Viena kava, litras pieno ir šiek tiek PVM

Karolis Rudenka/Tie2.lt

Ar kada susimąstėte, kiek kartų per dieną sumokate mokesčius? Greičiausiai daugiau, nei atrodo. Nusipirkote rytinę kavą, pietums užsisakėte picą, vakare užsukote į parduotuvę pieno ir duonos. Kiekviename iš šių pirkinių slypi trys raidės – PVM. Daugeliui pridėtinės vertės mokestis skamba kaip buhalterių ar verslininkų reikalas. Tačiau tiesa paprasta – prie PVM prisideda beveik kiekvienas iš mūsų. Ir darome tai kone kasdien. PVM nėra kažkur toli egzistuojantis finansinis terminas. Jis lydi mus beveik kiekviename pirkinyje – nuo rytinės kavos iki naujo telefono ar kino bilieto. Nors dažnai jo net nepastebime, būtent šis mokestis tampa viena iš grandžių, jungiančių kiekvieno žmogaus kasdienius pasirinkimus su valstybės galimybėmis finansuoti viešąsias paslaugas. Kitaip tariant, kiekvienas pirkinys yra ne tik vartojimas, bet ir nedidelis indėlis į bendrą visuomenės biudžetą.

Kaip viskas prasidėjo

Iki PVM daugelyje šalių buvo taikomi vadinamieji apyvartos mokesčiai. Problema ta, kad toks mokestis buvo skaičiuojamas nuo visos prekės kainos kiekviename gamybos etape. Dėl to galutinė kaina „išsipūsdavo“, o pati sistema buvo sudėtinga ir ne itin skaidri. Ekonomistai pradėjo ieškoti alternatyvos – tokios sistemos, kuri būtų paprastesnė ir mažiau „baudžianti“ gamybos grandinę. PVM idėja siejama su prancūzų ekonomistu Maurice Lauré, kuris XX a. viduryje pasiūlė naują mokesčio modelį. 1954 m. Prancūzija tapo pirmąja šalimi pasaulyje, oficialiai įdiegusia PVM sistemą. Idėja buvo paprasta: mokestis taikomas ne visai prekės kainai, o tik sukurtai pridėtinei vertei kiekviename gamybos etape. Nepaisant to, galutinę mokesčio naštą faktiškai sumoka galutinisvartotojas. Pradėjus Prancūzijai, PVM sistema greitai pasirodė efektyvi – ji buvo skaidresnė ir lengviau administruojama. Todėl per kelis dešimtmečius ją perėmė daug Europos ir pasaulio šalių. Ypač svarbus buvo Europos Sąjungos vaidmuo – šiandien PVM yra vienas iš pagrindinių suderintų mokesčių ES viduje. Kiekviena valstybė turi savo tarifus, bet pati sistema yra bendra. Lietuvoje PVM buvo įvestas 1994 metais, pereinant prie vakarietiškos mokesčių sistemos po nepriklausomybės atkūrimo. Iš pradžių jis buvo mažiau stabilus, keitėsi tarifai ir taisyklės, tačiau ilgainiui sistema buvo suvienodinta pagal Europos Sąjungos praktiką (ypač Lietuvai įstojus į ES 2004 m.). Šiandien PVM yra vienas svarbiausių Lietuvos biudžeto pajamų šaltinių. Paprastai tariant, Jeigu anksčiau valstybės bandė „imti mokestį nuo visko iš karto“, tai PVM sistema leidžia surinkti mokestį po truputį – kiekviename žingsnyje, nuo žaliavos iki galutinio pirkinio. Ir taip, būtent dėl šios sistemos jūsų rytinė kava, pieno pakelis ar kino bilietas jau turi savyje mažą dalį istorijos, kuri prasidėjo Prancūzijoje prieš daugiau nei 70 metų.

Kas apskritai yra PVM?

PVM, arba pridėtinės vertės mokestis, yra mokestis, kuris įskaičiuojamas į daugelio prekių ir paslaugų kainą. Paprasčiau tariant, kai parduotuvėje matote, kad šokoladas kainuoja 2 eurus, dalis šios sumos keliauja ne gamintojui ar prekybininkui, o valstybei. Pardavėjas tą mokestį surenka ir perveda į valstybės biudžetą. Todėl dažnai sakoma, kad PVM yra vartojimo mokestis – kuo daugiau perkame, tuo daugiau jo sumokame.

Kaip žmogus prisideda prie PVM?

Įsivaizduokime paprastą dieną. Ryte nusiperkate kavos išsinešti. Sumokate ne tik už kavos pupeles, pieną ar baristos darbą. Kainoje jau yra ir PVM. Vėliau užsipildote automobilio baką degalų. Ir čia dalis sumokėtų pinigų tampa PVM. Vakare užsisakote filmą internetu, apsilankote kirpykloje arba nusiperkate naują megztinį. Vėl tas pats. Nors mokesčio atskirai nematome ir jo patys neskaičiuojame, kiekvienu pirkiniu prisidedame prie valstybės pajamų.

Kur nukeliauja tie pinigai?

Dažniausiai žmonės PVM suvokia kaip papildomą išlaidų eilutę, tačiau surinkti pinigai grįžta į visuomenę kitais būdais. Iš valstybės biudžeto finansuojamos mokyklos, ligoninės, keliai, viešasis transportas, įvairios socialinės programos, kultūros projektai ir kitos viešosios paslaugos. Kitaip tariant, kai perkame prekes ar paslaugas, netiesiogiai prisidedame prie bendrų visuomenės poreikių finansavimo.

Kodėl PVM vadinamas „nematomu“ mokesčiu?

Jeigu gaunate atlyginimą, pajamų mokestį dažniausiai matote savo atlyginimo lapelyje. O štai PVM dažnai lieka nepastebėtas. Parduotuvėje matome galutinę kainą, todėl retai susimąstome, kad dalis jos yra mokestis. Būtent dėl šios priežasties ekonomistai kartais PVM vadina vienu mažiausiai pastebimų mokesčių. Vis dėlto jis yra vienas svarbiausių valstybės pajamų šaltinių.

Ar visi moka vienodai?

Formaliai PVM tarifas daugeliui prekių ir paslaugų yra vienodas, tačiau reali našta žmonėms gali skirtis. Pavyzdžiui, mažesnes pajamas gaunantys gyventojai dažniausiai didesnę savo pajamų dalį išleidžia kasdienėms reikmėms – maistui, būstui, transportui. Todėl jų sumokama PVM dalis, vertinant pagal pajamas, gali būti didesnė nei aukštesnes pajamas gaunančių žmonių. Dėl šios priežasties įvairiose šalyse periodiškai diskutuojama apie lengvatinius PVM tarifus tam tikroms prekėms ar paslaugoms.

Viena kava – mažas mokestis, milijonai kavų – didelė nauda

Vieno žmogaus sumokėtas PVM už puodelį kavos atrodo menkas. Tačiau kai tokių pirkinių per dieną įvyksta šimtai tūkstančių ar net milijonai, susidaro reikšmingos sumos, kurios papildo valstybės biudžetą. Todėl galima sakyti, kad prie viešųjų paslaugų finansavimo prisidedame ne tik mokėdami mokesčius nuo atlyginimo, bet ir paprasčiausiai gyvendami savo kasdienį gyvenimą – apsipirkdami, keliaudami, naudodamiesi paslaugomis.

Straipsnis iš dalies remiamas Medijų rėmimo fondo ir yra projekto ,,Ekonominis raštingumas - pažangios visuomenės pagrindas" dalis.