Šviečiamoji žurnalistika • 2026.06.08 16:57

„Kiekvienas, kas prašo, gauna...“

Gerosios Naujienos centras
„Kiekvienas, kas prašo, gauna...“

Vieną rudenėlį Vabaliukų miestelyje buvo atidarytas kino teatras. Visi, o ypač mažieji, vabaliukai sujudo sukruto, taip norėjo ten pasižiūrėti filmukų. Mažoji boružėlė Lėja svajojo apie filmuką „Džiunglių istorijos“, bet jos šeima buvo neturtinga ir negalėjo sau leisti tokio malonumo. Be to, tomis dienomis susirgo jos mamytė. Tad nelaiminga boružėlė atsigulė į lovelę ir apsiverkė. – Ak, jau visi klasės draugai matė filmuką „Džiunglių istorijos“. Jie giriasi ir pasakoja savo įspūdžius, o man taip ir nepavyko nueiti... A-a-a, – verkė iš nuoskaudos boružėlė. Paskui ji maldingai sudėjo rankas ir ėmė kalbėtis su Kūrėju: – Ak, kaip man skaudu, kad negaliu nueiti į filmuką. Gal gali man padėti? Juk anądien skaičiau, kad kiekvienas, kas prašo, gauna... Ar tikrai KIEKVIENAS, kas prašo, gauna?.. *** Kitą rytą skruzdėlytė Magmytė laiminga atbėgo į mokyklą. Ji puolė boružėlei į glėbį ir sušuko: – Lėja, teta man padovanojo tris bilietus į „Džiunglių istorijas“! – Tikrai?! – negalėjo patikėti boružėlė. – Nejaugi Kūrėjas mane išklausė? – ir apsiverkė iš laimės. Ji pasijuto lyg devintam danguje. – Gal pasikvieskime ir žiogą kartu? – pasiūlė Magmytė. Mat žiogas buvo jos suolo draugas. – Puiku. Būtinai veskimės ir žiogelį, – pritarė boružėlė. Grįžusi namo laiminga boružėlė papasakojo mamytei apie stebuklą. Jos abi labai džiaugėsi. Tada netikėtai suskambo telefonas – kažkas verkė krokodilo ašaromis: – Ak, boružėle, ak, ak, ak... – Kas nutiko? Kas? Ar čia tu, Magmyte? – išsigando juodataškė. – Aš pamečiau... pamečiau bilietus į filmuką! A-a-a-a... – raudojo skruzdėlytė. – Negali būti! – sušuko Lėja. – Ieškok, Magmyte, ieškok! Tu tikrai rasi! – drąsino draugę boružėlė. Bet pati širdelėje susigūžė, mat labai bijojo prarasti šį palaiminimą. – Jau visur ieškojau. Viską išverčiau! Niekur nerandu... A-a-a-a... Viską girdėjusi boružėlės mama suprato, kas vyksta, ir patarė išsigandusiai dukrelei: – Pasakyk Magmytei, kad ji nurimtų. Atsisėstų ant kėdutės, pasimelstų ir gal prisimins, kur paskutinį kartą nešiojosi bilietus. *** Šeštadienio rytas buvo nuostabus, tad žiogas Timis trumpam išsiruošė į mišką pagrybauti. „Greitai apibėgsiu pušynėlį ir dar spėsiu grįžti namo iki filmuko“, – mąstė jis. Kaip tarė, taip ir padarė. Jam puikiai sekėsi grybauti, tad kai pririnko pilną pintinėlę geltonų voveraičių, nusprendė, kad užteks. Jau norėjo leistis takeliu namo, bet staiga suprato, kad... pasiklydo. Žiogelis nusiminė, kad dabar tai jau tikrai nespės į kino teatrą. Panarinęs galvą prisėdo ant kelmelio ir ėmė graudžiai melstis. Tačiau niekas nepasikeitė – jis vis dar nežinojo, kur eiti. Atsistojęs ir šiek tiek paėjęs pamatė tolumoje mažą trobelę ir iš jos rūkstantį dūmelį. Žiogas pasileido tekinas namuko link ir uždusęs puolė belstis į duris. – Įleiskite, prašau, įleiskite, – gailiai maldavo žiogelis. Staiga durys atsivėrė ir Timis išvydo namuko šeimininką – driežą. Supratęs, kad žiogas pasiklydo, driežas pasisiūlė jį palydėti takučiu ir parodyti kelią į miestelį. – Viskas bus gerai, pamatysi, – drąsino Timį gerasis driežas. – Tu tikrai spėsi į filmuką. Kai žiogelis takučiu leidosi namo, jis dar nežinojo, kad dingo bilietai... *** O Magmytė netikėtai kyštelėjo ranką į liemenės kišenę ir nustėro – ten apčiuopė tris storus lapus. Tai buvo bilietai į filmą! Ji negalėjo patikėti. Iš laimės puolė pro duris ir kaipmat atsidūrė pas boružėlę. Ak, kokia laiminga buvo jos draugė, supratusi, kad Kūrėjas joms vėl padėjo. – Bet kur Timis? – sunerimo draugės. – Liko penkiolika minučių iki filmo, o jo dar nėra. – Bėgam į kino teatrą, gal ten jį rasime? – pasiūlė Magmytė. Deja, ir ten žiogo nebuvo... – Greičiau, greičiau įeikite, – ragino jas prižiūrėtojas. – Tuoj uždarysime duris. – Ak, kaip? O kaip bus su žiogeliu? – paklausė boružėlė, bet prižiūrėtojas jos nebegirdėjo. Jos užkopė laiptukais ir patogiai įsitaisė naujutėlaitėje kino salėje. Prasidėjus filmui, durys buvo uždarytos. Tuo metu uždusęs atbėgo žiogas: – Įleiskite, maldauju, įleiskite... – kumštukais daužė į duris susigraudinęs žiogas. – Atidarykite, atidarykite! – šaukė jis. Staiga nerangiai prasivėrė durys ir pro mažytį plyšelį kažkas iškišęs nosį nedraugiškai paklausė: – Ko čia triukšmauji? Tyliau, jau prasidėjo filmas! – Maldauju, įleiskite, aš čia su Magmyte ir Lėja... – maldingai sudėjęs rankas prašė žiogelis. – Na, jei su Magmyte, tai eikš. Tik kitą kartą nevėluok. Ak, koks laimingas buvo žiogelis! Pagaliau jis susirado drauges, su kuriomis kartu mėgavosi filmuku. Tikėsite ar ne, bet, pasibaigus filmukui, ekrane pasirodė štai tokie drąsinantys žodžiai: „Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.“ – Juk tai apie mus?! – nusijuokė trys laimingi draugai, kurių svajonė galiausiai išsipildė.

Autorius: Sonata Aleksandravičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai