Šviečiamoji žurnalistika • 2026.04.02 15:09

Skruzdėlytė Magmytė ir musytė Zvimbė

Gerosios Naujienos centras
Skruzdėlytė Magmytė ir musytė Zvimbė

Kartą dideliame skruzdėlyne gyveno miela skruzdėlytė Magmytė. Jos skruzdėlynas buvo įsikūręs gražiame miške. Laikui bėgant, netoliese įsikūrė Vabaliukų miestelis, kuriame buvo turgus, laisvalaikio centras ir mokyklėlė vabaliukams. Pagaliau išaušo naujų mokslo metų diena, kurios Magmytė labai laukė. Tą rytą mokytoja laumžirgė šypsodamasi pasitiko vabaliukus ir meiliai apsikabinusi tarė: – Ak, brangieji, kaip aš jūsų visų pasiilgau! Nekantrauju išgirsti, kaip prabėgo vasarėlė... – bandė sakyti mokytoja, bet vabaliukai ėmė berti savo įspūdžius. – Oho, kiek daug nuostabių patirčių! Gal susiskirstę poromis galėtumėte nupieškite bei parašykite, ką šią vasarą gražaus patyrėte? Vabaliukai sukruto sujudo – taip norėjo atlikti šią smagią užduotėlę. Visi susiporavo, tik Magmytei neliko poros, nes tądien jos draugė boružėlė sirgo ir negalėjo ateiti į mokyklą. – Magmyte, žiūrėk, ir musytė liko be draugės. Gal norėtum su ja atlikti užduotį? Bet skruzdėlytei toks pasiūlymas visai nepatiko, o ir musytė kreivai pažvelgė į Magmytę... – Ai, tiek to, tiks ir Magmė... – nedraugiškai nutęsė musytė. – Eime, – ir nusivedė Magmytę į kampuką. – Na, tai ką piešime? – paklausė musė Zvimbė. – Aš tai buvau išvykusi į kitą miestą ir norėčiau jį nupiešti. – O aš norėčiau... – svajingai nutęsė Magmytė, galvodama, ką išsirinkti iš tokios gausios įspūdžių vasaros. – Eik tu, svajokle, mąstyk sau, o aš piešiu, – nekantriai suzirzė Zvimbė. – Tai ką, vėl svajoji, Magme? – pro šalį lekiantis Uodas nedraugiškai įkando. – Kaip aš tave užjaučiu, Zvimbe... Magmytė vos neapsiverkė – ko tie vabaliukai prie jos kabinėjasi? *** Didžioji skruzdė nustebo išvydusi nuliūdusią Magmytę. – Kas nutiko, mieloji? – paklausė mama ir apkabino namo grįžusią skruzdėlytę. – Ai, nieko, tiesiog ta Zvimbė įskaudino... – Oi, kaip nemalonu... Gal tau arbatėlės išvirti? – Gerai, – apsidžiaugė mažoji ir pasijuto mylima. Norėdama pralinksminti dukrelę, mama atnešė seną nuotraukų albumą. Vartydama albumą, mažoji nustebo: – Žiūrėk, mama, juk tai aš ir Zvimbė! Ar mes draugavome? Nieko nepamenu... – Taip, Magmyte, mūsų šeimos mėgdavo laiką leisti drauge. Jūs buvote geriausios draugės, kol... – mama nutilo. – Kas atsitiko, mama? – Kol vieną dieną Zvimbės tėtis kažkur išskrido... Vabaliukai kalbėjo, kad jis susirado kitą šeimą... – Ak, mama, kaip skaudu... – Taip, mieloji, skaudu ne tik tau, bet ir musytei. Nuo to laiko ji labai pasikeitė... Išties mažoji Zvimbė, kažkur išskridus tėčiui, tapo liūdna ir net pikta. Ji pavydėjo Magmytei, kad ši turi laimingą šeimą. Tad ir draugauti daugiau nebenorėjo... *** Kai kitą rytą mokytoja paklausė, kaip sekasi atlikti užduotį, Magmytė panarino galvą – jai buvo nesmagu, kad su Zvimbe taip ir nesusitarė, kas ką pieš. – Gerai, vabaliukai, duodu jums dar šiek tiek laiko. Nepamirškite per ateinančią savaitę atlikti užduoties. „Kaip aš visa tai atliksiu?“ – susimąstė Magmytė. Kokia neteisybė! Štai broliukas Dudis su driežiuku Kasparu smagiai leido laiką piešdami ir rašydami tekstuką, o Magmytė ir Zvimbė negalėjo net viena į kitą pažiūrėti... Kai vakare tėtis skruzdžius sukvietė vabaliukus skaityti Išminties knygos, Magmytė prisiglaudė prie mamytės ir išgirdo štai tokius žodžius: Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė. Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė. [...] Viešpats yra geras Jo laukiantiems ir ieškantiems (Raudų 3, 22–23. 25). Magmytė apsiverkė – ji suprato, kad Kūrėjas yra gailestingas ne tik jai, bet ir musytei... Tad kitą rytą ji nusprendė nesiginčyti su Zvimbe, bet būti jai maloni ir gailestinga. Ji tarė: – Klausyk, Zvimbe, piešk taip, kaip tau patinka... Juk tu lankai piešimo būrelį... – Tikrai? Ar aš galiu viršuje nuspalvinti melsvai, o apačioje žalsvai? – negalėjo patikėti Zvimbė. – Žinoma, juk visi žino, kad tu labai gražiai pieši... – O tu, – pertraukė ją besišypsanti Zvimbė, – parašyk apie atostogas. Juk tau tai patinka... – pridūrė musė ir išraudo, nes pati nesitikėjo, kad pasiūlys Magmytei daryti tai, ką ji sugeba geriausiai – rašyti. *** Mokytoja Laumžirgė pastebėjo, kad atlikdamos užduotį skruzdėlytė ir musytė susidraugavo – jų santykiai atšilo. Magmytės parodytas gerumas ėmė keisti musytės širdelę. Kai abi draugės pristatė savo projektą, vabaliukai nusprendė, kad jų plakatas buvo pats gražiausias. Zvimbė prie lentos visiems pasakojo, ką nupiešė, o Magmytė skaitė savo parašytus žodžius. Staiga besišypsanti musytė žvilgterėjo pro langą ir pamatė, kad į jos piešinuką anapus lango žvelgia tėtis. Viską metusi ji išbėgo į lauką ir puolė jam į glėbį. – Kaip aš tavęs pasiilgau, – tarė tėtis. – Atleisk man... – Aš myliu tave, tėti, – verkdama iš džiaugsmo ištarė Zvimbė. Susijaudinusi Magmytė pakėlė akis į dangų ir padėkojo Kūrėjui už Jo gerumą. Ji prisiminė nuostabius žodžius: Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo (Mato 5, 7–8).

Autorius: Sonata Aleksandravičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai