Investicija į baldus? Kodėl gi ne - bet ne visus!

Karolis Rudenka/Tie2.lt

Investavimas į baldus vis dažniau laikomas alternatyvia investavimo forma šalia nekilnojamojo turto ar meno kūrinių. Ypač daug dėmesio sulaukia „mid-century modern“ stiliaus ir kiti senoviniai dizaino baldai, kurie iš kasdienio naudojimo objektų tampa kolekciniais ir ilgainiui gali augti savo verte. Tačiau ekspertų nuomonė išlieka gana nuosaiki – tai gali būti pelninga nišinė sritis, bet ne stabilus ar garantuotas investavimo būdas.

[caption id="attachment_166175" align="alignnone" width="500"] LC4 fotelio rėmai, sukurti Le Corbusier ir Perriand (1927–28) Paryžiaus dekoratyvinių menų muziejuje. Wikipedijos nuotrauka.[/caption]

Baldų rinka veikia panašiai kaip meno rinka, nes vertę čia lemia ne tik funkcija, bet ir istorija, dizainas bei retumas. Pirmiausia svarbi ribota pasiūla, nes originalūs XX amžiaus vidurio baldai nebėra gaminami, todėl jų kiekis rinkoje nuolat mažėja. Antra, auga susidomėjimas dizaino klasika ir interjero estetika, todėl „mid-century modern“ stilius šiandien yra itin paklausus visame pasaulyje. Trečia, svarbi kokybė, nes daug senų baldų buvo gaminami iš masyvaus medžio ir natūralių medžiagų, todėl jie išlieka patvarūs dešimtmečius. Labai dažnai naudojama mediena yra teak, tai yra tikmedis, kuris natūraliai atsparus drėgmei, kenkėjams ir deformacijoms, todėl tokie baldai išlieka stabilūs ir lengviau restauruojami. Dėl to „mid-century modern“ baldai iš teak ar riešuto medienos dažnai laikomi vienais geidžiamiausių kolekcionierių rinkoje.

[caption id="attachment_166169" align="alignnone" width="2090"] Eames Lounge Chair. Socialinės medijos nuotrauka.[/caption]

Konkretūs pavyzdžiai iš dizaino istorijos rodo, kodėl ši rinka traukia investuotojus. Charles and Ray Eames sukurti baldai, ypač Eames Lounge Chair, šiandien vis dar gaminami, tačiau ankstyvieji originalūs XX amžiaus vidurio leidimai aukcionuose dažnai kainuoja kelis kartus daugiau nei nauji modeliai. Skandinaviškame dizaine itin svarbus Hans Wegner, kurio kėdės, tokios kaip Wishbone Chair, yra vienos geidžiamiausių kolekcionierių rinkoje, o ankstyvieji leidimai iš teak ar riešuto medienos gali pasiekti ženkliai aukštesnes kainas nei šiuolaikinės gamybos versijos. Taip pat labai vertinamas Arne Jacobsen, kurio Egg Chair ir Swan Chair yra tapusios dizaino ikonais, o originalūs senesni vienetai laikomi investiciniais objektais. Dar viena svarbi kryptis yra Le Corbusier baldai, tokie kaip LC4 Chaise Longue ar LC2 ir LC3 foteliai, kurie dėl savo istorinio statuso ir ribotos gamybos laikomi kolekciniais.

[caption id="attachment_166172" align="alignnone" width="600"] Wishbone kėdė, sukurta Hans J. Wegner. duhome.com nuotrauka.[/caption]

Ką sako ekspertai?

Svarbu suprasti, kad ekspertai investavimą į baldus vertina atsargiai. Tai nėra pasyvi investicija kaip akcijos ar nekilnojamasis turtas, o labiau alternatyvi ir nelikvidi rinka. Net jei baldas vertingas, jį gali būti sunku parduoti greitai ir už norimą kainą, nes reikia rasti konkretų pirkėją. Todėl tai nėra greitai konvertuojamas turtas.

[caption id="attachment_166178" align="alignnone" width="350"] Swan kėdės, sukurtos Arne Jacobsen[/caption]

Didžiausias veiksnys šioje rinkoje yra autentiškumas. Rinkoje yra daug reprodukcijų, todėl net nedidelė klaida gali visiškai panaikinti investicinę vertę. Dėl to ekspertai rekomenduoja pirkti tik su dokumentais, gamintojo žymėjimu arba per patikimus aukcionus. Vertę taip pat stipriai lemia būklė, nes originali, nepakeista apdaila dažnai vertinama labiau nei netinkamai restauruotas baldas. Svarbų vaidmenį vaidina ir gamintojai, tokie kaip Cassina ar Herman Miller, kurie gamina licencijuotus originalius dizainus ir užtikrina autentiškumo standartus. Tačiau net ir tokiu atveju rinka išlieka priklausoma nuo mados ir interjero tendencijų, todėl tai, kas šiandien labai populiaru, ateityje gali prarasti dalį paklausos.

[caption id="attachment_166181" align="alignnone" width="250"] Saarinen „tulip“ kėdė su sėdimosios dalies pagalvėle, sukurta 1956 m., dabar saugoma Bruklino muziejuje. Wikipedija nuotrauka.[/caption]

Ekspertai taip pat pabrėžia, kad investicija gali būti sėkminga tik tada, kai perkami žinomi dizaino objektai žemiau rinkos kainos, jie laikomi ilgą laiką (dažnai 10–20 metų), o pirkėjas turi pakankamai žinių apie dizaino istoriją ir autentiškumą. Taip pat svarbios ir praktinės sąlygos – netinkamas sandėliavimas, drėgmė ar prasta restauracija gali ženkliai sumažinti vertę. Vis dėlto dažniausiai investicija nepasiteisina, kai perkami tiesiog „gražūs seni baldai“ be aiškios dizaino vertės, tikimasi greito pelno arba neįvertinamos papildomos išlaidos, tokios kaip restauracija, transportavimas ir saugojimas. Taip pat emocinis prisirišimas dažnai trukdo priimti racionalius sprendimus. Bendra ekspertų išvada gana nuosaiki – investavimas į baldus gali būti įdomus ir kartais pelningas, tačiau tai yra rizikinga, nelikvidi ir žinių reikalaujanti investavimo sritis, tinkanti tik tiems, kurie ją vertina kaip ilgalaikį ir nišinį turtą, o ne greito pelno priemonę.

Straipsnis iš dalies finansuojamas Medijų rėmimo fondo ir yra projekto ,,Ekonominis raštingumas - pažangios visuomenės pagrindas".

 

Autorius: Tie2

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama