„Vičnykas“: beveik „Gyvybės medis“ ukrainietiškai

„Vičnykas“: beveik „Gyvybės medis“ ukrainietiškai. Natalia Serebriakova/Tie2.lt „Jei esi kvailas, feisbuke skelbi išmintingas citatas.“ Šis posakis ateina į galvą pažiūrėjus naują ukrainiečių filmą „Vičnykas“, kurio premjera praėjusią savaitę įvyko Varšuvos kino festivalyje. Kaip tokio lygio filmas pateko į pagrindinę A klasės festivalio konkursinę programą – atskiras klausimas, kurį dar svarbu suvokti. Beje, filmas turėjo ir ukrainietišką premjerą Odesos kino festivalyje. „Vičnykas“ – tai debiutinis ukrainiečių režisieriaus Ivano Nikolaičiuko filmas, sukurtas pagal knygą, kuri internete vadinama bestseleriu, – Myroslavo Dočynco „Vičnykas. Išpažintis dvasios perėjoje“. Įdomu tai, kad internetas taip pat beveik nieko nežino apie patį Nikolaičiuką – jis turi tik puslapį IMDb be portreto. Galbūt Ivano Nikolaičiuko apskritai nėra, o tai tik pseudonimas (labai primenantis iškilaus ukrainiečių režisieriaus Ivano Mykolaičiuko vardą), priklausantis kokiai nors autorių grupei ar net prodiuseriniam projektui. Varšuvoje filmą pristatė pagrindinis aktorius Pavlas Tekučevas, kuris pabrėžė, jog tai labai plataus masto projektas: scenarijus buvo rašomas devynerius metus, o filmavimas truko devynis mėnesius. Titrai skelbia, kad filmas sukurtas remiant Ukrainos kultūros ministerijai. Įdomu tai, kad visi Varšuvos festivalyje dalyvavę tarptautiniai kritikai buvo šokiruoti ir didelio filmo biudžeto, kuris krinta į akis, ir itin žemo jo įgyvendinimo lygio. Filmas prasideda CGI visatos kadrais ir užkadriniu dviejų sielų balsu, keliaujančių į rojų. Žiūrovas iškart nuteikiamas ironiškai – tiek dėl prastai animuotos Žemės planetos, tiek dėl religingai pakylėto dialogo tono. Tolimesnis siužetas taip pat vystomas naudojant voice-overį, kuris skelbia „išmintingas“ filosofines citatas – jos ne tik kraštutinai banalios, bet netgi žalingos šiuolaikinei Ukrainos visuomenei, gyvenančiai karo sąlygomis. Pats naratyvas akivaizdžiai pretenduoja į sagą, nes pasakoja apie „šimtamečio vyro gyvenimą ir apmąstymus, jam išgyvenant XX amžiaus istoriją“. Siužetas vystomas nechronologiškai, gausiai naudojant "prolepsius" ir „flashbackus“. Pavyzdžiui, po trumpo gimimo epizodo Karpatų kaimelyje pagrindinis herojus Andrijus Voronas iškart atsiduria kare su madjarais. Ten jis guli tame pačiame apkase su jaunu kunigu, kuris ir skelbia defetistinę susitaikymo su priešu filosofiją bei raginimą ukrainiečiams priimti savo likimą. Trumpai tariant, per maždaug dvi su puse valandos ekrano laiko Andrijus įsimyli, pabėga iš madjarų nelaisvės, atsiduria miške, prisijaukina vilką, dirba vaistininku, patenka į sovietinį lagerį, gydo kalinius žolėmis, iš lagerio išeina jau senas žmogus ir, grįžęs į Karpatus, pamato, kaip laidojama didžiausia jo gyvenimo meilė. Tačiau išsamiau pasakojant apie Andrijaus nuotykius, galima teigti, kad istorija remiasi tokiais gerai žinomais literatūriniais siužetais kaip „Robinzonas Kruzas“ ar „Robinas Hudas“, apskritai pretenduodama tapti ukrainietišku Terenso Maliko „Gyvybės medžiu“. Operatorius Serhijus Revuckis, kaip ir Emanuelis Lubeckis, gėrisi saulės spinduliais ir moters pakaušiu, o už kadro balsas skaito filosofinius sakinius apie būties prasmę. Antroje filmo dalyje, kai Andrijus gyvena miške, režisierius cituoja filmą „Legenda apie Hjū Glasą“ („The Revenant“), aprengdamas herojų meškos kailiu. Filmas skęsta savo paties rimtume, nesiūlydamas jokio meninio atstumo ar saviironijos. Kiekviena replika pateikiama kaip apreiškimas, kiekvienas antraplanis personažas kalba pseudobiblinės pranašystės kalba. Dėl to juosta ne tik nesukelia empatijos, bet ir provokuoja atmetimą: užuot skatinusi dvasinį pakylėjimą, ji demonstruoja pralaimėtojo pasaulėžiūrą, kurioje žmogus yra pasyvus savo likimo stebėtojas, o istorinės katastrofos suvokiamos kaip „dangiškas išbandymas“. Tokia retorika šiandien skamba ne tik anachronistiškai, bet ir pavojingai. Techninis filmo atlikimas tik dar labiau pabrėžia jo konceptualinį silpnumą. Dialogai skamba dirbtinai – problema, būdinga beveik kas antram šiuolaikiniam ukrainiečių vaidybiniam filmui. Montažas itin fragmentiškas: scenos dažnai nutrūksta kulminaciniu momentu, o „flashbackai“ atsiranda be jokios motyvacijos, tarsi būtų sugeneruoti algoritmo. Ypač krinta į akis pernelyg dažnas dronų ir „gražių peizažų“ naudojimas – jie neveikia dramaturgijos, o tik bando užmaskuoti prasmės tuštumą. Visur matomas išleistas biudžetas, tačiau nematyti jokio režisūrinio sprendimo. Galiausiai pagrindinė „Vičnyko“ problema yra jo moralinė žinia. Pasaulyje, kuriame ukrainiečiai kasdien kovoja už savo teisę gyventi, režisierius siūlo paklusti likimo išbandymams. Ši pralaimėtoji filosofija pateikiama kaip gyvenimo išmintis, tačiau iš tiesų tai žalinga ideologinė konstrukcija, kelianti abejonių pačia Ukrainos teise priešintis. Būtent todėl „Vičnykas“ – ne tik silpnas filmas, bet ir emociškai pavojingas produktas, kuris prisidengia gražiais žodžiais, siekdamas pateisinti pabėgimą nuo realybės. Kultūros projektą ,,Kultūros tiltas: Lietuva-Ukraina" iš dalies finansuoja Medijų tėmimo fondas.

Autorius: Tiedu

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama