Z. Pető-Plaszko: kurčiųjų tapatybė ir kalbos svarba

Z. Pető-Plaszko: kurčiųjų tapatybė ir kalbos svarba...Kristina RIMKIENĖ 2026 m. gegužę Klaipėdoje vyko didelio susidomėjimo sulaukęs renginys – paskaita „Kurtystė ir kalbos atėmimas“. Juliaus Buinicko ir Fausto Simaičio iniciatyva surengtoje paskaitoje savo patirtimi dalijosi lektorius iš Vengrijos Zsoltas PETO-PLASZKO. Jis yra kurčiasis, aktyvus kurčiųjų kultūros, tapatybės ir gestų kalbos puoselėtojas. Lektoriaus patirtis ir iššūkiai Z. Pető-Plaszko save pristato kaip kurčią vyrą, kurio žmona yra girdinti psichologė, o abu sūnūs – girdintys. Zsolt gimė girdinčiųjų ukrainiečių šeimoje Vengrijoje. Vaikystėje gyveno keliose šalyse, o Kanadoje pirmą kartą susipažino su kurčiųjų kultūra, istorija ir tapatybe. Vėliau jis atstovavo Vengrijai deflimpinėse žaidynėse, tačiau didžiausia jo svajonė buvo studijos JAV Gallaudeto universitete. Nors mokėjo amerikiečių gestų kalbą (ASL), viduje jautėsi neužtikrintas ir nevisavertis. Jį lydėjo jausmas, kad girdinčiųjų pasaulyje jis vis dar atsilieka. Galiausiai nusprendęs siekti studijų Gallaudeto universitete ir sėkmingai įstojęs, jis susidūrė su skaudžia realybe. Atlikdamas stojamuosius testus, pamatė didžiulį skirtumą tarp savo ir kitų kurčiųjų studentų rašytinės kalbos gebėjimų. Kol kiti laisvai dėstė mintis keliuose puslapiuose, jis pats gebėjo parašyti vos kelis sakinius. Būtent tada pirmą kartą išgirdo terminą „kalbos atėmimas“ (angl. „language deprivation“). Tačiau prireikė laiko, kol iki galo suprato šios sąvokos prasmę ir poveikį žmogaus gyvenimui. Kurtystė ir kalbos atėmimas Pasak lektoriaus, tik vėliau jis suvokė, kad kurčiojo identitetas – savęs priėmimas, gestų kalbos vartojimas, kurčiųjų kultūros pažinimas ir priklausymas bendruomenei – yra vienas svarbiausių asmenybės bei kalbos vystymosi pagrindų. Paskaitos Klaipėdoje metu jis daug kalbėjo apie skirtumą tarp sąvokų „deafness“ ir „Deafhood“. Pasak jo, kurtumas („deafness“) yra klausos būklė, o kurtystė („Deafhood“) – kurčiojo tapatybės ir savęs pažinimo procesas. Ši sąvoka pabrėžia, kad būti kurčiuoju reiškia ne tik negirdėti, bet ir priklausyti savitai kalbinei ir kultūrinei bendruomenei. Šiandien Zsolt jau daugiau kaip 8 metus dirba laisvai samdomu lektoriumi ir konsultantu. Jis bendradarbiauja su universitetais, skaito paskaitas apie kurčiųjų ugdymą, kalbos atėmimą ir kurčiųjų kultūrą. Anksčiau dirbo gestų kalbos tyrimų komandoje, tačiau ilgainiui susidūrė su skirtingomis ideologinėmis pozicijomis – vieni gynė oralinį ugdymą, kiti pabrėžė gestų kalbos svarbą. Nors siekė šias stovyklas suartinti, suprato, kad tai itin sudėtinga užduotis. Savo mokymuose jis siekia ne tik perduoti žinias, bet ir keisti požiūrį į kurčiuosius. Pasak lektoriaus, svarbu atsisakyti gailesčio ir dėmesį sutelkti į stiprybes, galimybes bei vertę, kurią žmogui suteikia gestų kalba ir priklausymas kurčiųjų bendruomenei. Gestų kalba švietime Kurčiasis vaikas, atėjęs į mokyklą ir puikiai mokėdamas gestų kalbą, mokysis daug geriau nei tas, kuris jos nemoka arba moka labai ribotai. Tokiu atveju dvikalbis ugdymas tampa efektyvus, o vaikams galima suteikti tiek pat žinių, kiek gauna ir girdintieji mokiniai. Zsolt įsitikinimu, būtent švietimas yra raktas į geresnę kurčiųjų ateitį. Keliaudamas ir mokydamasis įvairiose šalyse, jis padarė išvadą, kad vienas pažangiausių kurčiųjų ugdymo modelių veikia JAV. Šiuolaikinio kurčiųjų švietimo ištakos siekia XVIII a. Prancūziją, kur Charles-Michel de l'Épée įkūrė pirmąją kurčiųjų mokyklą. Vėliau šios idėjos per kurčiąjį mokytoją Laurent'ą Clercą pasiekė JAV ir tapo Amerikos kurčiųjų švietimo bei amerikiečių gestų kalbos (ang. ASL) raidos pagrindu. Istorija ir tyrimai Pokalbio metu buvo aptarti ir moksliniai tyrimai, rodantys, kad daugelio kurčiųjų rašytinės kalbos gebėjimai vis dar atsilieka nuo girdinčiųjų. Zsolt minėjo, kad 1979 m. R. Conrado ataskaitoje (R. Conrad, „The Deaf School Child“) viena plačiausiai aptariamų tyrimo išvadų buvo ta, kad daugelio 16-mečių kurčiųjų mokinių skaitymo gebėjimai prilygo maždaug 8–9 metų girdinčių vaikų lygiui. Ši išvada tapo labai reikšminga diskusijose apie kurčiųjų švietimą, kalbos prieinamumą ir raštingumo ugdymą. Pats lektorius pripažino, kad reikšmingą pažangą, rašydamas ir dėstydamas mintis, pasiekė būtent studijuodamas Gallaudeto universitete. Taip prasidėjo pašnekovo domėjimasis kurčiojo tapatybe ir britų kurčiojo mokslininko Paddy Laddo idėjomis, išdėstytomis knygoje „Understanding Deaf Culture: In Search of Deafhood“. Pasak lektoriaus, kai jis pirmą kartą skaitė paskaitą šia tema, daugelis kurčiųjų klausytojų liko sukrėsti ir susimąstę. Supratę, kad su jais, kaip kurčiaisiais, viskas yra gerai, o pagrindinės kliūtys slypi nepritaikytoje sistemoje ir visuomenės požiūryje, žmonės pradėdavo kitaip vertinti save ir savo galimybes. Paskaitos dalyviai taip pat susipažino su svarbiais kurčiųjų istorijos faktais. Svarbiausias dėmesys buvo skirtas 1880 m. Milano kongresui, kuriame dominavo oralizmo šalininkai, o kurčiųjų balsas beveik nebuvo girdimas. Kongreso sprendimai skatino oralinį ugdymą ir prisidėjo prie gestų kalbų slopinimo daugelyje pasaulio kurčiųjų mokyklų, tapdami svarbiu lūžio tašku kurčiųjų švietimo istorijoje. Iš asmenybių paminėtas telefono išradėjas Alexanderis Grahamas Bellas, kuris, nors ir turėjo glaudžių ryšių su kurčiųjų bendruomene (mama neprigirdinčioji, žmona kurčioji), buvo vienas žymiausių oralizmo (žodinės kalbos) šalininkų. Išskirtas prancūzų gydytojas Jeanas-Marcas Gaspard’as Itard’as, dirbęs su kurčiaisiais Paryžiaus kurčiųjų mokykloje. Į kurtumą jis žvelgė medicininiu požiūriu ir siekė kurčiuosius integruoti į girdinčiųjų pasaulį, o ne pripažinti juos atskiros kalbinės ir kultūrinės bendruomenės nariais. Zsolt įsitikinęs, kad kurčiųjų ateitis prasideda nuo ankstyvos prieigos prie kalbos ir pozityvaus požiūrio į kurčiojo tapatybę. Jo teigimu, visuomenė turi ne taisyti kurčiuosius, o kurti sąlygas jiems visapusiškai augti, mokytis ir dalyvauti bendruomenės gyvenime. Klaipėdoje vyko Zsolto Pető-Plaszko paskaita apie kurtystę ir kalbos atėmimą. Kurtystė – tai savita tapatybė ir kultūra. Lektorius pasakojo apie kurčiųjų tapatybę, gestų kalbos svarbą ir teisę į prieinamą švietimą. Jis sakė, kad gestų kalba yra svarbiausia vaiko mokymuisi ir saviraiškai (reikšti save). Klausytojai susidomėję gaudė kiekvieną lektoriaus Z. Pető-Plaszko gestą. Zsolto Pető-Plaszkopaskaitos akimirkos. KLKC archyvo nuotr.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama