Maldos „Sveika, Marija“ lietuviški ypatumai

Lietuvoje esame įpratę Sveika, Marija maldoje tarti: „...Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Sūnus Jėzus.“ Ši formuluotė yra norminė, daugeliui tapusi sava, brangi, išmokta vaikystėje. Ji lydi mus Gegužinėse pamaldose, Rožinyje, laidotuvėse, asmeninėje maldoje. Tačiau kai kurie žmonės, maldos grupės ar kontempliatyvaus pamaldumo bendruomenės meldžiasi kita forma: „Tu palaiminta tarp moterų ir palaimintas Tavo įsčių vaisius Jėzus“. Ši formuluotė iš tiesų yra senesnė, kuria Lietuvos bažnyčiose melstasi iki 1965 m.

Viešojoje erdvėje šių maldos formų tinkamumas buvo svarstomas ne sykį. Tradicinę, ankstesniąją formą gynė kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai (pvz., Algirdas Akelaitis, Ramūnas Mizgiris OFM, Tomas Viluckas ir kt.). Jų argumentacija iš esmės sutampa: malda turi remtis bibline ir liturgine tradicija, o žodžiai „palaiminta/s“ ir „įsčių vaisius“ išlaiko ištikimumą Evangelijos tekstui bei lotyniškajai Bažnyčios maldos tradicijai. Tuo tarpu šviesaus atminimo kunigas Vaclovas Aliulis MIC aiškino 1965 metų pakeitimo motyvus ir pabrėžė pastoracinį aspektą sovietmečio kontekste, argumentuodamas, kad žodis „sūnus“ tikinčiajam, ypač vaikams, skamba artimiau ir aiškiau negu „įsčių vaisius“, tuo būdu labiau suprantamai išreiškia Marijos santykį su Kristumi, neapsiribojant vien Jo nešiojimu įsčiose. O žodžio „pagirtas“ atžvilgiu pats kunigas Aliulis vėliau pripažino: „Be jokios abejonės, tinkamesnė forma yra „Tu palaiminta“ (Dievo malonės kupina).“ Bet galiausiai šioje modifikacijoje buvo pasirinkta pastoraciškai adaptuota maldos forma, „sumokant“ ortodoksiškumo kainą.

Visgi šiandien turime pripažinti, kad šis klausimas tebėra aktualus, nepaisant to, kad dabartinė forma tapo normatyvi ir labiau paplito. Priešingai, galbūt dabar metas tą diskusiją tęsti. Pateikiu tris argumentus.

Pirma, galima būtų pasiūlyti iš naujo atkreipti dėmesį į biblinį išsilavinimą turinčių autorių įžvalgas. Juk Ave, Maria malda nėra atsitiktinis pamaldumo kūrinys. Ji įsišaknijusi pačioje Biblijoje, angelo Gabrieliaus apreiškime ir šv. Elzbietos žodžiuose. Todėl šios maldos formuluotės negalime vertinti vien pagal tai, kaip mums „geriau suprantama“, juo labiau – prie ko labiau pripratome. Būtina kreipti dėmesį į tai, kuri forma tiksliau išreiškia Evangelijos žodį. Jei maldos pamatas yra Šventasis Raštas, tuomet biblistų žvilgsnis čia turėtų būti itin vertinamas.

Antra, svarbu įsiklausyti į besimeldžiančios Dievo tautos balsą. Ne vien į specialistų nuomones bei redakcinius sprendimus, bet ir į tuos, kurie šia malda gyvena. Kuri forma jiems padeda geriau melstis? Kuri atrodo oresnė, tikslesnė, dvasiškai sava? Ypač verta išgirsti maldos grupių, adoracijos bendruomenių, vienuolijų, kontempliatyvesnio pamaldumo žmonių patirtį. Padarius pradinę apklausą galima konstatuoti: dauguma vienuolijų ir maldos bendruomenių žmonių norėtų, kad būtų sugrąžinta tradicinė forma. Apklausus tikinčiuosius dalyvaujančius sekmadienio šv. Mišiose, pastarieji labiau linkę dabartinės formos nekeisti (išsamesnius tyrimo rezultatus pateiksiu kito mėnesio numeryje).

Trečia, galime pažvelgti į tarptautinį kontekstą. Pats Biblijos graikiškasis tekstas (Lk 1,42) sako: καὶ εὐλογημένος ὁ καρπὸς τῆς κοιλίας σου – „ir palaimintas tavo įsčių vaisius“. Tą pačią kryptį perėmė ir lotyniškoji Bažnyčios tradicija: et benedictus fructus ventris tui, Iesus. Lygiai taip pat meldžiamasi ir pagrindinėmis tarptautinėmis kalbomiss: anglų, ispanų, prancūzų, italų, portugalų, vokiečių, ir kt. Tad lietuviškoji formuluotė „ir pagirtas tavo Sūnus Jėzus“ pasaulinėje perspektyvoje atrodo savotiškai, kaip lokali modifikacija, nutolusi ir nuo Bažnyčios tradicijos, ir nuo daugumos didžiųjų katalikiško pasaulio kalbų.

Tačiau už viską svarbiau yra tai, ko negalima paaukoti dėl jokios kalbinės polemikos, – mūsų vienybė. Esame Dievo ir Marijos vaikai. Mūsų Motina danguje tikrai priima savo vaikų maldą ir viena, ir kita forma. Tai turėtų būti Bažnyčios pokalbis. Ramus, argumentuotas, pagarbus. Toks, kuriame būtų vietos ir ištikimybei Biblijai, ir pastoracinei išminčiai, ir besimeldžiančios tautos jautrumui.

Svarbiausia, kad Dievo tauta melstųsi tiesoje, meilėje ir vienybėje. Jeigu ši diskusija prie to prisidės, ji bus vaisinga. Galbūt kaip tik dabar tam yra ir tinkamas metas.

2026 m. gegužės Artuma

Autorius: Kunigas dr. Andrius Končius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama