„Delfi“ direktorius Vytautas Benokraitis: visos žiniasklaidos priemonės sprendžia tą patį iššūkį
Inga Laurinaityte Delfi
Turinį įkėlė
Visos žiniasklaidos priemonės pasaulyje sprendžia tą patį iššūkį – norėdamas išlaikyti žurnalistikos kokybę privalai rasti kitų pajamų šaltinių, nes kardinaliai pasikeitę būdai, kaip žmonės vartoja informaciją ir stiprėjanti konkurencija su globaliais žaidėjais dėl reklamos pajamų vien iš įprastos veiklos išgyventi neleidžia. „Delfi“ direktorius Vytautas Benokraitis pasakoja, kad būtent dėl to „Delfi“ auginama įvairiomis kryptimis. Nors naujienų portalas Lietuvoje yra užtikrintas lyderis, siūlantis skaitytojams kokybišką žurnalistiką, užtikrinantis nuomonių įvairovę, įgyvendinti misiją tarnauti demokratijai leidžia iš kitų veiklos sričių uždirbamos pajamos.
– Pasibaigus metams, įprasta įsivertinti tiek finansinius rezultatus, tiek susidėlioti ateities veiklos kryptis. Pradedant nuo praėjusių metų, kokie jie buvo „Delfi“?
– 2025-ieji „Delfi“ buvo dar vieni augimo metai. Apyvartos prasme augome solidžiu dviženkliu tempu, tačiau pelningumo rodikliai, deja, išliko labai panašūs į pastarųjų kelerių metų lygį. Tai gana tiksliai atspindi bendrą žiniasklaidos rinkos situaciją – augimas ateina, tačiau ne iš tradicinės veiklos ir kainuoja vis daugiau pastangų bei investicijų.
– Ką vadinate tradicine veikla – reklamos pardavimus?
– Taip, vadinamą tradicinę reklamą, kurios pardavimai keliais procentais krito. Tai tikrai nebuvo staigmena, nes panašios tendencijos matomos ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje – vis didesnė reklamos biudžetų dalis keliauja pas globalius žaidėjus, tokius kaip „Meta“ ar „Google“, atsiranda vis daugiau reguliacinių ribojimų, pavyzdžiui, įsigaliojęs lošimų reklamos draudimas.
Dabartinė realybė yra tokia, kad jei tu nori vystyti žiniasklaidos verslą, nori išlaikyti profesionalią žurnalistiką ir taip prisidėti prie tarnavimo demokratijai, kas yra „Delfi“ misija, tu turi sugalvoti, kaip tam užsidirbti.
V. Benokraitis
Tad visa žiniasklaidos rinka išgyvena struktūrinius pokyčius ir ieško būdų prisitaikyti, rasti alternatyvių pajamų šaltinių. Nebegalime gręžiotis atgal ir įstrigti galvodami, kaip viskas buvo iki šiol. Dabartinė realybė yra tokia, kad jei tu nori vystyti žiniasklaidos verslą, nori išlaikyti profesionalią žurnalistiką ir taip prisidėti prie tarnavimo demokratijai, kas yra „Delfi“ misija, tu turi sugalvoti, kaip tam užsidirbti. Ir šiame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje geriausia, jei tai bus ne vienas pajamų šaltinis, verslo terminais kalbant, kai pajamos yra diversifikuojamos, ką mes ir darome.
– Kas „Delfi“ pernai atnešė augimą?
– Pagrindiniai augimo šaltiniai buvo keli. Sparčiai augo prenumeratų pajamos – jau turime daugiau nei 50 tūkst. mokančių prenumeratorių. Taip pat stipriai prisidėjo konferencijų verslas, kuris po pernai atliktų konferencijų „EBIT“ ir „HR savaitė“ įsigijimų, sklandžiai integravosi ir tapo svarbia „Delfi“ veiklos dalimi. Ryškiai augo pajamos iš video formatų – ypač „Delfi TV“, kuri 2025 m. augo sparčiausiai iš visų tradicinių Lietuvos TV kanalų. Visose šiose srityse tikimės augti ir šiais metais.
– „Delfi“ buvo pirmasis iš didžiųjų naujienų portalų, pasiūlęs prenumeruoti turinį – tai buvo 2019 m. ir, pamenu, buvo daug pasipiktinimo, kodėl dabar reikia mokėti už tai, kas kątik buvo nemokama. Kas nuo to laiko pasikeitė, ar žmonių sąmonėje jau įvyko lūžis, atsirado supratimas, kodėl žiniasklaidai reikia mokėti už turinį?
– Manau, šiuo metu esame ant slenksčio prieš didelį lūžį, iki kurio liko metai ar dveji. Skaičiuoju tai remdamasis kitų šalių praktikomis – iki visuomenėje įsitvirtina požiūris, kad mokėti už turinį yra normalu, turi praeiti 7-8 metai, kaip jau yra, pavyzdžiui, Estijoje, kur prenumeratų verslas jau yra labai didelis pajamų šaltinis. Tai nereiškia, kad būtinai visi renkasi mokėti, bet tokių yra didelė visuomenės dalis ir klausimas, už ką aš turiu mokėti, iš esmės nebekeliamas.
Šiuo metu, skaičiuojant bendrai per visus rinkos žaidėjus, Lietuvoje apie 150 tūkst. žmonių prenumeruojama žiniasklaidos turinį. Netolimoje ateityje, manau, tikrai būtų normalu kalbėti apie 300-400 tūkst. prenumeratorių.
– „Delfi“ tais pačiais 2019 m. įsigijo technologijų ir inovacijų konferenciją „LOGIN“, 2024 m. pabaigoje – vadovų konferenciją „EBIT“ ir personalo konferenciją „HR savaitė“. Dar matote šioje srityje augimo potencialą? Atrodo, konferencijų Lietuvoje ir taip jau vyksta apsčiai...
– Tikrai matome, ką parodė ir šios konferencijos. „LOGIN“ šiais metais apsilankė rekordinis skaičius, 8 tūkst. lankytojų. „HR savaitėje“ susirinko daugiau nei 1700 personalo profesionalų. „EBIT“ yra kiek kitas formatas, kur sąmoningai nesiekiame išaugti dalyvių skaičiumi, ten renkasi tik aukščiausio lygio vadovai, kurių buvo apie 1200. Pastarąsias dvi konferencijas šiemet organizavome ir Latvijoje, tad augame ir peržengdami Lietuvos ribas. Beje, pastebime įdomų pokytį, kad konferencijose vis svarbesniu tampa turinys. Gal iš pirmo žvilgsnio toks sakinys skamba keistai, bet konferencijų dalyviai žino, kad dažnam jos pirmiausiai yra galimybė megzti ir palaikyti ryšius, sutikti kolegas, esamus ar potencialius klientus. Pusiau juokais žmonės sakydavo, kad svarbiausia konferencijų dalis vyksta koridoriuose.
Paradoksas, kad technologijoms tobulėjant vis labiau norime gyvo bendravimo, tad konferencijų verslas potencialo dar tikrai turi.
V. Benokraitis
Nesakau, kad ta dalis nebesvarbi – tai irgi didžiulė pridėtinė vertė, bet, regis, vis daugiau dėmesio skiriama ir pačiam turiniui, žmonės domisi pranešėjais, iš anksto užsiima vietas salėse, atidžiai klausosi ir panašiai. Mūsų prielaida – iš dalies prie to prisidėjo pandemija ir tai, kas dabar vyksta su dirbtiniu intelektu (DI). Žmonės pervargo nuo begalinio sėdėjimo internete, kur vis sunkiau atsirinkti, kas yra tiesa ir kur išties verta skirti dėmesio. Konferencijose jie mato gyvus, tikrus žmones, savo sričių profesionalus ir gauna jau atfiltruotą aukščiausio lygio žinių koncentratą. Tad taip, čia yra tas paradoksas, kad technologijoms tobulėjant vis labiau norime gyvo bendravimo, tad konferencijų verslas potencialo dar tikrai turi.
Be to, žiūrint į ilgesnę perspektyvą, DI nuims nuo žmonių daug techninio darbo, tai jau dabar matome vykstant, o kur jie jį skirs? Tikėtina, tobulinimuisi, mokymuisi, kad ir apie tai, kaip geriau tą DI pritaikyti – dar viena erdvė konferencijų augimui.
– Kad jau paminėjote DI, kaip jis keičia žiniasklaidos verslą? Juk yra manančių, kad žurnalisto profesija papuls tarp tų, kuri bus nebereikalinga.
– Tikrai ne, priešingai. Bet faktas, kad tai, kaip žiniasklaida dirba, DI tikrai jau keičia ir keis dar labiau. Žurnalistai taip pat yra tarp tų profesijų atstovų, kuriems DI suteikia įrankius greičiau atlikti techninį darbą, apdoroti duomenis, pasidėlioti kažkokias diagramas, grafikus ir pan. Tinkamai taikant DI žurnalistams liks daugiau laiko kūrybinei daliai, darbo efektyvumas paaugs, mes galėsime labiau koncentruotis į gero, kokybiško turinio gamybą. Elementariausi pavyzdžiai – garso įrašų transkribavimai ar vertimai. Jau dabar tam yra įrankių, kol kas – netobulų, bet matome, kaip sparčiai jie tobulinami, „Delfi“ savo ruožtu taip pat į tai investuoja.
– 2020 m. daug kam buvo staigmena, kai „Delfi“ rinkai pristatė televizijos kanalą „Delfi TV“. Jau tada atrodė, kam, kai visi tik ir kalba, kad televizijos laikai baigiasi, nes žiūrovai kraustosi į internetą. Dabar, sakote, televizijos kanalas „Delfi TV“ demonstruoja spartų augimą. Ką tai reiškia, ekspertų prognozės buvo neteisingos?
– Ir taip, ir ne. Tradicinė televizija dar tikrai turi savo auditoriją, bet faktas, kad žmonių įpročiai keičiasi. Mes jau pradėjome veikti kitokiomis aplinkybėmis nei didžiosios Lietuvos televizijos ir ateidami į rinką vadovavomės kitokiu požiūriu – nuo pat pradžių galvojome apie tai, kad žmonėms nereikalingas dar vienas iš esmės toks pats kaip kiti televizijos kanalas.
Ieškojome savo veido ir dabar jau esame jį išsigryninę – „Delfi TV“ siūlo nenupudruotą, tikrą, nesurežisuotą turinį. Matėme, kad būtent tai dabar labiausiai vertina interneto vartotojai, tad kodėl to nepasiūlyti ir televizijos žiūrovams, kodėl nesuderinti jų mėgstamo turinio ir kai kuriems patogesnio žiūrėjimo formato? Pabandėme ir įsitikinome, kad mūsų pozicionavimas „Gyvenimas iš pirmo kadro“ veikia – „Delfi TV“ 2025 m. buvo sparčiausiai Lietuvoje augęs televizijos kanalas.
– Čia taip pat šiuolaikinės žiniasklaidos bruožas – skirtingi kanalai tuo pačiu metu ir tarsi padeda vieni kitiems, ir konkuruoja. Kokia situacija šiuo požiūriu šiuo metu yra su socialiniais tinklais, su turinio kūrėjais internete? Juk daugiau nei dešimtmetį kalbama, kad iš esmės jie yra didžiausias naujienų portalų konkurentas.
– Viena svarbi dedamoji yra socialiniai tinklai, kita – paieškos mašinos kaip „Google“. Dėl socialinių tinklų, aš manau, kad jie jau yra pasiekę piką, Amerikoje netgi matomos tam tikro kritimo tendencijos. Lietuvoje mes paprastai maždaug penkerius metus atsiliekame, tad, tikėtina, irgi eisime ta linkme.
Šiuo metu socialiniai tinklai pas mus dar labai stipriai vartojami, bet vis daugiau žmonių supranta, kad tai yra didelis dezinformacijos šaltinis, juos erzina per daug reklaminio triukšmo, tie patys botai tapo milžiniška problema. Dėl visų šitų problemų didieji socialiniai tinklai ir pas mus anksčiau ar vėliau pradės smukti, o kai tai įvyks, turbūt matysime dar didesnę fragmentaciją kitose platformose, pavyzdžiui, dabar didžiausias augimas matomas „Youtube“.
Dabar kitas didelis transformacijos šuolis visai žiniasklaidai, apskritai visuomenei yra tas pats DI, nes mes apie „Google“ kaip paieškos šaltinį ar socialinius tinklus kalbėsime vis mažiau – kalbėsime apie DI. Čia žiniasklaida turi skirti daugiau dėmesio ir laiko suprasdama, koks yra jos ir DI santykis, čia dabar yra didžiausia problema, o ne socialiniai tinklai.
– Bet kol kas didelė reklamos pajamų dalis vis ar iškeliauja į juos. Ar įmanoma kažkaip tai pakeisti?
– Pakeisti mes nepakeisime, bet mes turime pasiūlyti alternatyvą. Tik čia reikia suprasti, kad veikdami pavieniui mes to nesugebėsime – tam tiesiog esame per maži. Norėdami konkuruoti su didžiaisiais globaliais žaidėjais mes turime konsoliduotis – nebūtinai per pirkimus ar įsigijimus, bet per technologinius sprendimus. Juk viskas, ką pasiūlė „Facebook“ ar „Google“, buvo ne turinys, kurio jie patys neturi, o įrankiai ir duomenys.
Mes su kitais medijų žaidėjais irgi galėtume kartu konsoliduoti tiek techninius, tiek duomenimis grįstus pajėgumus, kad galėtume pasiūlyti alternatyvų reklamos kanalą. Šiuo metu vyksta diskusijos, yra tam tikrų minčių, kaip per artimiausius dvejus metus pasiūlyti rinkai tokį alternatyvų sprendimą. Čia kalbame ne tik apie Lietuvą, apie Baltijos ar Skandinavijos šalis – apskritai tai yra Europos leidėjų problema. Nors diskusijos apie tai jau būdavo mažiausiai penkerius ar šešerius, bet kadangi dar nebuvo tokio didelio poreikio, nieko tikro neįvyko. Praeiti metai, sakyčiau, buvo lūžio metai mūsų galvose, kada mes supratome, kad pasiektas dugnas tradiciniame reklamos pasaulyje, ir dabar klausimas, ar mes norime nuo to dugno atsispirti, ar toliau į jį leistis. Panašu, kad dauguma rinkos žaidėjų yra supratę, kad laikas atsispirti ir reikia prisidėti idėjiškai, morališkai ir kitaip prie šitos platformos kūrimo. Dabar vyksta tie debatai.
– Tad iš esmės žiūrint į ateitį galimi du keliai – auginti reklamos pajamas ir diversifikuoti pajamas, tik taip žiniasklaidai galima išgyventi?
– Tradiciniame reklamos pasaulyje aš didelio augimo nesitikiu, bet matau galimybes stabilizuoti iš ten gaunamas pajamas ir gal minimaliai augti keliais procentiniais punktais, jei mes pasiūlome rinkai kažkokį unifikuotą sprendimą.
O augimas – taip, pastaruosius penkerius mes, „Delfi“, augame iš to, kad diversifikuojame verslą, pasiūlome tiek vis daugiau sofistikuotų reklamos sprendimų, tiek įvairių projektų, konferencijų, video ir tt. Ne paslaptis, kad sėkmingi pasaulyje medijų žaidėjai taip ir gyvena, matydami, kad tradicinis reklamos verslas ne tik kad neauga, bet netgi šiek tiek smunka, jie diversifikuojasi ir auga kitose srityse – kas prenumeratose, kas konferencijose, kas su video, kas su agentūrinėmis paslaugomis ir tt. Visa žiniasklaida iš principo gyvena tokiu ritmu.
Išgyventi iš tradicinio verslo šiuolaikinei privačiai žiniasklaidai yra neįmanoma, nes veikia dvi išorinės didelės jėgos, viena yra minėti globalūs žaidėjai, kita – tas pats nacionalinis transliuotojas su išpūstu biudžetu, kuris iš vidaus daro labai stiprią įtaką konkurencijai.
Matysime, ar šie metai bus tie, kai pagaliau pavyks visiems rinkos dalyviams sutarti, kaip kiekvienas geriausiu būdu galime atlikti savo pareigą visuomenei.
V. Benokraitis
Mes tikrai esame už stiprų, nepriklausomą visuomeninį transliuotoją, bet visgi turime susitarti, kaip jis turi veikti, kad atitiktų Europos Komisijos taisykles, kad nekonkuruotų su privačia žiniasklaida, kad už valstybės pinigus nedarytų to, ką gali padaryti verslas. Kad būtų suprantamiau, aš kartais pateikiu tokią paralelę – o jei Lietuvoje atsirastų valstybinis prekybos tinklas, kurio biudžetas būtų didesnis nei „Maxima“, „Lidl“ ir „Iki“ kartu sudėjus, ir jis galėtų veikti kaip nori, iš esmės nieko iš išorės nekontroliuojamas? Ar kas nors kitas dar galėtų išlikti konkurencingas ir užtikrinti aukštą kokybę? Matysime, ar šie metai bus tie, kai pagaliau pavyks visiems rinkos dalyviams sutarti, kaip kiekvienas geriausiu būdu galime atlikti savo pareigą visuomenei.
– Naujienų portalai konkuruoja ne tik su nacionaliniu transliuotoju, bet, normalu, ir tarpusavyje. Dramblys kambaryje – kai sėkmė matuojama paspaudimais, tai tikrai nepadeda žiniasklaidos kokybei ir reputacijai. Galbūt čia galime tikėtis pokyčių, ar įmanoma išeiti iš šito užburto rato?
– Taip, tai yra rinkos problema ir liga, kai tą paspaudimą siekiama užsidirbti ar vadinamomis klikbaitinėmis antraštėmis, ar kažkokiomis keistomis iliustracijomis socialiniuose tinkluose, iš esmės bet kokiomis žiniasklaidos reputaciją menkinančiomis priemonėmis, nesikoncentruojant į turinį ir įsitraukimą.
Ilgainiui, manau, šis klausimas išsispręs, kai rinka subręs ir labiau koncentruosis į įsitraukimą, į turinio gamybą, į tuos pačius prenumeratorius, nes jie tikrai prenumeruos ne rėkiančias antraštes ar nuotraukas, o kokybišką turinį. Čia yra problema, bet esminis klausimas, ar mes jau esame pasirengę iš jos išbristi?
Mes, „Delfi“, renkamės galvoti apie ilgalaikę perspektyvą. Esame stipriausias Lietuvoje naujienų portalas, mūsų „Top of Mind“ rodiklis yra toli priekyje nuo konkurentų, tai yra, paskutiniais „Spinter“ tyrimo duomenimis, 55 proc. respondentų, paprašyti įvardinti pirmą prisimintą naujienų portalą, pasakė „Delfi“, kai antroje vietoje likusį konkurentą – 14 proc. Didžiuojamės ir tuo, kad mūsų titulinis puslapis sulaukia dvigubai daugiau skaitytojų nei artimiausių konkurentų, tai reiškia, kad žmonės ateina tiesiai pas mus, o ne atsitiktinai užsuka per nuorodas socialiniuose tinkluose ar panašiai.
Kita vertus, tam tikra prasme tai rodo ir rinkos gryninimąsi. Gal ir nėra blogai, kad kažkas susirenka auditoriją pramoginiu turiniu iš daug skirtingų kanalų, tuomet auditorijai galiausiai paprasčiau atsirinkti, kad kažkuris kanalas yra kokybė, kitas – daugiau kaip pramoga. Kažkiek pramogos, be abejo, visada bus pas visus, kai kalbame apie masinei auditorijai skirtus nespecializuotus žiniasklaidos kanalus, bet mes pasirinkome būti tais, kurie pirmiausia atstovaus žiniasklaidos kokybę.
Šis turinys yra projekto „Faktai ir žurnalistika“ dalis.
Tai informacinis-edukacinis projektas, stiprinantis visuomenės medijų raštingumą – aiškinantis žurnalistikos misiją, skatinantis pasitikėjimą patikimais informacijos šaltiniais, padedantis atpažinti dezinformaciją bei analizuojantis priklausomybių poveikį žmogui ir visuomenei.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Autorius: Jūratė Žuolytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
