Šviečiamoji žurnalistika • 2026.04.02 15:02

Žirafa

Gerosios Naujienos centras
Žirafa

Gal ji yra labai aukšta, o gal debesys toje tolimoje šalyje plaukioja itin žemai... Pažiūrėkite, žirafa Amanda prieš užsnūsdama galvą priglaudžia prie minkšto puraus debesėlio. – Pailsėk, mieloji, pailsėk, – žirafai mirkteli vakaro žvaigždelė, – turbūt nelengva visą dieną praleisti ant tokių ilgų kojų? – Aš pripratusi, – šypteli Amanda, – o jei dar turėčiau aukštakulnius batelius, tai ir tave savo rageliais galėčiau pakutenti. – Geriau jau mėnulį, – nusijuokia žvaigždelė. – Tasai visą naktį nuobodžiauja, nemokėdamas net padoriai mirksėti... Tarp žaliuojančių akacijų medžių savanoje vingiuoja upė. – Labas rytas! – nuo akacijos šakos sveikinasi tiesiai į akis žirafai žvelgianti beždžionėlė Lulu. – Labas, padūkėle! Kaip laikaisi? Ar jau gurkštelėjai iš upės gaivaus vandenėlio? – domisi Afrikos aukštaūgė. – Kurgi ne, – tarp lapų atsidūsta Lulu, – vos tik pasilenkiau prie kranto, kur buvęs, kur nebuvęs tas niekšelis krokodilas Bilas vandenyje išsprogino akis. Ne akys, o peraugę pomidorai! – Ne akys, o peraugę pomidorai! – lyg aidas atkartoja virš akacijų prasklendžianti geltona papūgėlė. – Cha cha, – nesusilaiko žirafa Amanda, – Bilas ir vėl tave, beždžionėle, erzina. – Tik ir taikosi ką nors praryti, – nusipurto Lulu. – O jau dantys kokio baisumo! Turbūt niekada jų nesivalė. O jau nagai kokio ilgumo! Greičiausiai niekuomet jų nesikarpė. Kam tokios baidyklės iš viso reikalingos? – Paklausyk, mažyle, – švelniai taria žirafa, – iš aukštai aš viską labai gerai matau: ar tik ne tu vakar su pulku draugų mėtei akmenukus į krokodilą? – Taip jam ir reikia, žinos, kaip visus gąsdinti! – Prieš kelias dienas kalbėjau su Bilu, – į ramiai tekančią upę žvilgteli Amanda. – Jis prasitarė, kad dažnai liūdi vienumoje, nes niekas nenori su juo žaisti, visi jo vengia ir niekas nemyli... – Meilės mat užsimanė permirkęs drakonas! – už galvos stveriasi beždžionėlė Lulu. – Būtų mano valia, tai aš jam priklijuočiau didžiulius sparnus ir liepčiau visiems laikams nešdintis į kitą planetą! – Bet, – atsidūsta žirafa, – tu turbūt net nežinai, kad krokodilas visiems mums išgelbėjo gyvybę. – Išgelbėjo gyvybę? – suklūsta beždžionėlė. – Pameni tą beprotiškai karštą laikmetį? Visa upė buvo išdžiūvusi, o Bilas, kaip žinai, mėgsta rausti duobes, kuriose vandens užsilieka net per didžiausią sausrą. Taigi, jūs turėjote ko gerti, o kadangi krokodilo visi privengia ir atsargiai apeina ratu, tose vietose, kur jis gyvena, gyvūnai nespėja nugraužti visų augalų, tad ir maisto karščiausioms dienoms išlieka. – Na ir kas? Dabar už tai visi privalo mylėti ir garbinti tą šliužą? – toliau šaiposi liežuvėlį kaišiojanti beždžionėlė. – Visai ne už tai, tačiau galbūt galėtumei bent akimirką pasijausti krokodilo Bilo kailyje? Gi nenorėtum, kad į tave akmenukus svaidytų, kad niekas su tavimi nedraugautų? – Hm, – susimąsto pirštą į viršų iškėlusi Lulu, – visų pirma krokodilas neturi kailio, o jei aš turėčiau tokią storą odą kaip jis, tai ir daug didesnių akmenų nė nepajusčiau. – Po kiekviena stora oda slepiasi jautri širdis, kuri trokšta būti mylima, – paslaptingai sušnabžda žirafa Amanda ir nusisukusi nuo akacijos medžio lėtai nupėdina per savaną. – Nieko sau! – stebisi vakaro žvaigždelė, kai žirafa Amanda jai palinki puikios nakties. Jos abi iš aukštai žvelgia į upe lėtai besiiriantį krokodilą Bilą, ant kurio nugaros krykštauja pulkas linksmų beždžionėlių. – Ne krokodilas, o tikrų tikriausias pramoginis laivas! – nusijuokia žirafa. – Ne krokodilas, o pramoginis laivas! – tarsi aidas atkartoja aplink žirafos kaklą plasnojanti geltona papūgėlė. Mėnulis – ir tas nusprendė greičiau patekėti virš savanos, kad suspėtų išvysti šį reginį. – Aš tau per gimtadienį padovanosiu didžiulį žalią dantų šepetėlį ir krokodiliškas nagų karpymo žirklutes, – Bilui į ausį kužda beždžionėlė Lulu.

Autorius: Nerijaus Laurinavičiaus tekstas, Darijos Čiuželytės iliustracijos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai