir per pertraukas, ir per pamokas, nebūtinai oficialioje aplinkoje. 
Mokytojas Tomas Vaitkūnas su mama Londone. 2021 m. liepos 6 d. Asmeninio archyvo nuotrauka Esate dalyvavęs ir „Misijos Sibiro“ projekte. Čia taip pat istorija prisimenama, saugoma, perduodama. Šis projektas man suteikė dar vieną neįkainojamą prisilietimą prie tikrovės. Kai vaikštai po kapines kažkur Kazachstane, Ekibastuzo mieste, į kurį tikriausiai šiaip niekada nebūčiau nuvykęs, kaip ir tie žmonės, kurie ten atsidūrė ne savo valia, ir skaitai paminklų užrašus, pažįstamas žmonių pavardes... Tuomet grįžęs namo pradedi vertinti, kaip gerai gyvename Lietuvoje, kiek daug pasiekėme, bet kartu įvertini ir žmones, kurie ten buvo išvežti per prievartą. Kasdien bėgant, skubant, tai neleidžia užmiršti. Kai su mokiniais imame tam tikrą temą, mes ne šiaip kalbamės ar mokomės sausų faktų. Svarbu atkreipti dėmesį ir suprasti, kad tai tikra istorija, o ne tik pasakojimas knygoje. Kiek girdžiu, meilė Lietuvai turėjo daug priežasčių. Kaip jūs, dirbdamas mokykloje, apibrėžiate pilietiškumo sąvoką? Kaip ją mato mokiniai? Dažnai istorijos mokytojai dėsto ir pilietinį ugdymą, tačiau aš šios disciplinos neturiu ir tuo džiaugiuosi, nes, mano nuomone, pilietiškumo mokytojais turi būti visi – nesvarbu, ar istorikas, lituanistas, matematikas, ar bet kuris kitas mokyklos darbuotojas. Juk būtent čia ir prasideda pavyzdžio rodymas, kaip reikia dalyvauti valstybės gyvenime – tiek kalbomis, tiek darbais. Tai galima pritaikyti ir klasėje, remiantis taikomąja istorija, apie kurią kalbėjome pokalbio pradžioje. Kitas dalykas – nors esu istorikas, man rūpi ateities perspektyva. Auganti karta ateityje rūpinsis mumis ir spręs sunkumus, apie kuriuos šiandien dar net nepagalvojame. Todėl dabar reikia kloti tvirtą pagrindą – juk ne veltui esame šioje vietoje. Su mokiniais labai svarbu kalbėti apie pilietiškumą, ryšį su Lietuva. Ar žvelgdamas į jaunus žmones matote Lietuvos ateitį? Auga labai stipri karta. Šie žmonės yra drąsūs ir ateina būdami visiškai atviri. Aš irgi esu nepriklausomybės vaikas, tad tos drąsos turiu, bet čia jaučiama dar kai kas – atvirumas klysti, klausti, noras parodyti savo asmenybę. Kartu ateina ir laisvumas, drąsa. Be to, šiuolaikinių mokinių intelektas yra labai aukštas: jie daug mato, žino, greitai randa informaciją. Suprantu, kokia tai gera kombinacija. Jei tik leisime jiems pasireikšti, kai ateis jų laikas veikti, viskas bus gerai. Užsiminėte esantis nepriklausomybės vaikas. Esate minėjęs, kad pradėjus mokytojauti jaunas amžius jums kėlė nerimą. Kaip dabar visuomenė žiūri į jaunus mokytojus? Mokykloje pastebiu, kad jaunam mokytojui, viena vertus, yra lengviau – tas pats žodynas, panašus mąstymas leidžia iš karto užmegzti ryšį. Kita vertus, čia slypi pavojus prarasti ribas. Vis tiek turi išlikti toks, kuris padeda mokytis, nukreipia ir parodo kelią – nemanau, kad mokytojas moko, jis tiesiog padeda mokytis. Todėl šios ribos nereikia ištirpdyti. Kita vertus, ryšys ir santykis yra pamatas, o jo kūrimas nepriklauso nuo amžiaus. Gali būti šešiasdešimt penkerių metų mokytojas, galbūt jau pensinio amžiaus, bet jei nori megzti ryšį su mokiniais, o jie – su tavimi, pavyks puikiai. 
Mokytojas Tomas Vaitkūnas. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nuotrauka Prieš pokalbį kalbėjau su buvusia jūsų mokine. Jos paklausiau, kokį ji prisimena jus kaip mokytoją. Ji išskyrė gebėjimą kurti ryšį su kiekvienu mokiniu. Pasak jos, atėjęs į klasę iškart matote, ko kam reikia, kokios yra stipriosios ir silpnosios moksleivių savybės. Ko šiandien reikia, kad užsimegztų tikras abipusiu pasitikėjimu grįstas mokytojo ir mokinio ryšys? Neturiu kito atsakymo, kaip tik leisti jiems būti savimi. Kaip minėjau, nereikia atskirti mokyklos nuo gyvenimo – mes ateiname į mokyklą, joje gyvename ir patiriame daugybę dalykų. Ar gali mokinio reikalauti, kad jis tavęs klausytų, atliktų užduotis, mąstytų, kalbėtųsi ar diskutuotų, jei jis yra neišsimiegojęs, alkanas, susipyko su tėvais ar išsiskyrė su mergina ar vaikinu? Tokių dalykų negali ignoruoti. O jei negali ignoruoti, tiesiog žmogiškai paklausi, kas nutiko, nes tau nuoširdžiai rūpi. Man labai svarbu matyti žmogų. Ir visiškai nesvarbu, kiek mokinių yra klasėje – trisdešimt ar penki. Tu juos matai. Matai, kaip jie mokosi, klysta, vėl mokosi. Kalbant apie klaidas, švietimo atstovai dažnai akcentuoja, kad mokykliniai egzaminai dabar orientuoti į klaidas. Juk mokytojas gali vaikus mokyti ir jiems sakyti, kad klysti yra naudinga, nes iš klaidų mokomasi, tačiau mokinys per vienuoliktos klasės, vėliau – dvyliktos klasės egzaminus supranta, kad suklysti čia vis dėlto neleistina. Kaip jūs tai matote? Tai turbūt amžinas ginčas, ar ne? Gali būti, kad dar Platono akademijoje kildavo tas pats klausimas: ką mes čia kalame, jei susirinkome mąstyti? Neturiu nieko prieš egzaminus – nelaikau jų baubais. Į juos reikėtų žiūrėti ramiai, kaip į įprastą mokymo proceso dalį. Tai proga pasitikrinti ir parodyti savo rezultatą. Taip pat ir vertinimas. Tai yra atgalinis ryšys, o egzaminas – viena iš jo formų. 
Mokytojas Tomas Vaitkūnas. Vytauto Didžiojo universiteto nuotrauka Šiuo metu dirbate Vilniuje, taip pat mokėte Šilalėje, o viename jūsų interviu skaičiau, kad lankėtės ir Suomijos mokyklose. Kaip vertinate Lietuvos švietimo sistemą? Ar ko nors turėtume pasimokyti iš kitų? Iš tikrųjų daug protų diskutuoja, kas yra Lietuvos švietimo sistema ir ką čia reikėtų daryti. Ar reikėtų perimti suomišką modelį? Jis puikiai veikia. Taip pat kalbama, kad Estijos švietimo sistema pirmauja Europoje. Kanadoje viskas puiku, Singapūre – savaip kietai. Ten stiprūs matematikai. Gal mokiniai mažiau laimingi, nes reikia daug dirbti, bet rezultatai – geri. Esmė ta, kad kultūra apibrėžia, ko mums reikia ir kas mes esame. Manau, mes labai skubame save nuvertinti ir nusižeminti – neva pas mus viskas prastai, egzaminai blogi, užduotys prastos, esame tokie ir anokie. Nežinau, iš kur tas nevisavertiškumo kompleksas. Čia turbūt reikėtų skaityti kokios Danutės Gailienės įžvalgas, ką jie su mumis padarė. Aš ten tikriausiai ieškočiau kolektyvinių psichologinių traumų, kad negalime priimti realybės: taip, mes turime egzaminą, kuris veikia; dabar jį reformuojame; taip, yra problemų, tad sėdame ir taisome, ar ne? Tam mes čia ir esame. Savo atsakymu išsisukau nuo klausimo, nes, tiesą pasakius, nežinau tikslaus sprendimo. Bet man atrodo, kad svarbus pats procesas – tartis. Dialoge kažkas gimsta, tik nereikia skubėti, reikia duoti sau laiko. Neturime visko išspręsti šią sekundę. Kai kas dabar veikia, kai kas stringa – tai bandome taisyti. Tikiuosi, tai neskambės kaip abejingumas mokinių atžvilgiu – tų, kurie dabar laiko egzaminus, kurių ateitis sprendžiasi. Bet žiūrėkite – vis dėlto mes turime galimybę pasitikrinti žinias ir kompetencijas. Visa tai vyksta. Aišku, gal nereikėtų tų dešimties balų pridėti, bet sistema vis tiek dabar veikia. Ji veikia ir kartu mes mokomės, klystame. Tai įsivardijus gal būtų šiek tiek lengviau – suprasti, kad esame procese. O procesas yra svarbus. Tad pokytis jūsų negąsdina. Gebėjimas veikti esant neapibrėžtai situacijai yra tai, apie ką mokykla kalba kasdien. Tai gali būti mokinių ar paties mokytojo emocijos, aplinka, ar pro šalį skrendantis dronas – aplink yra daug neapibrėžtumo. Ir tomis neapibrėžtomis aplinkybėmis reikia veikti. Aišku, kritikai sakys, kad turi būti sistema, viskas privalo būti aišku. Taip, turėtų būti, ir daug kur gyvenime daug kas turėtų būti aišku, bet realybėje niekas iki galo neapibrėžta. 
Mokytojas Tomas Vaitkūnas. Svietimas.vdu.lt nuotrauka Pakalbėkime apie dar vieną svarbią jūsų gyvenimo ir mokymo dalį. Žygiuojate, esate įveikęs piligrimų kelią į Santjago de Kompostelą Ispanijoje. Kodėl nusprendėte juo eiti? Ilgai mąsčiau apie žygį vienam ir kaip tik išpuolė laikas per pandemiją, kai buvau pasiruošęs. Išvykau ten pažygiuoti, pabūti, pamąstyti ar – skambiau pasakysiu – pakontempliuoti apie gyvenimo prasmę. Piligriminiai žygiai yra jėga! Tai senas dalykas, kaip ir pats Šventojo Jokūbo kelias. Vienoje laidoje Rimas Šapauskas pasakojo, kad anksčiau kunigas kartais duodavo nuodėmių išrišimą su sąlyga, jei žmogus nueis piligriminį kelią. Ir iš tikrųjų eidamas lengviau viską susidėlioji į lentynėles, atrandi ramybę. Man to labai reikėjo. 
„Camino“ žymėjimas. Tomo Vaitkūno nuotrauka 
Minėtas autostrados tiltas. Asmeninio archyvo nuotrauka Ar dėl tokių potyrių sugalvojote rengti žygius ir mokiniams? Pirmiausia, esu istorijos mokytojas ir klasėje mes dirbame prie istorinės medžiagos, šaltinių, daug diskutuojame, tačiau man trūko neformalaus judesio. Po pandemijos mokinių tarybai reikėjo pagalbos mezgant mokinių tarpusavio ryšius. Tuomet man kilo mintis organizuoti komandos formavimo mokymus ir kelis žygius per metus. Tokiu būdu aš patenkinau savo poreikį pabūti ir pamatyti mokinius neformalioje aplinkoje. O ir mano santykiai su jais tuomet vystosi kitaip, ir jų pačių tarpusavio ryšys stiprėja. Man atrodo, mokiniams labiausiai to ir reikia – kad jie galėtų vienas kitą geriau matyti, pasitikėti ir išsibandyti nesėkmes, kliūtis saugioje aplinkoje. Kai apie tai kalbėjote, prisiminiau vieną mintį, kad žygio metu susidūrus su fizinėmis grėsmėmis kasdienės buitinės problemos vėliau atrodo daug mažesnės. Tikrai. Juk gamta yra tai, kas vyksta be mūsų pastangų. Tai nėra algoritminis dalykas. Mes nesame jos suprojektavę, ji nesivysto taip, kaip mes norime – ji nenuspėjama. Štai šaka, kvapas, vaizdas. To negali tikėtis. Todėl, manau, labai svarbu išeiti į gamtą – ar būtum mokinys, ar senjoras. Reikia būti gamtoje. O mus vilioja į virtualią erdvę, į tą papildomą pasaulį. Gyvo buvimo gamtoje dabar yra mažai. Artėja atostogos, vaikai turės daug laisvo laiko. Kaip jaunimą įtraukti į tokią veiklą, kad jie nenueitų į minėtą papildytą pasaulį? Reikia pasiekti tokią būseną, kai pasidaro nuobodu. Nežinau, ar kada esate patyrusi tą tikro nuobodulio būseną. Tai metas, kai nemaigai telefono ir tau darosi taip nuobodu, kad gimsta kūrybinis impulsas. Būtent to visiems ir linkiu – kad leistų sau pailsėti ir pabūti visiškoje nuobodybėje, nes tada atsiranda noras nuveikti ką nors unikalaus. Norisi ką nors sukonstruoti, perskaityti, parašyti ar papasakoti. Šiais laikais iki tos būsenos prisikasti labai sunku. 
Tomo Vaitkūno mokiniai žygyje. Asmeninio archyvo nuotrauka Daug kalbėjome apie fizines kliūtis, įveikiamas žygiuose ir gyvenime, o kokias jaunų žmonių vidines kliūtis šiandien pastebite? Pats žmogus šiandien yra didžiausia kliūtis sau: vidiniai kritikai, įsivaizduojami, netikri nepakankamumai. Ne veltui daugybė filosofų ir mąstytojų pradeda būtent nuo to. Pavyzdžiui, Markas Aurelijus savo užrašuose siūlė atsigręžti į savo mąstymą. Tai svarbus dalykas, kurį jaunam žmogui reikia padėti atrasti, o ne primesti: neva tu turi būti toks ar anoks, mokytis vienos ar kitos specialybės, išlaikyti egzaminus tam tikru procentu. Reikia leisti jaunam žmogui būti unikaliam. Tai, ką mes kaip visuomenė norime primesti, arba kas primetama, nebūtinai yra tikra. Kitas dalykas – ne su vienu mokiniu tenka kalbėti apie nerimą dėl geopolitikos, karo ir Rusijos grėsmės. Tai juos veikia. Taip pat jie nerimauja dėl ateities: ką veiksiu, kaip man, jaunam žmogui, viskas susiklostys, dėl ko aš čia esu? Yra posakis: „Geras žmogus – ne specialybė.“ Manau, kad tas, kas jį sugalvojo ir paleido į pasaulį, pasakė didžiausią nesąmonę. Būti geru žmogumi ir yra didžiausia mūsų visų siekiamybė. Tai yra pati esmė – mokyklos ir gyvenimo. Ugdyti gerus žmones ir būti geru žmogumi. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas 
Mokytojas Tomas Vaitkūnas su mokiniais žygyje. Asmeninio archyvo nuotrauka Mokykla yra palanki vieta kelti ir sudėtingus klausimus, ypač – istorijos pamokose. Vienas išmintingas žmogus Lietuvoje yra pasakęs, kad liko dvi vietos, kur dar galima kalbėti apie moralę ir politiką – tai mokykla ir Bažnyčia. Visiškai pritariu šiai minčiai. Mokiniai tikrai ateina turėdami sunkių klausimų, pavyzdžiui, geopolitinių: kas vyksta, kai susitinka pasaulio lyderiai, ką jie sprendžia, kur yra mūsų vieta ir kokie istoriniai pavyzdžiai tai iliustruoja. Apie tai galima daug kalbėtis – mokiniai užkalbina ir per pertraukas, ir per pamokas, nebūtinai oficialioje aplinkoje. Dažnas sako: „Yra mokykla ir yra gyvenimas.“ Man patinka manyti, kad mokykla ir yra gyvenimas.Kodėl išskiriate mokyklą ir Bažnyčią? Mes labai skubame. O per tą skubėjimą, manau, nelieka laiko diskusijai. Siekiame rezultatų, vaizdinių, daugybės skirtingų tikslų. Dažnas sako: „Yra mokykla ir yra gyvenimas.“ Man patinka manyti, kad mokykla ir yra gyvenimas. Čia mokytojas negali ignoruoti tikrovės: aplinkos, mokinių realybės. Būtent tame susitikime klasėje ir prasideda bendras vertybių, krizių, laimės ar pasiekimų dėliojimas. Pavyzdžiui, Aurimas Valujevičius perplaukė Atlantą – prašom, jau yra apie ką kalbėti (juokiasi). Labai svarbu palaikyti tęstinumą, kalbėtis. Kad ir kaip mokytojai skubėtų, o vienuoliktokai ir dvyliktokai būtų įsukti į egzaminų rutiną, laiko pasikalbėti apie žmogiškus dalykus vis tiek yra. O štai visuomenėje tokio laiko mažėja. Šiandien esame linkę nukrypti į kraštutinumus, užimti vieną ar kitą poziciją – mums trūksta dialogo vietoje noro įrodyti, pademonstruoti, pasakyti, kas teisus, o kas – ne. Mokykloje ši erdvė vis dar yra. O Bažnyčia vienareikšmiškai visada buvo vieta, skirta bendruomenei. Ko ten išmokote? Mane įkvepia pavyzdžiai. Prisimenant kad ir Kavarsko, kur užaugau, kunigą, kurio pamokslų teko klausytis ir su kuriuo bendravau, – tas žmogiškas ryšys man labai svarbus. Taip pat Išganytojo bažnyčioje lankiau kursus sužadėtiniams bei sutuoktiniams, čia atsirado stipresnis santykis su bendruomene. Tai matau ir dabar savo parapijoje klausydamas pamokslų: visą laiką jaučiamas žmogiškas ryšys, bendruomeniškumas. Esate užsiminęs, kad jūsų įkvėpimas domėtis istorija atsirado būtent iš ryšio – močiutės pasakojimų. Į bažnyčią mane vesdavosi močiutė, ji rodė man pavyzdį. Su močiute buvo labai šiltas santykis, man viskas buvo įdomu, tad nuolat jos klausinėdavau: kaip ji gyveno vaikystėje, ką matė. Močiutė buvo gimusi 1927 metais, tad jai teko patirti labai daug – paauglystėje ji išgyveno baisiausią istorinį etapą. Tiek viena, tiek kita močiutė mane suformavo, žinoma, kaip ir tėtis bei mama. Tačiau istoriniu požiūriu daug kalbėdavausi būtent su močiutėmis. Jos pasakodavo, lygindavo skirtingas perspektyvas: kaip viskas buvo prie Smetonos, kaip – karo metais, kaip atėjo rusai ir kaip vėliau viskas keitėsi. Visa tai po truputį smigo man į sąmonę. Tai padeda suprasti, kad kai istoriją išgirsti iš artimo žmogaus, ji nebėra abstrakti.
Mokytojas Tomas Vaitkūnas su mama Londone. 2021 m. liepos 6 d. Asmeninio archyvo nuotrauka Esate dalyvavęs ir „Misijos Sibiro“ projekte. Čia taip pat istorija prisimenama, saugoma, perduodama. Šis projektas man suteikė dar vieną neįkainojamą prisilietimą prie tikrovės. Kai vaikštai po kapines kažkur Kazachstane, Ekibastuzo mieste, į kurį tikriausiai šiaip niekada nebūčiau nuvykęs, kaip ir tie žmonės, kurie ten atsidūrė ne savo valia, ir skaitai paminklų užrašus, pažįstamas žmonių pavardes... Tuomet grįžęs namo pradedi vertinti, kaip gerai gyvename Lietuvoje, kiek daug pasiekėme, bet kartu įvertini ir žmones, kurie ten buvo išvežti per prievartą. Kasdien bėgant, skubant, tai neleidžia užmiršti. Kai su mokiniais imame tam tikrą temą, mes ne šiaip kalbamės ar mokomės sausų faktų. Svarbu atkreipti dėmesį ir suprasti, kad tai tikra istorija, o ne tik pasakojimas knygoje. Kiek girdžiu, meilė Lietuvai turėjo daug priežasčių. Kaip jūs, dirbdamas mokykloje, apibrėžiate pilietiškumo sąvoką? Kaip ją mato mokiniai? Dažnai istorijos mokytojai dėsto ir pilietinį ugdymą, tačiau aš šios disciplinos neturiu ir tuo džiaugiuosi, nes, mano nuomone, pilietiškumo mokytojais turi būti visi – nesvarbu, ar istorikas, lituanistas, matematikas, ar bet kuris kitas mokyklos darbuotojas. Juk būtent čia ir prasideda pavyzdžio rodymas, kaip reikia dalyvauti valstybės gyvenime – tiek kalbomis, tiek darbais. Tai galima pritaikyti ir klasėje, remiantis taikomąja istorija, apie kurią kalbėjome pokalbio pradžioje. Kitas dalykas – nors esu istorikas, man rūpi ateities perspektyva. Auganti karta ateityje rūpinsis mumis ir spręs sunkumus, apie kuriuos šiandien dar net nepagalvojame. Todėl dabar reikia kloti tvirtą pagrindą – juk ne veltui esame šioje vietoje. Su mokiniais labai svarbu kalbėti apie pilietiškumą, ryšį su Lietuva. Ar žvelgdamas į jaunus žmones matote Lietuvos ateitį? Auga labai stipri karta. Šie žmonės yra drąsūs ir ateina būdami visiškai atviri. Aš irgi esu nepriklausomybės vaikas, tad tos drąsos turiu, bet čia jaučiama dar kai kas – atvirumas klysti, klausti, noras parodyti savo asmenybę. Kartu ateina ir laisvumas, drąsa. Be to, šiuolaikinių mokinių intelektas yra labai aukštas: jie daug mato, žino, greitai randa informaciją. Suprantu, kokia tai gera kombinacija. Jei tik leisime jiems pasireikšti, kai ateis jų laikas veikti, viskas bus gerai. Užsiminėte esantis nepriklausomybės vaikas. Esate minėjęs, kad pradėjus mokytojauti jaunas amžius jums kėlė nerimą. Kaip dabar visuomenė žiūri į jaunus mokytojus? Mokykloje pastebiu, kad jaunam mokytojui, viena vertus, yra lengviau – tas pats žodynas, panašus mąstymas leidžia iš karto užmegzti ryšį. Kita vertus, čia slypi pavojus prarasti ribas. Vis tiek turi išlikti toks, kuris padeda mokytis, nukreipia ir parodo kelią – nemanau, kad mokytojas moko, jis tiesiog padeda mokytis. Todėl šios ribos nereikia ištirpdyti. Kita vertus, ryšys ir santykis yra pamatas, o jo kūrimas nepriklauso nuo amžiaus. Gali būti šešiasdešimt penkerių metų mokytojas, galbūt jau pensinio amžiaus, bet jei nori megzti ryšį su mokiniais, o jie – su tavimi, pavyks puikiai. Mokytojas Tomas Vaitkūnas. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nuotrauka Prieš pokalbį kalbėjau su buvusia jūsų mokine. Jos paklausiau, kokį ji prisimena jus kaip mokytoją. Ji išskyrė gebėjimą kurti ryšį su kiekvienu mokiniu. Pasak jos, atėjęs į klasę iškart matote, ko kam reikia, kokios yra stipriosios ir silpnosios moksleivių savybės. Ko šiandien reikia, kad užsimegztų tikras abipusiu pasitikėjimu grįstas mokytojo ir mokinio ryšys? Neturiu kito atsakymo, kaip tik leisti jiems būti savimi. Kaip minėjau, nereikia atskirti mokyklos nuo gyvenimo – mes ateiname į mokyklą, joje gyvename ir patiriame daugybę dalykų. Ar gali mokinio reikalauti, kad jis tavęs klausytų, atliktų užduotis, mąstytų, kalbėtųsi ar diskutuotų, jei jis yra neišsimiegojęs, alkanas, susipyko su tėvais ar išsiskyrė su mergina ar vaikinu? Tokių dalykų negali ignoruoti. O jei negali ignoruoti, tiesiog žmogiškai paklausi, kas nutiko, nes tau nuoširdžiai rūpi. Man labai svarbu matyti žmogų. Ir visiškai nesvarbu, kiek mokinių yra klasėje – trisdešimt ar penki. Tu juos matai. Matai, kaip jie mokosi, klysta, vėl mokosi. Kalbant apie klaidas, švietimo atstovai dažnai akcentuoja, kad mokykliniai egzaminai dabar orientuoti į klaidas. Juk mokytojas gali vaikus mokyti ir jiems sakyti, kad klysti yra naudinga, nes iš klaidų mokomasi, tačiau mokinys per vienuoliktos klasės, vėliau – dvyliktos klasės egzaminus supranta, kad suklysti čia vis dėlto neleistina. Kaip jūs tai matote? Tai turbūt amžinas ginčas, ar ne? Gali būti, kad dar Platono akademijoje kildavo tas pats klausimas: ką mes čia kalame, jei susirinkome mąstyti? Neturiu nieko prieš egzaminus – nelaikau jų baubais. Į juos reikėtų žiūrėti ramiai, kaip į įprastą mokymo proceso dalį. Tai proga pasitikrinti ir parodyti savo rezultatą. Taip pat ir vertinimas. Tai yra atgalinis ryšys, o egzaminas – viena iš jo formų. Argi jūs dabar nebesimokote? Argi aš nebesimokau? Brandos egzaminas juk vyksta nuolatos, ar ne? Kasdienybėje nuolat tikriname savo sprendimus – brandžiai pasielgėme ar ne.Žinoma, visi nori įstoti į trokštamas specialybes, gauti po šimtą procentų. Tačiau natūralu, kad vieni dalykai sekasi geriau, kiti – prasčiau. Vieniems skiriame daugiau laiko, įdedame daugiau pastangų, o kiti tik labiau patinka. Todėl man egzaminas neatrodo mistinis dalykas, kurio reikėtų paniškai bijoti ar jį sureikšminti. Priešingai – manau, kad mes per daug diskutuojame apie egzaminų keliamą stresą bei siaubą ir pernelyg sureikšminame dalykus, kurie to nusipelno mažiausiai. Ar gerai, kad egzaminai yra galutinis mokyklos baigimo veiksnys ir žinių įvertinimas? Manau, šiandien tai vis dar yra tinkama forma žinioms patikrinti. Bet ar tikrai taip patikriname įgūdžius? Istorijos egzamine – tikrai ne iki galo. Mano nuomone, reikėtų įvesti istorinį rašinį kaip privalomą egzamino dalį. Tai geriau parodytų ne tik gebėjimą analizuoti šaltinius – nors tai irgi yra geras įgūdis, – bet ir platesnį mąstymą. Tačiau ar egzaminais tikrai patikrinama viskas, ką mokinys nuveikė per dvylika klasių? Iš tikrųjų juk mokaisi ne tam etapui, o visą gyvenimą. Todėl, manau, reikia aiškiai komunikuoti, kad egzaminas yra proceso dalis: baigi mokyklą, įstoji, toliau mokaisi, baigi studijas. Argi jūs dabar nebesimokote? Argi aš nebesimokau? Brandos egzaminas juk vyksta nuolatos, ar ne? Kasdienybėje nuolat tikriname savo sprendimus – brandžiai pasielgėme ar ne.
Mokytojas Tomas Vaitkūnas. Vytauto Didžiojo universiteto nuotrauka Šiuo metu dirbate Vilniuje, taip pat mokėte Šilalėje, o viename jūsų interviu skaičiau, kad lankėtės ir Suomijos mokyklose. Kaip vertinate Lietuvos švietimo sistemą? Ar ko nors turėtume pasimokyti iš kitų? Iš tikrųjų daug protų diskutuoja, kas yra Lietuvos švietimo sistema ir ką čia reikėtų daryti. Ar reikėtų perimti suomišką modelį? Jis puikiai veikia. Taip pat kalbama, kad Estijos švietimo sistema pirmauja Europoje. Kanadoje viskas puiku, Singapūre – savaip kietai. Ten stiprūs matematikai. Gal mokiniai mažiau laimingi, nes reikia daug dirbti, bet rezultatai – geri. Esmė ta, kad kultūra apibrėžia, ko mums reikia ir kas mes esame. Manau, mes labai skubame save nuvertinti ir nusižeminti – neva pas mus viskas prastai, egzaminai blogi, užduotys prastos, esame tokie ir anokie. Nežinau, iš kur tas nevisavertiškumo kompleksas. Čia turbūt reikėtų skaityti kokios Danutės Gailienės įžvalgas, ką jie su mumis padarė. Aš ten tikriausiai ieškočiau kolektyvinių psichologinių traumų, kad negalime priimti realybės: taip, mes turime egzaminą, kuris veikia; dabar jį reformuojame; taip, yra problemų, tad sėdame ir taisome, ar ne? Tam mes čia ir esame. Savo atsakymu išsisukau nuo klausimo, nes, tiesą pasakius, nežinau tikslaus sprendimo. Bet man atrodo, kad svarbus pats procesas – tartis. Dialoge kažkas gimsta, tik nereikia skubėti, reikia duoti sau laiko. Neturime visko išspręsti šią sekundę. Kai kas dabar veikia, kai kas stringa – tai bandome taisyti. Tikiuosi, tai neskambės kaip abejingumas mokinių atžvilgiu – tų, kurie dabar laiko egzaminus, kurių ateitis sprendžiasi. Bet žiūrėkite – vis dėlto mes turime galimybę pasitikrinti žinias ir kompetencijas. Visa tai vyksta. Aišku, gal nereikėtų tų dešimties balų pridėti, bet sistema vis tiek dabar veikia. Ji veikia ir kartu mes mokomės, klystame. Tai įsivardijus gal būtų šiek tiek lengviau – suprasti, kad esame procese. O procesas yra svarbus. Tad pokytis jūsų negąsdina. Gebėjimas veikti esant neapibrėžtai situacijai yra tai, apie ką mokykla kalba kasdien. Tai gali būti mokinių ar paties mokytojo emocijos, aplinka, ar pro šalį skrendantis dronas – aplink yra daug neapibrėžtumo. Ir tomis neapibrėžtomis aplinkybėmis reikia veikti. Aišku, kritikai sakys, kad turi būti sistema, viskas privalo būti aišku. Taip, turėtų būti, ir daug kur gyvenime daug kas turėtų būti aišku, bet realybėje niekas iki galo neapibrėžta. Mokytojas Tomas Vaitkūnas. Svietimas.vdu.lt nuotrauka Pakalbėkime apie dar vieną svarbią jūsų gyvenimo ir mokymo dalį. Žygiuojate, esate įveikęs piligrimų kelią į Santjago de Kompostelą Ispanijoje. Kodėl nusprendėte juo eiti? Ilgai mąsčiau apie žygį vienam ir kaip tik išpuolė laikas per pandemiją, kai buvau pasiruošęs. Išvykau ten pažygiuoti, pabūti, pamąstyti ar – skambiau pasakysiu – pakontempliuoti apie gyvenimo prasmę. Piligriminiai žygiai yra jėga! Tai senas dalykas, kaip ir pats Šventojo Jokūbo kelias. Vienoje laidoje Rimas Šapauskas pasakojo, kad anksčiau kunigas kartais duodavo nuodėmių išrišimą su sąlyga, jei žmogus nueis piligriminį kelią. Ir iš tikrųjų eidamas lengviau viską susidėlioji į lentynėles, atrandi ramybę. Man to labai reikėjo. Gali mėgautis gamta, malda ar tiesiog eiti ir mąstyti, sutikti naujų žmonių. Tą patį laisvės pojūtį įgyji ir gyvenime. Šis žygis yra gyvenimo imitacija.Kaip po žygio vėl grįžti į chaotišką kasdienybę? Žinote, tame žygyje išsilaisvini ir sugrįžti prie visiško minimumo. Turi kuprinę ir tau jos užtenka išgyventi tas dienas: pastogę randi, o jei nerandi – gali miegoti palapinėje. Jeigu maisto yra, visko užtenka, saulė šviečia, tada reikia tik nueiti iš taško A į tašką B. Bet būtent tada ir prasideda įdomiausi dalykai: gali mėgautis gamta, malda ar tiesiog eiti ir mąstyti, sutikti naujų žmonių. Tą patį laisvės pojūtį įgyji ir gyvenime. Šis žygis yra gyvenimo imitacija. Ar sunkumų buvo? Žinoma. Jeigu paskubi ir galvoji: „Esu gudresnis, sutrumpinsiu kelią ir geltonomis rodyklėmis nesivadovausiu, pasuksiu čia – bus greičiau.“ O paskui, žiūrėk, atsiduri autostradoje, kur negalima eiti. Tada galvoji, ką daryti. Pradedi jaudintis, kad negerai padarei, kad nukrypai nuo kelio. Ir staiga iš kažkur vėl atsiranda geltona rodyklė – tuomet pajunti tiek daug laimės ir dėkingumo, kad vėl grįžai į kelią. Žygyje yra daug metaforiškų dalykų, iš kurių galima pasimokyti. Pavyzdžiui, vieną dieną sugalvojau, kad jau daug nuėjau ir reikia greičiau viską baigti. Pradžioje ėjau važiuojamąja kelio dalimi, kur yra kelios eismo juostos. Paskui, žiūriu, patekau į greitkelį. Apėmė neviltis, nes tolesnis kelias buvo autostrada, kur pėstiesiems eiti draudžiama. Kitaip kirsti kelio nebuvo kaip – nebent per laukus, bet ten tekėjo upė. Ką daryti? Tiesiog nuėjau link autostrados, nes mačiau didelį tiltą. Eidamas tuo keliu, klaidžiojęs gal valandą, radau geltoną rodyklę. Jau beveik sutemus radau ir nuostabų seną medinį tiltą – tokį, kurio vaizdą norėtųsi iškart dėti į instagramą (juokiasi). Tuomet pajutau didžiulį dėkingumą, kad tas tiltas yra ir man nereikės eiti ir rizikuoti savo saugumu. Atrodo, smulkmena, bet tai buvo tokia didelė ir svarbi man smulkmena.
„Camino“ žymėjimas. Tomo Vaitkūno nuotrauka Minėtas autostrados tiltas. Asmeninio archyvo nuotrauka Ar dėl tokių potyrių sugalvojote rengti žygius ir mokiniams? Pirmiausia, esu istorijos mokytojas ir klasėje mes dirbame prie istorinės medžiagos, šaltinių, daug diskutuojame, tačiau man trūko neformalaus judesio. Po pandemijos mokinių tarybai reikėjo pagalbos mezgant mokinių tarpusavio ryšius. Tuomet man kilo mintis organizuoti komandos formavimo mokymus ir kelis žygius per metus. Tokiu būdu aš patenkinau savo poreikį pabūti ir pamatyti mokinius neformalioje aplinkoje. O ir mano santykiai su jais tuomet vystosi kitaip, ir jų pačių tarpusavio ryšys stiprėja. Man atrodo, mokiniams labiausiai to ir reikia – kad jie galėtų vienas kitą geriau matyti, pasitikėti ir išsibandyti nesėkmes, kliūtis saugioje aplinkoje. Kai apie tai kalbėjote, prisiminiau vieną mintį, kad žygio metu susidūrus su fizinėmis grėsmėmis kasdienės buitinės problemos vėliau atrodo daug mažesnės. Tikrai. Juk gamta yra tai, kas vyksta be mūsų pastangų. Tai nėra algoritminis dalykas. Mes nesame jos suprojektavę, ji nesivysto taip, kaip mes norime – ji nenuspėjama. Štai šaka, kvapas, vaizdas. To negali tikėtis. Todėl, manau, labai svarbu išeiti į gamtą – ar būtum mokinys, ar senjoras. Reikia būti gamtoje. O mus vilioja į virtualią erdvę, į tą papildomą pasaulį. Gyvo buvimo gamtoje dabar yra mažai. Artėja atostogos, vaikai turės daug laisvo laiko. Kaip jaunimą įtraukti į tokią veiklą, kad jie nenueitų į minėtą papildytą pasaulį? Reikia pasiekti tokią būseną, kai pasidaro nuobodu. Nežinau, ar kada esate patyrusi tą tikro nuobodulio būseną. Tai metas, kai nemaigai telefono ir tau darosi taip nuobodu, kad gimsta kūrybinis impulsas. Būtent to visiems ir linkiu – kad leistų sau pailsėti ir pabūti visiškoje nuobodybėje, nes tada atsiranda noras nuveikti ką nors unikalaus. Norisi ką nors sukonstruoti, perskaityti, parašyti ar papasakoti. Šiais laikais iki tos būsenos prisikasti labai sunku. Tomo Vaitkūno mokiniai žygyje. Asmeninio archyvo nuotrauka Daug kalbėjome apie fizines kliūtis, įveikiamas žygiuose ir gyvenime, o kokias jaunų žmonių vidines kliūtis šiandien pastebite? Pats žmogus šiandien yra didžiausia kliūtis sau: vidiniai kritikai, įsivaizduojami, netikri nepakankamumai. Ne veltui daugybė filosofų ir mąstytojų pradeda būtent nuo to. Pavyzdžiui, Markas Aurelijus savo užrašuose siūlė atsigręžti į savo mąstymą. Tai svarbus dalykas, kurį jaunam žmogui reikia padėti atrasti, o ne primesti: neva tu turi būti toks ar anoks, mokytis vienos ar kitos specialybės, išlaikyti egzaminus tam tikru procentu. Reikia leisti jaunam žmogui būti unikaliam. Tai, ką mes kaip visuomenė norime primesti, arba kas primetama, nebūtinai yra tikra. Kitas dalykas – ne su vienu mokiniu tenka kalbėti apie nerimą dėl geopolitikos, karo ir Rusijos grėsmės. Tai juos veikia. Taip pat jie nerimauja dėl ateities: ką veiksiu, kaip man, jaunam žmogui, viskas susiklostys, dėl ko aš čia esu? Yra posakis: „Geras žmogus – ne specialybė.“ Manau, kad tas, kas jį sugalvojo ir paleido į pasaulį, pasakė didžiausią nesąmonę. Būti geru žmogumi ir yra didžiausia mūsų visų siekiamybė. Tai yra pati esmė – mokyklos ir gyvenimo. Ugdyti gerus žmones ir būti geru žmogumi. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Autorius: Austina Pakalnytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
