Kunigas R. Urbonavičius: kojų plovimas primena, kad tikra stiprybė – mokėti tarnauti
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Didžiojo ketvirtadienio liturgija išsiskiria tuo, kad šią dieną kunigas plauna žmonėms kojas. Šis paprotys atkeliavo iš Paskutinės vakarienės įvykio, kai Jėzus savo mokiniams numazgojo kojas ir taip parodė tarnystės bei nuolankumo pavyzdį.
Ką ši tradicija reiškia šiandien? Ar ji privaloma? Ir kokią žinią siunčia jaunam žmogui? Apie tai dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbis su Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos kunigu ROBERTU URBONAVIČIUMI.
Didįjį ketvirtadienį kunigas per Mišias plauna žmonėms kojas. Kokia tai tradicija ir ką ji simbolizuoja?
Pirmiausia tai tiesiogiai primena įvykį, kuris skaitomas Didžiojo ketvirtadienio Evangelijoje, kai Jėzus prieš Paskutinę vakarienę nuplauna savo mokiniams kojas ir pasako: „Aš jums duodu pavyzdį, kad jūs vienas kitam kojas mazgotumėte.“ Tai tarsi vienas iš paskutinių Kristaus paliepimų, Jo meilės parodymas mokiniams.
Mums tai gali atrodyti keistas dalykas. Paprastai niekas mums kojų neplauna, nebent tėčiai ar mamos tai padarydavo, kai buvome maži. Jėzaus laikais tai buvo įprastas dalykas. Visi anuomet avėjo sandalus, o neturtingi dažniausiai vaikščiodavo ir basi, nebuvo asfaltu grįstų gatvių, todėl tam, kad smėlis ir purvas nepatektų į namus, visi grįžę iš lauko nusimazgodavo kojas. Jeigu turėdavo tarnų – šių pareiga būdavo nuplauti šeimininkui kojas.
Tai būdavo higienos dalykas. Jėzus tokiam paprastam buitiniam veiksmui suteikė simbolinę prasmę. Jis sakė: „Jeigu aš, mokytojas ir Viešpats, jums tai padariau (atlikau vergo, tarno vaidmenį – aut. past.), tai ir jūs vienas kitam turite taip daryti.“ Tai simbolizuoja nuolankumą, nusižeminimą, patarnavimą kitam. Nesvarbu, kad einu aukštas pareigas, – turiu būti mažesnis ir parodyti meilę artimui nusižemindamas.
[caption id="attachment_264904" align="alignleft" width="1030"]
Fra Angelico freska „Jėzus plauna mokiniams kojas“. Wikioo.org nuotrauka[/caption]
Šis paprotys ilgainiui įėjo į liturgiją, Didžiojo ketvirtadienio apeigas. Reikia pabrėžti, kad kojų mazgojimas nėra privaloma, bet labai graži liturginė apeiga. Didelėse bazilikose, vienuolynuose dažniausiai kojas plaudavo dvylikai vyrų – nes buvo dvylika apaštalų. Tai darydavo vienuolyno vyresnysis, arkivyskupas ar net popiežius. Tai rodo savo galios atsisakymą ir pašaukimą tarnauti. Vienas iš popiežiaus titulų – Dievo tarnų tarnas.
Popiežius Pranciškus šią apeigą mėgdavo atlikti kalėjimuose ar ligoninėse – patarnaudavo patiems silpniausiems. Kiek girdėjome, popiežius Leonas XIV grįžta prie tradicijos mazgoti kojas dalyvaujantiems liturgijoje kardinolams ar patarnautojams.
Koks vanduo naudojamas kojų plovimo apeigoms ir kaip jos vyksta?
Tai nėra buitinis veiksmas. Pirmiausia parenkami žmonės, kuriems bus plaunamos kojos. Tai daroma simboliškai – nereikia ateiti purvinomis kojomis ar kaip nors specialiai tam ruoštis. Paprastai plaunama viena – dešinė – koja: iš ąsočio ant jos užpilama vandens, po to ji nušluostoma rankšluosčiu. Dažniausiai žmonės susėda puslankiu, o kunigas, pagrindinis Mišių celebrantas, eina nuo vieno prie kito. Vienas patarnautojas jam paduoda ąsotį, kitas – rankšluostį, ir šitaip kunigas iš eilės visiems nuplauna dešinę koją.
Vanduo naudojamas paprastas – nėra specialaus nurodymo, koks jis turi būti. Mūsų kraštuose Velykos neretai būna dar vėsios, todėl paprastai įpilama šiek tiek šilto vandens. Bent jau iš seminarijos laikų prisimenu, kad rektorius visada prašydavo įpilti šiek tiek šilto vandens. Sakydavo, kad gal ir gera atgaila plauti kojas šaltu vandeniu, bet maloniau, jeigu jis būna šiltas.
Svarbiausias yra ne pats vanduo, o pagarbus simbolinis liturginis veiksmas. Iš presbiterijos neturi būti daroma prausykla, turi būti išlaikomas apeigos orumas.
Svarbiausias yra ne pats vanduo, o pagarbus simbolinis liturginis veiksmas. Iš presbiterijos neturi būti daroma prausykla, turi būti išlaikomas apeigos orumas.
Plauti kojas privaloma visiems kunigams ar tokią galimybę reikia užsitarnauti?
Kaip minėjau, ši apeiga nėra privaloma. Turbūt yra daugiau bažnyčių, kur ji neatliekama, negu atliekama. Priežastys gali būti įvairios: kartais dėl laiko stokos, kartais dėl praktinių dalykų, kartais dėl paprasčiausio pasirinkimo. Kiekviena parapija sprendžia pati.
Katedrose ši apeiga dažniausiai atliekama, ir tai daro tas, kuris aukoja Mišias – vyskupas, klebonas ar vikaras. Tai nėra kažkas, ką reikia užsitarnauti, dėl ko reikėtų surinkti kokius nors taškus. Tiesiog tai atlieka pagrindinis Mišias aukojantis kunigas. Katedrose – vyskupas, parapijose – dažniausiai klebonas, kartais, jei patikima – ir vikaras.
[youtube embed=wSP8sCJX1qw]O jūs esate plovęs kojas?
Dabar, kai uždavėte šį klausimą, susimąsčiau – turbūt tik vieną kartą esu tai daręs. Seminarijoje, dar būdamas klieriku, padėdavau rektoriui ir viską paruošdavau šioms apeigoms. Tačiau parapijose, kuriose esu buvęs, dažniausiai kojų plovimas būdavo praleidžiamas. Gal tai ne visada gerai, bet dažnai taip būdavo dėl laiko stokos, praktinių dalykų ar tiesiog todėl, kad reikia paruošti žmones, o kai kurie net nebūna matę šios apeigos. Vis dėlto man atrodo, kad šią apeigą verta atlikti, nes tai labai stiprus ir iškalbingas gestas.
Be abejo, kiekvienas galime iš šios kojų plovimo apeigos ko nors pasimokyti, o kokią žinią tai siunčia jaunam žmogui?
Turbūt ne tik jaunam, bet ir kiekvienam žmogui tai siunčia žinią – kad didis yra tas, kuris moka pasilenkti prie kito kojų. Šiandien, kaip ir visais laikais, dažnai sėkmingu laikomas tas, kuris išsiskiria, kuris yra aukščiau už kitus, yra pasiekęs kokias nors aukštumas. O pasilenkti prie kito, juolab prie jo kojų, pasaulio akimis, atrodo silpnumo ženklas.
Kojas plauti buvo tarno, vergo užduotis, ir Jėzus siekė pakeisti mūsų mąstymą – nereikia bijoti būti paprastesniam, nereikia bijoti nusižeminti. Jaunam žmogui tai labai svarbi žinia. Šiandien socialiniuose tinkluose keliama daug reikalavimų: išvaizdos standartai, intelektualiniai lūkesčiai – turi būti tobulas, viską gebantis, viską pasiekiantis. O kojų plovimas rodo – būk paprastesnis, būk toks, koks esi. Nieko neprarasi, jei pasilenksi prie kito.
Tai nebūtinai reiškia tiesioginį kojų plovimą – tai gali būti laiko skyrimas kitam, buvimas šalia, pagalba, atvirumas. Šis gestas yra labai pamokantis.
Jaunam žmogui tai primena, kad didžiausia stiprybė yra ne dominuoti, o mokėti tarnauti.
Taip. Mokėti tarnauti, mokėti būti paprastesniam.
[caption id="attachment_956201" align="alignleft" width="1369"]
Kunigas Robertas Urbonavičius. Šiluvos šventovės informacinio centro nuotrauka[/caption]
Kaip tada teisingai suprasti nuolankumą ir tarnavimą? Kai kam gali atrodyti, kad tai yra tiesiog pastumdėlio dalia.
Vienas iš stereotipų apie tikinčiuosius yra tas, kad tikėjimas skirtas silpniems, nepritampantiems žmonėms, kad tai tarsi paguoda ar lazda atsiremti. Tačiau nuolankumas nereiškia savęs menkinimo, esą aš niekam tikęs. Nuolankumas pirmiausia yra tiesa apie save. Negalima gyventi iliuzijose.
Nuolankumas reiškia save priimti su stiprybėmis ir silpnybėmis. Priimdamas save galiu priimti ir kitą žmogų. Tada kitas yra ne konkurentas ar priešas, bet žmogus, su kuriuo galiu bendrauti, net jei jo iki galo nesuprantu. Nuolankumas taip pat reiškia nesibrauti į centrą. Mes visi esame vienoje kelionėje. Tai kaip kopti į kalną su grupe, vienas kitam padedant. Alpinistai susiriša virvėmis – jei vienas paslysta, kitas jį išlaiko. Taip ir gyvenime: esame šeimos, bendruomenės, draugų, tėvynės dalis – turime vieni kitiems padėti. Todėl kojų plovimo apeiga gražiai primena – vieni kitiems patarnaukime, vieni kitiems padėkime.
Kunige, kaip jauniems žmonėms pradėti gyventi nuolankiai jau šiandien?
Turbūt reikia pradėti nuo mažų dalykų. Šiandien jaunimas skatinamas siekti savo svajonių: peržengti visas kliūtis, svarbiausia – paisyti savo norų. Tarsi visas pasaulis turi suktis aplink tą vieną asmenį. Daug kalbame apie teises, mažiau – apie pareigas. Jaunas žmogus turi pareigų šeimoje, mokykloje, bendruomenėje, ir tai padeda suprasti, kad jis nėra centras – jis yra dalis.
Kartais pakanka paprastų dalykų: padėti ruoštis namuose, išnešti šiukšles, susitvarkyti kambarį, pagelbėti broliui ar sesei, įsitraukti į savanorystę ar bendruomeninę veiklą. Jaunimui šiandien tikrai yra daug galimybių. Padėdamas kitam žmogus patiria tikrą pasitenkinimą, atranda džiaugsmą ir pilnatvę. Jei tik vaikysis savo norų, gali likti nepatenkintas, nes norės vis daugiau. Nuolankumas turbūt ir yra atvirumas kitam, gebėjimas pastebėti, įvertinti ir padėti.
Autorius: Tomas Kemzūra
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
