D. J. Birley: galimybių architektė, kurianti susitikimo vietas tarp pasaulių (2 dalis)

D. J. Birley: galimybių architektė, kurianti susitikimo vietas tarp pasaulių (2 dalis)...Kalbino Nijolė KRASNIAUSKIENĖ Pristatėme Dawn Jani BIRLEY – aktorę, judesio menininkę, mokytoją, vertėją. Laikas pažinti kitą asmenybės pusę: D. J. Birley – pasaulio pilietę, kurios žemėlapis neturi sienų. Sąmoningumo žadintoją, socialinio teisingumo advokatę ir kultūros diplomatę. Sistemų transformuotoją, nepailstančią kovotoją už kurčiųjų teises ir pokyčių katalizatorę. Apie visa tai rasite menininkės atsakymuose „Akiračiui“. (Tęsinys) Atstovavimas, audizmas ir sankirtumas (intersekcionalumas) „Aš niekada nenorėjau kurti teatro, kuris egzistuotų tik viename pasaulyje. Mano gyvenimas visuomet bėgo kurčiųjų ir girdinčiųjų kultūrų sankirtoje, ir man be galo įdomu, kas nutinka, kai šie pasauliai susitinka, meta iššūkį vienas kitam ir mokosi vienas iš kito. Kurti teatrą tik kurčiųjų auditorijai tikrai būtų prasminga, o kurčiųjų kultūrinės erdvės yra labai svarbios. Tačiau mano meninis smalsumas slypi tyrinėjime, kas tampa įmanoma, kai kurtieji ir girdintieji menininkai bei žiūrovai dalijasi ta pačia erdve. Tas susitikimo taškas kartais gali būti nepatogus, tačiau būtent jame iš tikrųjų gimsta naujos idėjos ir naujos teatro kalbos. Realybė tokia, kad kurtieji ir toliau patiria audizmą – išankstinių nuostatų ir diskriminacijos sistemą, pagrįstą prielaida, kad gebėjimas girdėti ar kalbėti yra iš prigimties pranašesnis. Daugelis žmonių nežino šio termino, tačiau jo padariniai formuoja kasdienį kurčiųjų gyvenimą švietimo, užimtumo ir menų srityse. Viena rimčiausių pasekmių yra kalbinė deprivacija (nepakankamumas), kai iš kurčių vaikų ankstyvojo vystymosi laikotarpiu atimama galimybė vartoti natūralią gestų kalbą. Be šio pagrindo galimybės švietimo, lyderystės ir užimtumo srityse yra griežtai ribotos, todėl nedaug kurčiųjų pakyla iki vadovaujamų pozicijų. Jei visuomenė nesupranta audizmo ir kalbinės deprivacijos, sunku mesti iššūkį šioms sistemoms ar pasiekti prasmingų socialinių pokyčių. Sąmoningumas turi augti – lygiai taip pat, kaip visuomenė pamažu pripažino rasizmą ir kitas diskriminacijos formas. Sankirtumas (intersekcionalumas) suteikia stiprų pagrindą suprasti, kaip susikerta skirtingos nelygybės formos – rasė, lytis, negalia ir kalba. Taikydami sankirtumo principą kurčiųjų patirčiai, galime atskleisti sisteminę marginalizaciją (visuomeninė atskirtis – red.) ir įsivaizduoti teisingesnius bendro darbo būdus. Kurčiųjų pastangos siekti abipusio supratimo iš dalies apima žengimą į matomumą ir lyderystę, dalijimąsi savo perspektyvomis ir demonstravimą savo darbais, ką kurčiųjų kultūra bei vizualioji kalba gali pasiūlyti meniškai. Kai girdinčiųjų auditorija susiduria su kurčiųjų demonstruojamu darbu, kuris yra užtikrintas, vaizdingas ir bekompromisis, jų supratimas dažnai pradeda keistis. Kartu girdintiems žmonėms taip pat tenka svarbi atsakomybė. Tai reikalauja pripažinti privilegijas, kurias suteikia gyvenimas girdintiesiems pritaikytame pasaulyje, ir norą kvestionuoti (pervertinti – red.) sistemas, kurios istoriškai atskyrė kurčiųjų balsus. Kurti prasmingus pokyčius reiškia ne tik priimti kurčiuosius menininkus į esamas struktūras, bet ir kurti erdves bei platformas, kuriose kurtieji menininkai galėtų lyderiauti, formuoti kūrybinį procesą ir demonstruoti naujas galimybes. Mano tikslas nėra ištrinti skirtumus tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų kultūrų, bet sukurti erdves, kuriose šie skirtumai galėtų kūrybiškai sąveikauti. Teatras yra galinga vieta tokiam susitikimui. Kai žiūrovai patiria istorijas, pasakojamas tiek vizualine, tiek garsine kalbomis, kažkas pradeda keistis tame, kaip žmonės mato vieni kitus.“ Pasaulinė veikla ir filosofija „Per daugelį metų lankiausi, koncertavau ir mokiau daugiau nei 80 šalių. Mačiau, kad kurčiųjų problemos – požiūris, diskriminacija ir prielaidos – net ir skirtingose kultūrose yra stebėtinai panašios. Didžioji jų dalis kyla iš istorijos ir sisteminio audizmo. Savo darbu siekiu mesti iššūkį šioms sistemoms ir kurti prasmingus pokyčius, demonstruodama, kaip kurčiųjų vadovaujama meninė praktika gali pakeisti suvokimą ir atverti naujas galimybes ir menininkams, ir žiūrovams visame pasaulyje. Kadangi apie 90 proc. kurčių vaikų gimsta girdintiems tėvams, natūralu, kad tėvai jaučiasi nuliūdę ar prislėgti, kai pirmą kartą sužino, jog jų vaikas yra kurčias. Aš visiškai suprantu šiuos jausmus – tai ne jų kaltė. Problema slypi sistemoje, kuri istoriškai nuvertino kurtumą ir gestų kalbą, todėl neužtikrino tinkamos paramos. Mano svajonė – kad per mano darbą girdintys tėvai pamatytų, jog jų kurčias vaikas yra ne našta, o dovana – tiltas į naują pasaulį, naują kalbą, kultūrą ir naujus mąstymo būdus. Per šį pripažinimą galime pradėti ugdyti humanišką abipusį supratimą, švęsdami skirtumus ir priimdami tai, kas iš tikrųjų esame.“ Girdintiesiems pritaikyto pasaulio rėmuose „Pasaulyje yra aukštos kvalifikacijos profesionalių kurčiųjų menininkų ir kūrėjų, tačiau dauguma jų yra susitelkę Skandinavijoje ir JAV. Ten mokymo įstaigos, vyriausybės parama ir galimybės bendrauti sudaro sąlygas aukštajam mokslui. Nors visame pasaulyje yra išsibarsčiusių kurčiųjų mėgėjų teatro trupių, o kurčiųjų literatūra yra ypač stipri Gallaudeto universitete (vieninteliame pasaulyje kurčiųjų universitete su neaprėpiamais archyvais), aukštos kvalifikacijos profesionalūs kurčiųjų menininkai, tokie kaip aš, dirbantys girdintiesiems pritaikytose sistemose, prigyja santykinai reti. Tai lemia ribotos galimybės, sisteminės kliūtys, diskriminacija ir nuolatinis poreikis laviruoti bei priešintis audizmui ir priespaudai.“ „Kuo užsiėmusi dabar? Šiuo metu dalyvauju įspūdingame pastatyme „Mercury Rising“ dirbdama kartu su žinomu choreografu Jefta Van Dintheriu, kur gestų kalbą transformavome į abstrakcijos formą. Šis spektaklis keliauja po pasaulį ir tai tęsis dar kelerius metus. Tuo pat metu „1s1 Theatre“ rengiame du naujus projektus, o spektaklio „To A Flame“ pasaulinė premjera numatyta rugsėjo pabaigoje. Tarp šių darbų ir toliau mokau, kuriu bei skaitau pranešimus – visa tai tam, kad skatinčiau teigiamus pokyčius mene ir visuomenėje. (Lengvai suprantama kalba) Dawn Jani Birley yra kurčia aktorė. Ji keliauja po pasaulį ir kovoja už kurčiųjų teises. Dawn nori, kad girdintys žmonės suprastų kurčiuosius, o kurti vaikai mokytųsi gestų kalbos. Ji kuria teatrą, kuriame visi menininkai dirba kartu. (Parašai po nuotraukomis) Dawn Jani Birley. Asmeninio albumo nuotr. D. J. Birley edukavo Lietuvoje įgyvendinamo projekto „Tarpkalbinė bendradarbystė“ dalyvius. Justo Valinsko nuotr.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama