Ukrainos meno kritikas Kostiantynas Dorošenka: „Palikuonys suteiks šiems laikams apibrėžimą, tipologizuos juos. Mes galime tik išgyventi“

Ukrainos meno kritikas Kostiantynas Dorošenka: „Palikuonys suteiks šiems laikams apibrėžimą, tipologizuos juos. Mes galime tik išgyventi“. Veronika Synenka / Tie2.lt Kostiantynas Dorošenka — Ukrainos meno kritikas, kuratorius ir kultūros srities viešasis intelektualas, apie meną ir visuomenę rašo nuo 1994 metų, yra Tarptautinės meno kritikų asociacijos (AICA) narys, knygų „Kognityvinis išminavimas“ir „Pagal Kijevo laiką“ autorius, daugelio parodų Ukrainoje ir užsienyje kuratorius. Susitikome Vilniuje, kur Kostiantynas skaitė paskaitą apie dekolonizaciją mene Europos Tarybos Politinių studijų mokyklų asociacijos seminare, vykusiame Europos humanitariniame universitete. Ir tai simboliška: savo veikloje jis nuolat jungia Ukrainos kontekstą su tarptautiniu — nuo PinchukArtCentre Kijeve iki Juodkalnijos nacionalinio muziejaus ar YARAT šiuolaikinio meno centro Azerbaidžane. Lietuvai Dorošenka turi ypatingą reikšmę: dar nuo 2017 metų jis yra Užupio Respublikos ambasadorius, ne kartą lankėsi „ArtVilnius“, taip pat saugo asmeninius vaikystės prisiminimus, susijusius su šia šalimi. Mūsų pokalbyje — apie meną karo metu, Ukrainos kultūros dekolonizaciją, naujus kuratorinius projektus ir Lietuvos vaidmenį jo asmeninėje bei profesinėje biografijoje. Ar menas gali išlikti autonomiškas šalyje, kuri kariauja, ar kontekstas neišvengiamai diktuoja temas ir formas? Menas visada yra politinis, menininko pozicija nešiojasi visuomenėje vykstančių įvykių atspaudą. Viskas, ką šiandien kuria Ukrainos menininkai, yra karo laiko liudijimas. Asmeniniai, intymūs, eskapistiniai pasisakymai čia ne mažiau reikšmingi nei dokumentiniai, apibendrinantys ar simboliniai. Rusijos karas padarė Ukrainos meną drąsesnį, labiau subjektišką, nes kai gyvenimas gali nutrūkti bet kurią minutę, nebeatidėlioji to, ką nori pasakyti. Ir nesijaudini, ar pataikysi į tendenciją. Ne kartą esate kalbėjęs apie meną kaip epochos liudytoją. Ar dabar matote besiformuojant naują karo laiko estetiką? Šiuolaikinis menas nesprendžia estetikos klausimo. Estetika apeliuoja į pavyzdinį, taip sukurdama dirvą diskriminacijai. Šio požiūrio kulminacija buvo nacistinio ir sovietinio meno vaizdiniai, nors ir pokario Vakarų mene regime moters objektyvizaciją, „kūno fašizmą“ gėjų estetikoje ir panašiai. Karas skatina Ukrainos menininkus, kaip ir piliečius apskritai, būti labiau atidiems kiekvieno patirčiai. Egzistuoja visuomenės poreikis heroizacijai, tačiau tiek meninėse, tiek atminties praktikose jaučiama jautra konkrečiam žmogui. Karas — tai labai konkretūs kiekvieno išbandymai, veiksmai ir sprendimai, likimų įvairovė. Jos atspindį regime plačiausiame Ukrainos meno spektre — nuo prieš autoritarizmą nusiteikusio kario portretų, kuriuos kūrė rugpjūtį fronte žuvęs Davidas Čičkanas, iki figūratyvių elementų atsiradimo abstrakcijos Volodymyro Budnykovo praktikoje. Jūsų pastarosios parodos — „Saulė teka Vakaruose“, „Aš ir Nojaus arka, aš ir pasaulinis tvanas“ — suvokiamos kaip apmąstymai apie pabaigą ir pradžią. Ar pastebite šiandien mene daugėjant eschatologinių temų ir naratyvų? Eschatologinė tematika šiuolaikiniame mene yra natūrali. Mūsų akyse vyksta civilizacinė metamorfozė, atėjo skaitmeninis amžius, iš esmės keičiantis tiek ekonomines, tiek etines vertybes. Palikuonys suteiks šiems laikams apibrėžimą, tipologizuos juos. Mes gi galime tik juos išgyventi. Tačiau aš nemąstau pabaigos ar pradžios kategorijomis. Istorinė perspektyva leidžia pokyčius — net dramatiškai pagreitintus technologinių inovacijų — suvokti kaip žmonijos raidos tąsą. Joje, esu įsitikinęs, vyksta judėjimas link gilesnio, niuansuotesnio žmogiškumo suvokimo. Rusijos karo barbarybė, dešiniojo populizmo aktyvėjimas, žmonių susvetimėjimas, valstybių poliarizacija — tai žmonijos organizmo reakcija į globalią pertvarką. Paskutinės senojo pasaulio konvulsijos, nenorinčio užleisti vietos ateičiai. Tačiau ateitis jau atėjo. Pyktis, kurį kelia žinios apie smurtą — tiek karinį, tiek buitinį — liudija jo delegitimizaciją, nenormalumą masinėje sąmonėje. Parodos, kurias paminėjote, iš pirmo žvilgsnio apie skirtingus dalykus. Iš tiesų — apie tai, kas mane mene labiausiai jaudina: apie žmogiško ir žmogiškumo atskleidimą. „Saulė, tekanti Vakaruose“ — menininkų sąveikos su metalurgijos giganto „ArcelorMittal Kryvyj Rih“ veteranų darbu rezultatas. Projektas artikuliavo klausimą apie meną kaip būdą realizuotis, būdingą žmogui bet kokiame amžiuje ar profesijoje, apie amžiaus diskriminacijos bei įtraukties problematiką. Tai kartu ir žinia pasauliui: karo sąlygomis ukrainiečiai toliau dirba, kuria, ieško supratimo, keičia globalią erdvę. Kryvyj Riho plienas yra ir Dubajaus „Burj Khalifa“ dangoraižyje, ir „Orbit“ bokšte Londone, ir Liepsnojančiuose bokštuose Baku. Tačiau gamyba — tai pirmiausia žmonės. Jų istorijas atskleidžia „Saulė teka Vakaruose“. Pavyzdžiui, menininkės Nastios Ekh darbas, skirtas darbuotojai Tetianai Nepomneščijai. Tetianos ranka užrašyti prisiminimai tapo instaliacijos dalimi. Susieti spalvotais siūlais su jos portretu, daiktais, šeimos fotografijomis, knyga apie Kryvyj Rih, jie kalba apie patirčių persipynimą ir tarpusavio įtaką, kuriančią visuomenę. [caption id="attachment_138375" align="alignnone" width="3240"] Parodos „Aš ir Nojaus arka, aš ir pasaulinis tvanas“ baneriai su Rimanto Sakalausko kūrinio „Sesija“ reprodukcija ant YARAT šiuolaikinio meno centro fasado. Nuotrauka: YARAT Contemporary Art Space / Ali Rza[/caption] „Aš ir Nojaus arka, aš ir pasaulinis tvanas“ YARAT šiuolaikinio meno centre Baku – apmąstymas apie žinojimo dekolonizaciją, apie filosofinių krypčių, marginalizuotų europocentrizmo, įtraukimą į mūsų akiratį. Visų pirma sufizmo ir hurufizmo, atsispindinčių Azerbaidžano poeto ir mąstytojo Nasimio kūryboje. Jo intelektinė drąsa buvo revoliucinė ne tik XIV–XV amžiais, kai jis gyveno, bet ir šiandien. Žmogaus paskirtį, jo potencialo atsiskleidimą jis matė kaip kelią į tiesą per sąžiningą pripažinimą ir įveikimą griaunančios, tamsios jėgos, tokios pat stiprios mumyse, kaip ir troškimas kurti. Menininkų iš Centrinės, Rytų Europos ir Kaukazo dalyvavimas buvo esminis. Mes pakankamai klausėmės imperinių sostinių – jų formuotos vizijos ir sprendimai atvedė pasaulį prie virtinės siaubingų krizių. Atėjo laikas atsižvelgti į tų, kurie išsilaikė imperijos, vadinamosios realiosios politikos sukeltose krizėse, patirtį. Lietuvių menininko Rimo Sakalausko instaliacija „Sesija“ parodoje Baku atskleidžia posttiesos temą – dabartinės epochų kaitos rykštę. 3D mapingo pagalba groteskiškai atgyja klasikinių antikos mąstytojų biustai: lydimi fiziologinių garsų, jie išspjauna raudonus gumulus – informacinio purvo, iškreiptų žinių, populizmo įvaizdį. Šis darbas mane sužavėjo „Meno nišos“ galerijos ekspozicijoje ArtVilnius parodoje, o 2018-aisiais jį pristačiau Kijeve parodoje „Užupis: atsakomybė už laisvę“. Būtent „Sesiją“ YARAT pasirinko projekto „Aš ir Nojaus arka, aš ir pasaulinis tvanas“ vizualinei tapatybei. [caption id="attachment_138378" align="alignnone" width="5292"] Parodos „Aš ir Nojaus arka, aš ir pasaulinis tvanas“ baneriai su Rimo Sakalausko kūrinio „Sesija“ reprodukcija ant YARAT šiuolaikinio meno centro fasado. Nuotrauka: YARAT Contemporary Art Space / Ali Rza[/caption] Grįžkime prie parodos apie Užupį. Ar matote šioje lietuviškoje modelyje ką nors, kas galėtų įkvėpti Ukrainos kultūrinę erdvę? Mes turime daug ko pasimokyti iš Lietuvos. Visų pirma – iš to, kaip veikia Lietuvos kultūros institutas. Jo finansavimas nepriklauso nuo vyriausybės biudžeto svyravimų. Skaidrumas apima net viešą informaciją apie oficialius automobilius, o į kompetencijas įeina kultūros atašė veiklos Lietuvos ambasadose rengimas ir koordinavimas. Kitas pavyzdys – ArtVilnius. Profesionaliame ir elegantiškame Dianos Stomienės bei Sonatos Baliuckaitės vadovavime meno mugė išlaiko prestižo ir demokratiškumo balansą. Ji tapo svarbiu įvykiu Europos meno žemėlapyje. Kiekvieną kartą ArtVilnius suteikia netikėtų atradimų. Ten mačiau retus vieno garsiausių šiuolaikinių Ukrainos menininkų Boriso Michailovo darbus iš prancūzų Galerie Suzanne Tarasieve kolekcijos. Susipažinau su savitų menininkių – Inos Budrytės, Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės – kūriniais, o vėliau turėjau garbės su jomis bendradarbiauti kaip kuratorius. Nepriklausomybę paskelbęs kūrybinė Respublika Užupis yra įkvepiantis ir unikalus reiškinys. Tai daugiau nei sėkmingas darniojo gentrifikacijos pavyzdys ar Europos bohemiškų rajonų tradicijos – tokių kaip Kopenhagos Kristianija – tąsa. Formaliam šios patirties perkėlimui į kitą dirvą nėra galimybių – ji gimė Vilniaus kultūrų, humoro ir pasaulėjautos sankirtoje. Tačiau Užupis gali būti su jumis bet kur. Jo konstitucija – vienas žmogiškiausių tekstų tūkstantmečio sandūroje. Patariu ją kartais perskaityti iš naujo. Ukrainos kino kritikė Aksinija Kurina rašė: „Utopija – tai ne ateities paveikslas. Utopija – tai kova už dabartį.“ Užupis yra būtent toks. [caption id="attachment_138381" align="alignnone" width="3936"] Inos Budrytės darbai parodos „Užupis: atsakomybė už laisvę“ ekspozicijoje.Nuotrauka: Valerij Miloserdov[/caption] Koks šiandien yra pasaulinio žiūrovo / kolekcininko poreikis ukrainiečių menui? Meno rinka nėra mano interesų sritis. Kolekcionieriams, kuriuos gerbiu, rekomenduoju darbus, supažindinu su menininkais. Tačiau prekyba prieštarauja kuratoriaus praktikai. Kalbant apie bendrą, nekomercinį poreikį ukrainiečių menui, susiduriame su stereotipais, kuriuos turime įveikti. Tai – noras matyti mus kaip auką, gailėtis, o taip pat lūkestis egzotikos. Yra tarptautinių kuratorių, kurie jau seniai dirba su Ukrainos menu, jį jaučia. Tarp jų – Monika Ševčik, Marta Kuzma, Kostjantynas Akinša, Bart de Bare. Tačiau daugeliu atvejų esame įpratę būti suvokiami per miglotą apibendrinimą „rytų europiečiai“ arba dar blogiau – kaip beformės „rusiškos kultūros krūvos“ dalis. Ukrainos pasipriešinimas Rusijos agresijai sukėlė susidomėjimo bangą, tačiau dažniausiai paviršutinišką. Nedaug tyrėjų iš tiesų nori gilintis į Ukrainos meną taip, kaip tai padarė Halyna Dekova, parodos „Fragmentai realybės, kuri kadaise egzistavo“kuratorė Liudvigo forume Aachene. Daug kas priklauso nuo to, apie ką mes kalbame menu užsienyje. Mūsų patirtis gali ir turi kreiptis į universalią žmogiškąją dimensiją: mes ne tik išgyvenome išbandymus – rusifikaciją, holodomorus, karus, Černobylį – bet ir keitėme bei tebekeičiame pasaulį, kuriame ateities vizijas. Ar naujoji ukrainiečių menininkų karta turi galimybių išsiveržti už karo informacinio konteksto ribų? Tai jau vyksta. Ukrainos menininkai iš įvairių kartų kalba ne tik apie karą, bet ir apie gyvenimą. Jauni kuratoriai kuria projektus, kurie padeda suprasti sudėtingus žmoniškumo raidos procesus. Tarp tokių – paroda „Širdis, kuri plaka: dėmesys Ukrainos queer menui“, kurią Berlyno Homoseksualumo muziejuje (Schwules Museum) surengė kuratoriai Marija Vtorušyna ir Antonas Šebetko. Daugiaplanį meninį-dokumentinį projektą apie žemdirbystę – vieną iš civilizacijos ištakų – ruošiasi pristatyti Europoje menininkas Artemas Humilevskis. Plačiai nuskambės Romano Mychailovo projektas „Deformacijos“, kuriame per kūniškumo metamorfozes menininkas apmąsto epochų kaitos spaudimą kasdienybės iššūkių fone. Beje, dar 2017-aisiais Mychailovo darbas „Tikrovės nudegimas“ buvo eksponuotas nekomercinėje ArtVilnius programoje. Tokių pavyzdžių yra nemažai. Ką dabar skaitote? Koks menas jus pastaruoju metu sujaudino? Dešimtmečius teikiau pirmenybę filosofijos, politologijos, istorijos, kritikos knygoms. Atskirai norėčiau paminėti Leonidą Donskį. Jo „Probleminė tapatybė ir šiuolaikinis pasaulis“ padeda suprasti aktualius procesus šalyse, kurios išsiveržė iš Maskvos diktatūros. Grožinė literatūra dažniausiai keldavo laiko švaistymo jausmą. Tačiau šokas po Rusijos plataus masto invazijos vėl atrado man grožinę kūrybą. Vitalijaus Bilozira poezija, Volodymyro Rafėjenkos „Petrikoras – žemės kvapas po lietaus“, Ljubko Derešo „Medūzos žvilgsnis“ tapo įvykiais. Į rezidenciją Berlyne, organizuotą Ambasada Kultury su Trust for Mutual Understanding parama, pasiėmiau Jurijaus Leidermano „Moabitų kronikas“ – ypatingą menininko-intelektualo tekstą: aistringą, reiklumą keliantį, užburiantį. Neseniai asmeniškai susipažinau su autoriumi. Šis bendravimas maitina protą ir emocijas. Dabar skaitau Leidermano „Sustabdyti srautus“. Tankus, kantrybės reikalaujantis tekstas. Sąveika su juo – tarsi nenuspėjama kelionė. Vizualiajame mene man labiausiai šiandieną atliepė Berlyno menininkės su baltarusiškomis šaknimis Annos Školnikovos instaliacija. Jos darbai projekte After All, kurį kuruoja Connie Becker, pavertė DIEresidenz Berlin erdvę jusline pasaulio, kuriame nebėra prognozuojamumo, atspaudu. Ten, kur galime tik apčiuopti tikrovę chaose, priimdami netobulumą, pažeidžiamumą, aplinkos bei savęs trapumą. Kūrinys Answer vilioja žiūrovą neaiškiai parašytais laiškais. Skaityti svetimus laiškus – privatumo pažeidimas, bet čia jie begėdiškai atviri ant stalo. Pasidavę smalsumui, lenkiamės prie lapo ir atpažįstame tik emocijas, įrašytas raštu. Cliffhanger – asketiška pilka drapiruotė uždengia sienoje esantį praėjimą, apjuostą raudonais turėklais. Audinys leidžiasi žemyn laiptais tarsi į prarają. Žvilgtelėti už jos, leistis laiptais – baugu ir neįmanoma. Netikrumas, pastangos išlaikyti psichiką, kabinantis už pažįstamų ženklų, stabilumo ar gerovės šmėklų – tai atviri mūsų laiko jausmai. [caption id="attachment_138384" align="alignnone" width="3024"] Anna Školnikova. Cliffhanger, 2025. Nuotrauka menininkės.[/caption]

Autorius: Tiedu

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama