Daryk, ką darai – age quod agis
Artuma
Turinį įkėlė
Žingsnis požingsnio, žodis požodžio: taip prasideda diena, taip tvarkomas straipsnis, susideda mintys. Šv. Ignacui Lojolai priskiriamas lotyniškas posakis age quod agis – „daryk, ką darai“. Būk, kur esi: būk dabartyje, būk dabar. Tas sąmoningumas lėtas, pamažu, bet tikrai atskleidžiantis savo pobūdį. Amerikiečio poeto Teodoro Retkės (Theodore Roethke) vilanelės forma parašytas eilėraštis „Pabudimas“ (The Waking) prasideda lėtu veiksmu, susigaudymu, kas yra, ką veikti, kaip būti: „Atsibundu miegoti, lėtai artėdamas prie pabudimo. / Eidamas susigaudau, kur turėčiau eiti.“(ang. I wake to sleep, and take my waking slow. / I learn by going where I have to go). Lėtai atsiveriama dienai, lėtai diena atsiveria.
Mudu su Algiu, mano vyru, savo bute mokykloje, kurioje dirbome, tą posakį užlipinome prie kompiuterio, kad būtų prieš akis aplinkoj su šimtais rūpesčių, darbų, iššūkių kasdien. Algis vedė biblioteką ir prižiūrėjo vieną krepšinio komandą; aš mokiau anglų kalbos ir teologijos, abu su dviem pavaduotojais tvarkėme bendrabutį, kartais berniukų, kartais mergaičių, nuo 14 iki 18–19 metų amžiaus. Namo grįždavom kartą per savaitę, mokykloj, kaip buvo nurodoma, darbas 24/7: sunkus, reikalaujantis jėgų ir ryžto darbas brangioje katalikiškoje mokykloje, su nesąžiningai žemom algom. Šiemet, pavyzdžiui, šeimos už metus moka beveik 81 000 $ su bendrabučiu ir 60 000 $ be bendrabučio. Prisimintina, kad JAV, kitaip negu ES, privačios mokyklos turi pačios finansiškai išsilaikyti valdžiai neprisidedant. Kartą viena motina per pokalbį apie jos sūnų paaiškino, kad už šį moka įkeisdama turtą, o kita pasakojo, kaip šiuo metu turbūt žinomiausias JAV žmogus, įžengdamas į kambarį, patraukdavo visų dėmesį.
Kai su Algiu tarėmės, ar apsiimti dirbti toj mokykloj, Algiui patrauklioj, nes katalikiškoj, nors alga daug žemesnė, negu tuo metu jis gaudavo, atėjus laikui apsispręsti pasakiau: „Bet kaip tiek jėgų ir laiko paskirti turtuoliams, ir net ne lietuviams“, – nes lietuviams buvome įpratę visokiomis sąlygomis padėti. Mano brolis, Antanas, man priminė: „Jie irgi žmonės!“
Kai praėjus dešimt metų po to sprendimo Algis staiga mirė, buvau apsupta savo kolegių, kolegų ir mokinių. Šermenyse dalyvavo mokytojos, mokytojai ir šimtai mokinių, nors tai buvo vidurvasarį, per atostogos, bet, kas galėjo, atvyko iš namų. Laidotojas pasakė pirmąkart matęs tokius mandagius, tvarkingus jaunuolius, jaunuoles ir kad tai jo geriausios laidotuvės.
Jau buvom sutikę perimti didžiulį, 44 vyriausiųjų berniukų bendrabutį, su penkiais pavaduotojais, taip pat mokytojais ar užimančiais kitas pareigas privačioje gimnazijoje. Nebuvau net apžiūrėjusi visų gražaus pastato aukštų, tad suskubau bent pamatyti, kaip tai atrodo. Prieš pat mokslo metų pradžią su penkiais pavaduotojais peržiūrėjom taisykles, aptarėm savo ugdymo filosofiją, kartu pavalgėm prie stalo mano dideliame, gražiame bute ir laukėm mokinių. JAV privačiose mokyklose mokytojos, mokytojai neprivalo turėti mokytojo pažymėjimo, bet aš turėjau; kiti – ne, tačiau jie visokių patirčių sukaupę šioj profesijoj. Vadovavom visai kitaip, negu iki tol – sakyčiau, skautiškai: berniukams ribas nustatę, pasekmes paaiškinę, tai įgyvendinti palikom jiems, žinoma, rūpestingai stebėdami. Mano buto durys dienos metu buvo atdaros: kai tik bendrabuty buvau, tai pasisveikindavom, pasikalbėdavom berniukams grįžtant iš pamokų, sporto ar valgyklos.
Buvau įpratusi dirbti kitaip, juk universitete ryšys su studentėmis, studentais, savaime aišku, kitoks negu gimnazijoj. Universitete svarbiausia tekstas ir metodika, o čia – dėmesys kiekvienai, kiekvienam mokiniui su skirtingais gabumais, įpročiais ir šeimomis, su kuriomis universitete neturėjau ryšio, o čia – nuolat. Daug gražių, daug sunkių, daug sudėtingų momentų. Kartais mokykla turėdavo mokinį pašalinti, nors nenoriai ir, paprastai, neskubiai. Retai šalindavo be tokio „teismo“, kuriame dalyvaudavo administracija, to mokinio, mokinės patarėjas, mokinių valdybos atstovai. Man pačiai teko kas kiek laiko aplankyti su mokiniu, mokine vieną, visam pasauly žinosimą, gabią moterį, kurią dukart pasisekė apginti, bet trečią – ne. Sunku būdavo su mokiniu atsisveikinti, nesvarbu, kokia priežastis, ir sunku tokiu atveju tėvus stebėti. Vieni ant mūsų pykdavo, kiti ignoruodavo, treti atsiprašydavo ir juos guosdavom. Mokestį apdraudusieji draudimo kompanijoje atgaudavo sumą; o kiti prarasdavo dešimtis tūkstančių. Mums likdavo tuščia vieta bendrabuty, bendruomenėj – spraga.
Nors mūsų gyvenimas 24/7 buvo sunkus, berniukų man atrodė sunkesnis. Dauguma jų būdavo iš JAV, nors pasitaikydavo ir iš tolimų kraštų. Šių tėvai juos ypač spaudė būtinai patekti į žinomiausius vietos universitetus, ir tai ne dėl pasiekimo meno ar sporto srityse. Prie dviejų berniukų iš Rytų Azijos turėjom budėti, kol administracija su ligonine susitarė juos priimti, nes grėsė pavojus. Sėdėjom prie atdarų jų kambario durų, laukdami profesionalios pagalbos. Tai liūdniausi, baisiausi momentai su tokia atsakomybe. Tuos berniukus po kurio laiko iš ligoninės šeimos atsiėmė, grąžino į tolimus namus. Tokie atvejai buvo, ačiū Dievui, reti. Mano padėjėjai, tokie man brangūs, pasakoja, kad kartais susitinka su buvusiais neklaužadomis (neskaitlingais), kurie už savo elgesį mūsų bendrabuty gyventais metais, jau paaugę, atsiprašo.
Visi mokiniai, mokinės turėjo kasdien sportuoti, ir ne šiaip sau. Ruošėsi varžyboms su kitomis privačiomis gimnazijomis. Kai kurie tuo būdu tikėjosi laimėti stipendiją į universitetus, kurie visi JAV yra mokami. Bent vienas mano pačios pavaduotojas pradėjo dirbti būdamas valdžiai skolingas šimtą tūkstančių. Berniukai sportuodami kartais susižeisdavo, vienu kitu atveju – rimtai. Jie labai norėjo sportuoti ir savo trenerius tiesiog laikė artimais, daug artimesniais, negu mokytojai ar bendrabučio personalas. Dideliame mūsų bendrabuty su ramentais lipdavo į ketvirtą aukštą, nesiskųsdami, daugmaž kantrūs, laukdami, kada vėl galės sportuoti. Dabar, kai mano ar panašaus amžiaus draugės man pasiskundžia sveikata, pagalvoju, kad tiek pat ar dar daugiau iškentėjo tie paaugliai, nors jie, žinoma, turėjo jais visą laiką besirūpinančius suaugusiuosius.
Pačiais paauglystės metais jie vystėsi fiziškai, dvasiškai, intelektualiai. Dar ir po mūsų jiems liko keletą metų, kad smegenys pilnai „susiorganizuotų“. Jų širdys visgi buvo atviros – nebent šeimoj butų buvę ar tebebuvo kenksmingų įvykių. Per tuos dvidešimt trejus darbo su paaugliais metus pamačiau, kad jie vienas kitą saugo, dosnūs bėdoje, pasiruošę padėti vargšams savo ir kituose kraštuose. Niekad vienas kito neskųsdavo, neplatindavo paskalų, mus gerbdavo ir mumis pasitikėdavo beveik visada.
Visos, visi laukdavom gegužės mėnesio, kai baigdavosi mokslo metai. Privačioj mokykloj, kur paprastai pamokos vyksta šešias dienas per savaitę, anksčiau prasideda vasaros laikotarpis. Turėdavom įvairių planų. Daug metų universitete tebedėstydavau vasarą, bet Algiui esant gyvam laimingi grįždavom namo, po to lankydami gimines. Nuvažiuodavom pas Antanuką Čikagoje, iš ten – pas Algio šeimą Toronte, pakeliui namo – prie Šventojo Lauryno upės pas artimą kolegų šeimą. Antanukas pamatydavo mūsų butą, namie apsilankydamas, bet retai. Vienas tų kartų buvo itin svarbus, nes radosi proga palaiminti butą, kuriame nuostabus visų mylimas, išskirtinio sąmojaus Don Gowan staiga mirė – naujam pavaduotojui rūpėjo įsikraustyti visaverčiai – su ypatinga Dievo palaima.
Gegužės mėnuo man visada buvo ir lieka pats gražiausias. Tai Marijos, bet ir mano brolio gimtadienio, mėnuo. Grožio apsuptai įmanomiau daryti, ką darau, atvira širdimi.
2026 m. gegužės Artuma
Autorius: Dr. Marija Stankus-Saulaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
