Socialinių tinklų spąstai: kur baigiasi įprotis ir prasideda priklausomybė?
Naujosios medijos grupė
Turinį įkėlė
Daugelio rytas prasideda ne nuo kavos ar žvilgsnio pro langą, o nuo telefono ekrano: dar gerai neprabudus, pirštai jau slenka per naujienų srautą tikrindami, kas nutiko per naktį. Tai tapo tokia įprasta, kad retas susimąsto, ką iš tikrųjų daro. Išmanieji įrenginiai sujungė pasaulį kaip niekada anksčiau, bet kartu iškėlė klausimą, į kurį atsakyti vis sunkiau — kur baigiasi nekaltas įprotis naršyti ir prasideda problemiškas, sunkiai valdomas potraukis.
Kodėl ekranai mus taip traukia
Norint suprasti tą trauką, verta pažvelgti, kaip programėlės kuriamos. Technologijų kompanijos uždirba iš mūsų dėmesio — kuo ilgiau žiūrime, tuo daugiau reklamų pamatome — todėl tinklai projektuojami remiantis elgsenos psichologija. Kiekvienas „patiktukas”, komentaras ar žinutė veikia kaip mažas atlygis ir paskatina smegenis išskirti dopamino — medžiagos, siejamos ne tiek su laime, kiek su atlygio laukimu ir motyvacija. Susidaro ciklas: grįžtame prie ekrano vis naujos „dozės”, net kai tam nėra jokio realaus reikalo.
Esmė ta, kad srautas niekada nesibaigia. Begalinis slinkimas palaiko jausmą, kad kitas kadras tikrai bus įdomesnis — tuo pačiu principu veikia ir lošimo automatai.
Įprotis ar priklausomybė?
Žmonės dažnai teisinasi, kad naršymas — tiesiog būdas atsipalaiduoti ar užmušti laiką eilėje. Skirtumas tarp įpročio ir priklausomybės — kontrolė ir pasekmės. Įprotį nesunkiai nutrauki, kai atsiranda svarbesnių reikalų; priklausomybė ima diktuoti dienos tempą. Žmogus jaučia potraukį tikrinti telefoną net tada, kai tai netinka ar pavojinga — vairuodamas, per svarbų susitikimą ar viduryje pokalbio su artimu žmogumi.
Verta žinoti, kad „priklausomybė nuo socialinių tinklų” nėra oficiali klinikinė diagnozė taip, kaip, tarkim, lošimo sutrikimas; specialistai vis dar diskutuoja, kada tai vadinti tikra priklausomybe. Bet problemiško naudojimo požymiai realūs ir daugeliui pažįstami.
Vienas priklausomybę palaikančių veiksnių — baimė kažką praleisti, angliškai FOMO (fear of missing out). Tinkluose dažniausiai rodomos tik gražiausios, kruopščiai atrinktos akimirkos: kelionės, pasiekimai, idealūs santykiai. Nuolat matydamas tokį vaizdą, žmogus pradeda jausti, kad jo paties gyvenimas pilkesnis, ir neria į ekraną dar giliau, bandydamas tą jausmą užpildyti. Taip menksta savivertė ir auga nerimas.
Problemiško naudojimo požymiai kartais primena tuos, kuriuos patiria nuo medžiagų priklausomi žmonės. Krintantis darbingumas, chroniškas miego trūkumas dėl naktinio naršymo, prastėjanti atmintis ir sunkumas susikaupti — tik dalis jų. Bandymai apriboti laiką ar netikėtai dingęs ryšys gali sukelti dirglumą, nuotaikų svyravimus, pyktį. Pamažu nyksta susidomėjimas tikrais pomėgiais, retėja susitikimai su draugais — virtualus bendravimas atrodo paprastesnis ir saugesnis.
Ką daryti
Visiškai atsisakyti socialinių tinklų daugeliui nei realu, nei būtina — sprendimas slypi ne drastiškuose draudimuose, o sąmoningame naudojime ir aiškiose ribose.
Pradėti verta nuo realaus vaizdo: visi telefonai turi ekrano laiko funkciją („Screen Time” – „iPhone”, „Digital Wellbeing” – „Android”), kuri parodo, kiek valandų per dieną praleidžiama programėlėse. Skaičiai dažnai nustebina ir patys savaime motyvuoja. Toliau — keli paprasti žingsniai: išjungti nebūtinus pranešimus, kurie nuolat blaško; susitarti dėl „zonų be ekranų”, pavyzdžiui, miegamajame ar prie stalo; valandą prieš miegą palikti telefoną nuošalyje. Pastaroji smulkmena pastebimai pagerina miego kokybę.
Galiausiai svarbiausia ne pati technologija, o kas ką valdo. Tinklai gali būti puikus įrankis mokytis ir bendrauti, kol lieka įrankiu, o ne dienotvarkės šeimininku. Padeda paprasta savistaba: kas kurį laiką pasitikrinti, ar telefoną imi į rankas dėl konkretaus reikalo, ar tiesiog iš įpročio.
Autorius: Aneta Kurowska
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
