KAIMĄ KEIČIA ŽMONĖS, O KAIMAS – ŽMONES Ūkininkauja nuo devyniolikos metų

Robertas Skirkevičius iš Paliūnų k. (Lazdijų r.) mišriajame augalininkystės ir mėsinių galvijų ūkyje šeimininkauja nuo 2004-ųjų. Tuomet, būdamas vos 19 metų, pradėjo rūpintis ne tik savo ūkiu, bet ir studijuoti veterinarijos mokslus. „Mano proseneliai, seneliai ir tėvai buvo ūkininkai. Nieko keisto, kad ir aš pasukau ir einu šiuo keliu“, – „Ūkininko patarėjui“ prasitarė R. Skirkevičius.

Pieninių teko atsisakyti

Prieš kiek daugiau nei du dešimtmečius vos 19 metų R. Skirkevičius pradėjo savarankiškai ūkininkauti. Jauno vaikino ūkininkavimo pradžia sutapo su jo veterinarijos studijomis. Įgijęs veterinaro išsilavinimą, į savo ūkį jis grįžo ūkininkauti visa jėga. „Tuo metu mano seneliui buvo jau daugiau kaip 70 metų, tėtis buvo perkopęs 40-metį, jie jau nebegalėjo pretenduoti į Europos Sąjungos paramą. O jaunieji ūkininkai kaip tik buvo skatinami, nors daugelis ir nesiryždavo prašyti paramos. Tiek senelis, tiek ir tėvai manimi pasitikėjo, drąsos užteko, pabandžiau. Kaimas į kraują buvo įaugęs nuo vaikystės. Patiko technika, žemės dirbimas, gyvuliai“, – apie ūkininkavimo pradžią pasakojo dabar jau patyręs ūkininkas.

Nuo pat pradžių R. Skirkevičiaus ūkis buvo mišrusis, tik šalia augalininkystės jaunasis ūkininkas laikė ne mėsinius galvijus, kaip dabar, o pienines karves. „Melžiamų karvių turėjau apie 30, dirbau apie 60 ha žemės. Po truputį žemės plotai didėjo – dalis buvo nupirkta, dalis išsinuomota. Iki 50 padaugėjo ir karvių, dar ir prieauglio. Iš viso bandą sudarė apie 120–130 galvijų. Po studijų pradėjau žvalgytis į mėsinius galvijus, investuoti į šią sritį“, – ūkio pokyčius vardijo ŪP pašnekovas.

Visai neseniai ūkininkas dėl mažų pieno supirkimo kainų ir darbo jėgos trūkumo buvo priverstas visiškai atsisakyti pieninių karvių. Pasak ūkininko, pasirinkimo keliai buvo tik du – arba smarkiai modernizuoti pieninę galvijininkystę, arba jos atsisakyti. Pasirinktas antrasis.

Mėsiniai galvijai – ir iš Prancūzijos

Veterinarijos akademijoje R. Skirkevičiaus dėstytojas buvo biomedicinos mokslų daktaras Arūnas Rutkauskas, dar ir ūkininkaujantis Kelmės r. Iš jo jaunasis ūkininkas įsigijo bulių savo mišrūnėms karvėms.

„Po poros metų su A. Rutkausko pagalba pasitaikė galimybė išvažiuoti į Prancūziją ir iš ten parsivežti genetinės medžiagos. Įsigijau dešimt veršingų telyčių, po metų – dar tiek pat, o galiausiai – ir dešimt metinių telyčaičių. Bandoje yra apie 40 grynaveislių „motinų“, yra ir mišrūnių. Kol banda bus išgryninta, prireiks daug darbo ir nemažai laiko. Mėsiniai galvijai auga lėtai – juk per metus karvė atveda tik po vieną veršelį“, – ŪP aiškino pašnekovas.

Tikisi išgyventi

Labiausiai, pasak R. Skirkevičiaus, ūkininkauti trukdo dideli aplinkosauginiai, veterinarijos reikalavimai, visi biurokratiniai dalykai ir neapibrėžtumas. „Ūkininkas yra priklausomas nuo įvairių instancijų. Mūsų ūkis – mišrusis. Kadangi auginame kviečius, kvietrugius, žieminius miežius, avižas, kukurūzus silosui, mišinį žaliajam pašarui, naudojame ir augalų apsaugos priemones, turime pildyti augalų apsaugos žurnalus. Laikome nemažai gyvulių – privalomi tręšimo planai. Dar reikia išklausyti įvairius mokymus, visur spėti, viskam skirti laiko. Aš esu baigęs veterinarijos studijas, sugebu padėti sunegalavusiam gyvuliui. Tačiau, kai gydau, nebegaliu kitų darbų dirbti – nei traktorių vairuoti, nei žurnalų pildyti. Žmogus turi po dvi rankas ir kojas bei vieną galvą, o para – tik 24 val.“, – pastebėjo ūkininkas.

Kartais, pasak R. Skirkevičiaus, vienu metu ūkyje kyla keli „gaisrai“ – ir derlių reikia imti, ir gyvulys, kaip tyčia, apserga. Nebeaišku, kurį „gaisrą“ pirmiau pulti gesinti, kur didžiausi nuostoliai galimi.

Šiuo metu ūkyje pats šienapjūtės įkarštis. Žaliasis silosas jau pagamintas. Žolė – irgi nupjauta, tačiau jai baigti džiūti sutrukdė lietus. Maždaug po savaitės ūkininkas ketina pjauti atolą. Kiek vėliau – mišinį žaliajam pašarui. Dar vėliau, po dviejų ar trijų savaičių, jau bus prinokę ir žieminiai miežiai – prasidės javapjūtė. „Darbas darbą gena. Galima nors tuo pasiguosti, kad vienur gamta skriaudžia, kitur – glosto. Šienui lietus blogai, bet kukurūzams, javams, atolui drėgmės jau reikėjo“, – tvirtino ŪP pašnekovas.

Pamaina dar tik auga

Ūkyje R. Skirkevičius samdo tris darbuotojus. Jo žmona Ernesta šalia dar turi ir savo ūkį, pernai baigtos 1,5 tūkst. kv. m ploto fermos statybos. Jei reikia, sutuoktiniai vienas kitam padeda. Vyras aiškino, kad jis dirba ūkiškus darbus, o žmona, kuri yra baigusi buhalterinę apskaitą ir įgijusi ekonomikos magistro išsilavinimą, užsiima „popieriniais“ reikalais. „Tik bendromis jėgomis galime pasiekti norimą rezultatą“, – įsitikinęs ūkininkas.

E. ir R. Skirkevičiai augina tris vaikus – devynerių dukrą ir šešiametį bei dešimties mėn. sūnus. „Šešiametis sūnus labai domisi visu kuo, kas vyksta kaime, nebijo ir gyvulių. Jam, kaip ir man vaikystėje, patinka technika, mėgsta pasivažinėti traktoriuje. Gal ateityje ir užaugs iš vaiko mano, kaip ūkininko, pamaina, jei pomėgiai nepasikeis?“ – vylėsi ŪP pašnekovas.

Vienybėje – jėga

R. Skirkevičius yra Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Lazdijų skyriaus narys, tačiau, kaip pripažįsta, ne visada pavyksta skyriaus veikloje aktyviau dalyvauti. „Stovėti nuošalyje negali, kai matai neteisybę. LŪS ir jos nariai jau ne kartą įrodė, kad susitelkus galima daug nuveikti – pateikti pasiūlymų, išdiskutuoti, būti išklausytiems ir išgirstiems. Mes nieko veltui neprašome. Bet norime iš savo verslo uždirbti, turėti vieną kitą laisvą dieną, o ne tik būti apkrauti nesibaigiančiais reikalavimais“, – aiškino ūkininkas.

LŪS Lazdijų skyriaus pirmininko Kęstučio Sujetos nuomone, ūkininkas R. Skirkevičius gali būti darbštumo, atsakingo ūkininkavimo pavyzdys. „Kuo daugiau tokių ūkininkų šalyje bus, tuo stipresnis bus ir visas žemės ūkis, ir visa Lietuva“, – įsitikinęs K. Sujeta. 

Autorius: Dalia KARPAVIČIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama