Vakcinacijos apimtis mažėja: ką tai reiškia visuomenei?

Skie­pai – vie­nas svar­biau­sių žmo­ni­jos iš­ra­di­mų, su­val­džiu­sių ar net iš­nai­ki­nu­sių gy­vy­bei pa­vo­jin­gas li­gas. Iki šiol ko­vai su už­kre­čia­mo­sio­mis li­go­mis efek­ty­ves­nių ap­sau­gos prie­mo­nių nei vak­ci­nos ne­su­kur­ta.

Skie­pai lei­do su­val­dy­ti to­kias li­gas kaip kok­liu­šas, dif­te­ri­ja, ty­mai, rau­do­nu­kė, po­lio­mie­li­tas ir ki­tas bei iš­sau­go­ti mi­li­jo­nų vai­kų gy­vy­bes. Ki­ta ver­tus, jei dabar sergamumas šiomis ligomis žymiai sumažėjęs ar net jos lik­vi­duo­tos, tai ne­reiš­kia, kad skie­py­tis ne­be­rei­kia, – su­si­da­rius tam tik­ram ne­vak­ci­nuo­tų žmo­nių skai­čiui, li­gų pro­trū­kiai ga­li pa­si­kar­to­ti. Juo­lab kad šiais lai­kais toks di­de­lis žmo­nių ju­dė­ji­mas tarp ša­lių ir že­my­nų.

Mū­sų ša­ly­je pa­gal Vai­kų pro­fi­lak­ti­nių skie­pi­ji­mų ka­len­do­rių ar­ba Imu­nop­ro­fi­lak­ti­kos pro­gra­mą ga­li­ma ap­si­sau­go­ti nuo ke­tu­rio­li­kos skir­tin­gų li­gų. Skie­pų ka­len­do­rius nuo­lat at­nau­ji­na­mas, pro­gra­ma per­žiū­ri­ma. Sten­gia­ma­si, kad tai bū­tų šiuo­lai­kiš­kas ka­len­do­rius, vai­kams bū­tų su­da­ry­tos pa­čios ge­riau­sios ga­li­my­bės ap­sau­go­ti nuo sun­kių li­gų, to­dėl jis nuo­lat pa­pil­do­mas.

Vai­kai skie­pi­ja­mi ne­mo­ka­mai

Li­go­nių ka­sos pri­me­na: nors už­kre­čia­mo­sios li­gos ga­li bū­ti val­do­mos skie­pais, šių li­gų pro­trū­kiai ro­do, kad ne vi­si tė­vai ap­si­spren­džia sa­vo vai­kus skie­py­ti. Daž­nai bi­jo­ma ne­pa­gei­dau­ja­mų reak­ci­jų ma­žy­liui. Vis dėl­to la­biau bi­jo­ti rei­kė­tų ne skie­po, o pa­čios li­gos ir jos komp­li­ka­ci­jų. Skie­pai tė­ve­liams ne­kai­nuo­ja, nes už juos iš Pri­va­lo­mo­jo svei­ka­tos drau­di­mo fon­do lė­šų su­mo­ka li­go­nių ka­sos.

Lie­tu­vo­je pa­gal Vai­kų pro­fi­lak­ti­nių skie­pi­ji­mų ka­len­do­riu­je nu­sta­ty­tus ter­mi­nus nau­ja­gi­miai, kū­di­kiai ir vai­kai gy­dy­mo įstai­go­se ne­mo­ka­mai  skie­pi­ja­mi nuo tu­ber­ku­lio­zės, he­pa­ti­to B, kok­liu­šo, dif­te­ri­jos, stab­li­gės, B ti­po Hae­mop­hi­lus inf­luen­za in­fek­ci­jos, po­lio­mie­li­to, ty­mų, epi­de­mi­nio pa­ro­ti­to, rau­do­nu­kės, pneu­mo­ko­ko, žmo­gaus pa­pi­lo­mos vi­ru­so (ŽPV), ro­ta­vi­ru­so ir B ti­po me­nin­go­ko­ko.

Nuo da­lies in­fek­ci­jų skie­pai kar­to­ja­mi du–keturis kar­tus per pir­muo­sius dve­jus vai­ko gy­ve­ni­mo me­tus ir vė­liau.

Ne­di­de­lei nau­ja­gi­mių da­liai – iki 2 pro­c. – vak­ci­na­ci­ja ati­de­da­ma ar­ba ne­ga­li­ma dėl nu­sta­ty­tų svei­ka­tos in­di­ka­ci­jų (anks­tu­kai, imu­no­sup­re­si­nės būk­lės, sep­sis ir kt.). De­ja, apie 5 pro­c. nau­ja­gi­mių ne­pas­kie­pi­ja­mi at­si­sa­kius tė­vams.

Vai­kai iki dve­jų me­tų pa­skie­pi­ja­mi daugeliu pro­fi­lak­ti­nių skie­pų dėl to, kad tu­rė­tų ap­sau­gą nuo vi­ru­sų ir bak­te­ri­jų, ku­rie ga­li bū­ti per­duo­da­mi iš ap­lin­kos. Li­gos pa­vo­jin­giau­sios ne tik simp­to­mais, bet ir komp­li­ka­ci­jo­mis, o kū­di­kiai iki vie­nų me­tų – pa­žei­džia­miau­si.

Li­go­nių ka­sos pri­me­na, kad, lai­ku ne­pas­kie­pi­jus vai­kų, kiek­vie­nam pa­cien­tui šei­mos gy­dy­to­jas su­da­ro in­di­vi­dua­lų skie­pi­ji­mo pla­ną.

Prieš kiek­vie­ną vai­ko skie­pi­ji­mą tė­vai ar­ba glo­bė­jai tu­ri bū­ti in­for­muo­ja­mi apie vak­ci­nų sky­ri­mo tvar­ką, ga­li­mas ne­pa­gei­dau­ja­mas reak­ci­jas į skie­pą, o dėl in­for­ma­ci­jos ga­vi­mo ir su­ti­ki­mo skie­py­ti bū­ti­na pa­si­ra­šy­ti vai­ko svei­ka­tos rai­dos is­to­ri­jo­je.

Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je tė­vai ga­li pa­si­rink­ti, ar skie­py­ti vai­kus pro­fi­lak­ti­niais skie­pais, ta­čiau gy­dy­to­jai siū­lo ne­pa­mirš­ti, kad, ne­pas­kie­pi­jus vai­kų, jie bus ma­žiau at­spa­rūs įvai­rioms li­goms, tad pa­di­dės ti­ki­my­bė su­si­rgti.

Pas­kie­pi­ja­ma per ma­žai

Kas­met ma­žy­lių skie­pi­ji­mo apim­tis ma­žė­ja apie 3 pro­c., o tai su­da­ro apie 1,5 tūkst. vai­kų. Vie­na svar­biau­sių to prie­žas­čių įvar­di­ja­mas žmo­nių ne­ge­bė­ji­mas įver­tin­ti ky­lan­čios ri­zi­kos. Klai­din­gai ma­no­ma, kad li­gos din­go ir nie­kas jo­mis ne­be­ser­ga, tad ky­la klau­si­mas: kam skie­py­tis ir skie­py­ti sa­vo vai­kus?

Na­cio­na­li­nio vi­suo­me­nės svei­ka­tos cent­ro Užk­re­čia­mų­jų li­gų val­dy­mo sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Dai­va Raz­mu­vie­nė pa­brė­žia, kad šiuo me­tu klas­tin­gų li­gų at­ve­jų spar­čiai dau­gė­ja, to­dėl pri­va­lu rem­tis sta­tis­ti­ka, moks­lu ir ofi­cia­lių šal­ti­nių pa­tei­kia­ma in­for­ma­ci­ja.

„Nuo vak­ci­no­mis val­do­mų už­kre­čia­mų­jų li­gų jau dau­giau nei de­šimt­me­tį pa­skie­pi­ja­ma vis ma­žiau vai­kų, o tai ke­lia ne­ri­mą, nes li­gos, nuo ku­rių ga­li­ma ap­si­sau­go­ti skie­pi­jan­tis, ga­li tap­ti daž­nos ne tik tarp ne­skie­py­tų vai­kų, bet ir vi­so­je vi­suo­me­nė­je“, – pa­ste­bi D. Raz­mu­vie­nė.

Anot jos, kaip tam tik­rą skie­pi­ji­mo apim­ties ma­žė­ji­mo at­skai­tos taš­ką ga­li­ma įvar­dy­ti 2010 m., kai 2009–2010 m. bu­vo pa­skelb­ta va­di­na­mo­ji kiau­lių gri­po pan­de­mi­ja. Tuo lai­ko­tar­piu vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­si­ro­džiu­si in­for­ma­ci­ja apie vak­ci­na­ci­ją ne vi­suo­met bu­vo pa­lan­ki skie­pams ap­skri­tai – ne tik nuo pan­de­mi­nio gri­po, bet ir nuo ki­tų in­fek­ci­jų.

Pa­na­ši si­tua­ci­ja kar­to­jo­si ir per CO­VID-19 pan­de­mi­ją. In­for­ma­ci­jos bu­vo la­bai daug, ji dau­giau­sia bu­vo orien­tuo­ta į vak­ci­na­ci­ją nuo pan­de­mi­nio vi­ru­so, ta­čiau da­lis vi­suo­me­nės su­si­for­ma­vo api­bend­rin­tą nuo­mo­nę: jei vie­na vak­ci­na ke­lia abe­jo­nių, va­di­na­si, ga­li­ma ne­pa­si­ti­kė­ti ir ki­to­mis – net to­mis, ku­rios dau­ge­lį me­tų bu­vo įtrauk­tos į Vai­kų pro­fi­lak­ti­nių skie­pi­ji­mų ka­len­do­rių, ar ku­rios tai­ko­mos ri­zi­kos gru­pėms. Ši ten­den­ci­ja iš­li­ko ir šian­dien.

„Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je vai­kai pa­gal Vai­kų pro­fi­lak­ti­nių skie­pi­ji­mų ka­len­do­rių skie­pi­ja­mi nuo ke­tu­rio­li­kos in­fek­ci­jų. Vis dėl­to pa­sta­rai­siais me­tais skie­pi­ji­mo apim­tis ne­sie­kia re­ko­men­duo­ja­mų 95 pro­c. ri­bos, ku­ri bū­ti­na sie­kiant už­tik­rin­ti ko­lek­ty­vi­nį imu­ni­te­tą. Ypač tai ak­tua­lu kal­bant apie ty­mus, rau­do­nu­kę, kok­liu­šą, dif­te­ri­ją. Jei skie­pi­ji­mo apim­tis iš­lie­ka ma­žes­nė nei 90–95 pro­c., di­dė­ja ser­ga­mu­mo ri­zi­ka ir pro­trū­kių ti­ki­my­bė“, – sa­ko D. Raz­mu­vie­nė.

Anot jos, ši pro­ble­ma nė­ra vien Lie­tu­vos. Skie­pi­ji­mo apim­tis pan­de­mi­jos me­tu su­ma­žė­jo dau­ge­ly­je Eu­ro­pos eko­no­mi­nės erd­vės ša­lių. Ta­čiau tose vals­ty­bėse, ku­rios iki tol bu­vo pa­sie­ku­sios aukš­tes­nį vak­ci­na­ci­jos ly­gį, šian­dien li­gų pli­ti­mo grės­mė mažesnė. Ša­lys, ku­rio­se vak­ci­na­ci­jos apim­tis bu­vo že­mes­nė, su­si­du­ria su di­des­niais iš­šū­kiais.

Bai­mė – stip­res­nė

Pa­sak spe­cia­lis­tės, prieš ke­le­rius me­tus at­lik­ta vi­suo­me­nės ap­klau­sa at­sklei­dė svar­bią ten­den­ci­ją. Tė­vų, au­gi­nan­čių vai­kus iki sep­ty­ne­rių me­tų, bu­vo klau­sia­ma, ar jie pa­si­ti­ki vak­ci­no­mis. Tik 44 pro­c. res­pon­den­tų at­sa­kė, kad vak­ci­nos yra pa­ti­ki­mos ir ap­sau­go nuo li­gų.  56 pro­c. nu­ro­dė bi­jan­tys ga­li­mų ša­lu­ti­nių reiš­ki­nių, skie­pų po­vei­kio ar sto­ko­jan­tys in­for­ma­ci­jos apie veiks­min­gu­mą.

Tai ro­do, kad bai­mė vai­kus skie­py­ti yra stip­res­nė nei mo­ty­va­ci­ja tai da­ry­ti. Šios va­di­na­mo­sios pro­cen­ti­nės žirk­lės aiš­kiai at­spin­di da­bar­ti­nę si­tua­ci­ją Lie­tu­vo­je.

„Itin svar­bu iden­ti­fi­kuo­ti pa­grin­di­nes tiks­li­nes gru­pes: vai­kų tė­vus, paaug­lius (pa­vyz­džiui, kal­bant apie žmo­gaus pa­pi­lo­mos vi­ru­so vak­ci­ną), svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tus ir pla­čią­ją vi­suo­me­nę. Kiek­vie­nos gru­pės ži­nių ly­gis, lū­kes­čiai ir bai­mės ski­ria­si, to­dėl ko­mu­ni­ka­ci­ja tu­ri bū­ti pri­tai­ky­ta, – ak­cen­tuo­ja D. Raz­mu­vie­nė. – Daž­nai žmo­nės ne­pa­kan­ka­mai su­vo­kia li­gų ri­zi­ką. Vy­rau­ja įsi­ti­ki­ni­mas, kad ma­nęs tai ne­pa­lies, jei sirg­siu – tai leng­vai, o jei ki­ti ne­ser­ga – ne­si­rgsiu ir aš. Ta­čiau už­kre­čia­mo­sios li­gos ga­li su­kel­ti la­bai rim­tų komp­li­ka­ci­jų, kar­tais  baig­tis ir mir­ti­mi, net jei at­ve­jis pa­vie­nis.“

Vie­šo­jo­je erd­vė­je sklan­do la­bai skir­tin­gų nuo­mo­nių apie vak­ci­na­ci­ją. Eks­per­tų, nuo­mo­nės for­muo­to­jų ko­men­ta­rai, so­cia­li­nių tink­lų tu­ri­nys – vi­sa tai, pa­sak D. Raz­mu­vie­nės, su­ku­ria in­for­ma­ci­nį triukš­mą. Žmo­nės su­trin­ka, o ne­ga­ty­vi ži­nu­tė daž­nai psi­cho­lo­giš­kai priim­ti­nes­nė: jei ne­rei­kia skie­py­tis, va­di­na­si, ne­rei­kia nie­ko da­ry­ti, ga­li­ma gy­ven­ti ra­miai.

Svar­bus ir priei­na­mu­mo klau­si­mas. Ne vi­si gy­ven­to­jai gau­na pri­mi­ni­mus apie skie­pus, ne vi­sur vei­kia efek­ty­vi kvie­ti­mo sis­te­ma. Vie­no­je ap­skri­ty­je at­lik­tas ty­ri­mas, kai tė­vams bu­vo siun­čia­mi pri­mi­ni­mai ži­nu­tė­mis, pa­ro­dė la­bai ge­rą re­zul­ta­tą – skie­pi­ji­mo apim­tis pa­di­dė­jo. Ta­čiau na­cio­na­li­niu mas­tu to­kia sis­te­ma dar ne­vi­siš­kai įgy­ven­din­ta.

Ty­ri­mai taip pat ro­do, kad apie 60 pro­c. tė­vų ir glo­bė­jų ti­ki­si ak­ty­ves­nio šei­mos gy­dy­to­jo ar slau­gy­to­jo vaid­mens. Jei žmo­gus atei­na abe­jo­da­mas, me­di­kas tu­rė­tų aiš­kiai ir ar­gu­men­tuo­tai re­ko­men­duo­ti skie­py­tis, paaiš­kin­ti ga­li­mus pa­da­ri­nius. Jei svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tas pa­ts abe­jo­ja ar nu­si­tei­kęs skep­tiš­kai, pa­cien­tas daž­niau­siai išei­na dar la­biau su­tri­kęs.

Prot­rū­kių ri­zi­ka

Ko­lek­ty­vi­nis imu­ni­te­tas reiš­kia, kad apie 95 pro­c. vi­suo­me­nės tu­ri bū­ti ap­sau­go­ti nuo konk­re­čios in­fek­ci­jos – pa­skie­py­ti ar­ba per­si­rgę.

To­kiu at­ve­ju vi­ru­sas ne­be­ga­li plis­ti, nes ne­bė­ra pa­kan­ka­mai im­lių as­me­nų. Tai ypač svar­bu ap­sau­gant tuos, ku­rie dėl me­di­ci­ni­nių prie­žas­čių ne­ga­li bū­ti skie­pi­ja­mi: kū­di­kius, on­ko­lo­gi­nius pa­cien­tus, as­me­nis, ser­gan­čius sun­kio­mis imu­ni­nės sis­te­mos li­go­mis.

Daž­nai skie­pi­ji­mas su­vo­kia­mas kaip in­di­vi­dua­lus spren­di­mas – „ma­no vai­kas“, „ma­no or­ga­niz­mas“. Ta­čiau in­fek­ci­nės li­gos ne­pai­so in­di­vi­dua­lių ri­bų. Vie­no žmo­gaus spren­di­mas ga­li tu­rė­ti įta­kos vi­sos bend­ruo­me­nės svei­ka­tai.

„Lie­tu­vo­je šiuo me­tu nė­ra ko­lek­ty­vi­nio imu­ni­te­to nė nuo vie­nos vak­ci­no­mis val­do­mos li­gos, – sa­ko D. Raz­mu­vie­nė. – Va­di­na­si, eg­zis­tuo­ja rea­li pro­trū­kių ri­zi­ka. Kuo ma­žes­nė skie­pi­ji­mo apim­tis, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė, kad in­fek­ci­ja ras im­lių as­me­nų gran­di­nę ir iš­plis. Svar­bu su­pras­ti, kad ko­lek­ty­vi­nis imu­ni­te­tas nė­ra abst­rak­ti są­vo­ka – tai konk­re­tus epi­de­mio­lo­gi­nis me­cha­niz­mas, ku­rio veiks­min­gu­mas įro­dy­tas per dau­ge­lį de­šimt­me­čių.“

Ypač pa­vo­jin­gi ty­mų pro­trū­kiai. Ty­mai nė­ra leng­va vai­kų li­ga, kaip kar­tais vis dar ma­no­ma. Tai vie­na už­kre­čia­miau­sių vi­ru­si­nių in­fek­ci­jų: vie­nas ser­gan­tis žmo­gus ga­li už­krės­ti iki aš­tuo­nio­li­kos ap­lin­ki­nių. Vi­ru­sas plin­ta oro la­še­li­niu bū­du, o už­kre­čia­mu­mas pra­si­de­da dar prieš pa­si­reiš­kiant pir­mie­siems simp­to­mams – žmo­gus ga­li jaus­tis tik per­ša­lęs, ta­čiau jau pla­ti­na in­fek­ci­ją.

Iki vak­ci­na­ci­jos pra­džios ty­mai bu­vo be­veik neiš­ven­gia­ma vai­kys­tės li­ga, ta­čiau kar­tu ir vie­na daž­niau­sių komp­li­ka­ci­jų ir mir­čių prie­žas­čių. Ga­li­mos komp­li­ka­ci­jos – plau­čių už­de­gi­mas, vi­du­ri­nės au­sies už­de­gi­mas, en­ce­fa­li­tas (sme­ge­nų už­de­gi­mas), il­ga­lai­kiai neu­ro­lo­gi­niai pa­žei­di­mai. Ypač pa­vo­jin­gi ty­mai kū­di­kiams, nėš­čio­sioms, nu­si­lpu­sio imu­ni­te­to as­me­nims.

„Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­ja yra nu­ma­čiu­si ty­mų eli­mi­na­vi­mo tiks­lą – tai reiš­kia, kad vi­ru­sas ne­tu­rė­tų nuo­lat cir­ku­liuo­ti vi­suo­me­nė­je. Tam bū­ti­na ne ma­žes­nė kaip 95 pro­c. skie­pi­ji­mo apim­tis dviem vak­ci­nos do­zė­mis. Ta­čiau Lie­tu­vo­je šios ri­bos ne­pa­sie­kia­me jau ke­le­tą me­tų, – kons­ta­tuo­ja D. Raz­mu­vie­nė. – Skie­pi­jant dve­jų ir šešerių–septynerių me­tų vai­kus, kas­met lie­ka tūks­tan­čiai ne­pas­kie­py­tų. Šie vai­kai su­da­ro im­lių as­me­nų da­lį, ku­ri lai­kui bė­gant di­dė­ja. Kol vi­ru­sas neį­ve­ža­mas, at­ro­do, pro­ble­mos nė­ra. Ta­čiau pa­kan­ka vie­no įvež­ti­nio at­ve­jo – ir li­ga pra­de­da plis­ti.“

2019 m. Lie­tu­vo­je bu­vo re­gist­ruo­tas ty­mų pro­trū­kis – su­si­rgo dau­giau nei 800 žmo­nių. 2024 m. fik­suo­ta 30 at­ve­jų, dau­gu­ma su­si­rgu­sių as­me­nų – ne­skie­py­ti vai­kai. Tai aiš­kiai ro­do ry­šį tarp vak­ci­na­ci­jos apim­ties ir ser­ga­mu­mo ir kaip grei­tai ga­li su­grįž­ti li­ga, ku­ri, at­ro­dė, jau be­veik pa­mirš­ta.

„Ser­ga­mu­mo ro­dik­liai aiš­kiai ro­do: kai vak­ci­na­ci­jos apim­tis ma­žė­ja, li­gos su­grįž­ta. Skie­pais val­do­mos in­fek­ci­jos ne­tu­rė­tų bū­ti vi­suo­me­nės kas­die­ny­bė, ta­čiau jos tam­pa rea­ly­be, jei neuž­tik­ri­na­ma pa­kan­ka­ma ap­sau­ga, – sa­ko spe­cia­lis­tė. – Kol žmo­gus ne­su­ser­ga pa­ts, ri­zi­ka daž­nai at­ro­do abst­rak­ti. Ta­čiau su­si­rgus po­žiū­ris pa­si­kei­čia – de­ja, kar­tais per vė­lai. Skie­pai iš­lie­ka vie­na efek­ty­viau­sių ir sau­giau­sių vi­suo­me­nės svei­ka­tos prie­mo­nių, o jų nau­da ge­ro­kai vir­ši­ja ga­li­mą ri­zi­ką.“

Vak­ci­nos – sau­gios

Vil­niaus uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės San­ta­ros kli­ni­kų Pe­diat­ri­jos cent­ro vai­kų in­fek­ci­nių li­gų gy­dy­to­ja doc. dr. In­ga Ivaš­ke­vi­čie­nė tei­gia, kad li­go­ni­nė­je me­di­kai ma­to pa­čius sun­kiau­sius, su­dė­tin­giau­sius in­fek­ci­nių li­gų at­ve­jus ir tik­rai bu­vo ne vie­nas at­ve­jis, kai vė­luo­ta pa­skie­py­ti ir kū­di­kis su­si­rgo, tar­ki­me, sun­kiu bak­te­ri­niu me­nin­gi­tu ar­ba sep­siu.

„De­ja, šias li­gas ne vi­sa­da pa­vyks­ta iš­gy­dy­ti. Ar­ba jei ir iš­gelbs­ti­me pa­cien­tą, jis jau­čia var­gi­nan­čius lie­ka­muo­sius reiš­ki­nius, – sa­ko gy­dy­to­ja. – Tie at­ve­jai vis re­tes­ni, jei ly­gin­tu­me su tuo, kas bu­vo prieš pra­de­dant skie­py­ti, bet vis dar yra me­nin­go­ko­ki­nės in­fek­ci­jos at­ve­jų – daž­niau­siai ser­ga ne­pas­kie­py­ti vai­kai. Taip yra dėl to, kad li­gos su­kė­lė­jai cir­ku­liuo­ja ap­lin­ko­je ir pa­ti gam­ta mums pri­me­na: vis­kas yra ša­lia mū­sų ir tol, kol skie­pi­ja­me ir sie­kia­me ap­sau­go­ti, vis­kas ge­rai. Ne­pas­kie­py­tas vai­kas yra ri­zi­kos gru­pė­je.“

Pa­sak I. Ivaš­ke­vi­čie­nės, tė­vų bai­mė, kad skie­pai ga­li pa­kenk­ti vai­kams, – ne­pag­rįs­ta. Vak­ci­nos nuei­na il­gą ir su­dė­tin­gą ke­lią, kol  re­gist­ruo­ja­mos Lie­tu­vo­je ir ES. „Me­di­ci­no­je, ma­nau, nė­ra ki­to to­kio pre­pa­ra­to, ku­ris bū­tų po di­des­niu di­di­na­muo­ju stik­lu nei vak­ci­na, ypač gal­vo­jant apie pe­diat­ri­ją. Tu­ri­mos vak­ci­nos yra įvei­ku­sios vi­sus eta­pus, vi­sas pa­tik­ras, kli­ni­ki­nius ty­ri­mus. Tiks­las yra pa­dė­ti, ap­sau­go­ti, iš­veng­ti, o ne pa­kenk­ti“, – tei­gia spe­cia­lis­tė.

Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je nau­do­ja­mos vak­ci­nos, anot pa­šne­ko­vės, yra sau­gios ir efek­ty­vios. Vak­ci­nos ga­mi­na­mos kuo šva­res­nės, kad jo­se bū­tų kuo ma­žiau skir­tin­gų pa­ša­li­nių an­ti­ge­nų.

„Vak­ci­nų kū­ri­mą ir iš­gry­ni­ni­mo is­to­ri­ją ga­lė­tų pa­de­monst­ruo­ti kok­liu­šo vak­ci­na, – aiš­ki­na gy­dy­to­ja. – Skie­py­ti pra­dė­jo­me vi­sos ląs­te­lės kok­liu­šo vak­ci­na. Įsi­vaiz­duo­ja­te – vi­sa ląs­te­lė! Ji tu­ri la­bai daug skir­tin­gų an­ti­ge­nų. Įs­kie­py­tos to­kios vak­ci­nos su­kel­da­vo šalutinių po­vei­kių. Ta­čiau to me­to me­di­ci­no­je ne­bu­vo mo­der­nes­nių prie­mo­nių. Da­bar pa­nau­do­ja­mos tech­no­lo­gi­jos ir su­ku­ria­mos kuo la­biau iš­gry­nin­tos, at­rin­kus tik tam tik­rus an­ti­ge­nus, tam tik­rus bal­ty­mus, ku­rie ge­riau­siai, sau­giau­siai sti­mu­liuo­tų imu­ni­nę sis­te­mą ir su­kel­tų kuo ma­žiau reak­ci­jų.“

Ko­dėl vie­niems vai­kams ky­la aler­gi­nių reak­ci­jų su­lei­dus vak­ci­ną, o ki­tiems – ne? Pa­sak I. Ivaš­ke­vi­čie­nės, taip yra to­dėl, kad vi­si mes skir­tin­gi. Ta­čiau la­bai svar­bu pa­brėž­ti, kad svei­kiems vai­kams sun­kios aler­gi­nės reak­ci­jos – ypač re­tos. JAV pa­tei­kia­mi duo­me­nys, kad ana­fi­lak­si­nės reak­ci­jos daž­nis sie­kia 0,3 at­ve­jo 2,9 mln. įskie­py­tų vak­ci­nos do­zių. Be to, vak­ci­nos yra tik vie­na iš dau­gy­bės ki­tų ga­li­mų ana­fi­lak­si­nės reak­ci­jos prie­žas­čių. Gy­ve­ni­me ga­li­me su­si­dur­ti su skir­tin­go­mis si­tua­ci­jo­mis, kai to­kių reak­ci­jų su­ke­lia mais­to pro­duk­tai, vabz­džių įgė­li­mai, vais­tai.

„Ki­tas as­pek­tas yra aler­giš­kų vai­kų skie­pi­ji­mas, ku­riems ap­sau­ga nuo in­fek­ci­nių li­gų taip pat la­bai svar­bi, – sa­ko gy­dy­to­ja. – To­kiais at­ve­jais la­bai svar­bu iš­siaiš­kin­ti, ko­kia vai­ko li­gos anam­ne­zė, kam jis aler­giš­kas, ko­kia konk­re­ti jo si­tua­ci­ja. San­ta­ros kli­ni­ko­se kon­sul­tuo­ja­me aler­giš­kus pa­cien­tus įvai­riais skie­pi­ji­mo klau­si­mais. Jei­gu vai­kas yra ypač aler­giš­kas, ga­li­me jį pa­skie­py­ti teik­da­mi ste­bė­ji­mo pa­slau­gą po skie­pi­ji­mo. Taip su­da­ro­mos mak­si­ma­liai sau­gios są­ly­gos pa­skie­py­ti konk­re­tų pa­cien­tą.“

Nuo ko ir ka­da skie­pi­ja­mi vai­kai

Vak­ci­na nuo he­pa­ti­to B yra pir­mo­ji, ku­ria pa­skie­pi­ja­mas nau­ja­gi­mis. Gy­dy­to­jų tei­gi­mu, pa­skie­py­ti nau­ja­gi­mį per pir­mas 24 va­lan­das yra svar­bu, nes kū­di­kis he­pa­ti­tu B ga­li už­si­krės­ti dar gim­dy­mo me­tu per įvai­rius žmo­gaus skys­čius, pa­vyz­džiui, krau­ją, taip pat mai­tin­da­ma jį ga­li už­krės­ti ma­ma, jei­gu pa­ti ser­ga šia in­fek­ci­ne li­ga. Pa­pil­do­mai vak­ci­na ski­ria­ma vie­no ir še­šių mė­ne­sių am­žiaus vai­kams.

Ant­ro­ji nau­ja­gi­miams ski­ria­ma vak­ci­na – nuo tu­ber­ku­lio­zės. Ji įskie­pi­ja­ma kū­di­kiui ant­rą ar­ba tre­čią gy­ve­ni­mo pa­rą.

Pneu­mo­ko­ki­nė vak­ci­na skir­ta ap­sau­go­ti nuo in­fek­ci­jų, su­ke­lia­mų pneu­mo­ko­kų bak­te­ri­jų, to­kių kaip me­nin­gi­tas, plau­čių už­de­gi­mas ar vi­du­ri­nės au­sies už­de­gi­mas. Skie­pi­ja­mi dvie­jų, ke­tu­rių ir dvylikos–penkiolikos mė­ne­sių am­žiaus vai­kai.

MMR vak­ci­na (ty­mai, epi­de­mi­nis pa­ro­ti­tas, rau­do­nu­kė) skie­pi­ja­mi pen­kio­li­kos mė­ne­sių ir šešerių–septynerių me­tų vai­kai. Ap­sau­go nuo ty­mų, kiau­ly­tės ir rau­do­nu­kės, ku­rios ga­li su­kel­ti sun­kių komp­li­ka­ci­jų, pa­vyz­džiui, en­ce­fa­li­tą ar ne­vai­sin­gu­mą.

ŽPV vak­ci­na skir­ta vie­nuo­li­kos me­tų mer­gai­tėms ir ber­niu­kams. Ji ap­sau­go nuo ŽPV in­fek­ci­jos, ku­ri yra vie­na pa­grin­di­nių vy­rų ir mo­te­rų išan­gės ir išo­ri­nių ly­ties or­ga­nų vė­žio prie­žas­čių.

Se­zo­ni­nio gri­po vak­ci­na ne­mo­ka­mai skie­pi­ja­mi vi­si dvejų–septynerių me­tų (im­ti­nai) vai­kai. Jei­gu šio am­žiaus vai­kai anks­čiau ne­bu­vo skie­py­ti gri­po vak­ci­na, jie skie­pi­ja­mi dviem vak­ci­nos do­zė­mis; ant­rą­ją vak­ci­nos do­zę ga­li­ma su­leis­ti ne anks­čiau kaip po ke­tu­rių sa­vai­čių.

Įkan­dus bet ko­kiam gy­vū­nui, vai­kas ga­li bū­ti ne­mo­ka­mai skie­pi­ja­mas ir nuo pa­siut­li­gės. Li­go­nių ka­sos ap­mo­ka ir ski­ria­mą vak­ci­ną, ir imu­nog­lo­bu­li­ną nuo pa­siut­li­gės.

Autorius: Aida Valinskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama