Už motinystės šventumo grožį!
Artuma
Turinį įkėlė
Nešioklėje siūbuodama antragimį, pro langą akimis geriu bundančio pavasario žalumą. Pagaliau esame namuose. Akis ir kūną ilsinu saulės spindulių ir besiskleidžiančios gyvybės šviesoje. Mintyse šmėžuoja, kad gal jau šiandien, gal jau galima, lyg ir nebekosti, jau seniai nekyla temperatūra...
Kai jau atrodė, jog matau šviesą tunelio gale po pirmagimio dviejų savaičių laringito, tada mūsų mažiausiasis žvirblelis susirgo irgi. „Dar labai mažiukas, trečioji para – pats pikas“, – guodžia mane ligoninės slaugytoja. Iš nuovargio ir nevilties braukiu ašaras. Dievaži, nepretenduoju į Jobo kančias, bet Viešpatie, pasigailėk, šnabždu maldas...
Dar tik šiek tiek po vidurnakčio. Kūnu jaučiu, kad trečiosios nakties „nepavešiu“. Kaip man pasisekė, jog šiąnakt budi geroji slaugytoja, leis palatoje pasnausti vyrui ant išlankstomo foteliuko. Tad skambinu savo mamai – prašau naktį pabūti su pirmagimiu. Iškviečiu „Boltą“. Telefono ekrane užsidega keturiasdešimties minučių laikmatis.
Akimis seku krentančius fiziologinio tirpalo lašelius. Tamsoje šviečiantis aparatas rodo, jog kapsi penkiasdešimt mililitrų per valandą. Dar trys valandos. Atėjusi slaugytoja matuoja saturaciją. Aštuoniasdešimt. „Pabandykite nuraminti kūdikį ir uždėkite deguonies kaukę“, – prašo slaugė.
Lyg būtų taip paprasta nuraminti...
Vis patikrinu programėlėje, kur „Boltas“. Paskaičiuoju, kad maždaug tada, o po dvidešimt minučių atvažiuos vyras.
Nubundu, laikrodis rodo trečią nakties. Sutuoktinis perėmęs estafetę supa mūsų mažylį. Slaugytoja palinkusi matuoja saturaciją, atjunginėja lašelinę. Vėliau jau tik mane pažadina įėjusi slaugytojos padėjėja su pusryčių padėklu.
Jaučiuosi sąlyginai pailsėjusi ir pamiegojusi. Tiesiog prabangiai, t. y. tyloje, neskubėdama ir net ne viena ranka pusryčiauju, kabinu avižinę košę – tokią popieriaus skonio.
Pagaliau užmigo, nurimo, nebeverkia. Tikiuosi, kad blogiausia jau praeity, dabar tik geryn.
Ryto maldos minčių gijomis klaidžioju ligoninės koridoriais, už sienos girdžiu kito kūdikėlio verksmą, iškyla vakar sutikto berniuko veidas – toks išblyškęs, kažin, kas jam?
Kaip atlaikyti tiek skausmo? Kaip gyventi mamai slaugant onkologine liga sergantį vaiką, kai žinai, jog tikrai ne šį penktadienį jau važiuosite namo.
Dievaži, susimąstau ar meldžiuosi, auginame tik du vaikus, o kur daugiavaikės mamos, vienišos mamos, kaip joms išbūti? Šventumas – kasdienybėje, paprastoje buityje. Atrodo, tokia banali idėja, mintis: kasdienybė Dievo akivaizdoje.
Ligos trapume suvokiu, jog burbėjau dėl visiškų „š...“. Susiprantu, kad iki pilnos laimės tetrūksta vienintelio suvokimo, kad nieko gyvenime netrūksta.
Susilaukus savų vaikų lyg automatiškai prasiplečia širdis motiniškam jausmui, jog dabar gebi mylėti ne tik savo, bet ir kitus vaikus.
Gegužę, kai vėl iš naujo ir gamta atgimsta, skubėsime sveikinti mamas ir močiutes, per gimtį mus sujungiančias su pasauliu. Šitaip dovanojamas gyvenimas kitam.
2026 m. gegužės Artuma
Autorius: Ada Sieger
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
