NATALIJA ARSENEVA: BALTARUSIŲ ŽURNALISTĖ, POETĖ, SOVIETŲ KANKINĖ

„VILNIŲ LAIKAU SAVO TĖVIŠKE, KURIĄ MYLIU“

 „Nors aš gimiau Kaukaze, Baku mieste,  tačiau savo gimimo vieta laikau pamiltąjį Vilnių, nes čia pradėjau pažinti gyvenimą. Vilnių laikau savo tėviške, kurią myliu ir dėl kurios labiausiai ilgiuosi“ – tuos žodžius baltarusių žurnalistė ir poetė Natalija Arseneva (baltarusiškai - Наталля Арсеньева) parašė 1994 m., būdama toli nuo mūsų, už Atlanto. Ji tai pareiškė jau peržengusi devyniasdešimties metų slenkstį. Tai rodo, kad ji per visą savo ilgą, sudėtingą, gražių kūrybinių laimėjimų ir sunkių netekčių gyvenimą išnešiojo širdyje didelę meilę Vilniaus miestui.

Lietuvos skaitytojui ji mažai žinoma. Ilgai jos vardas buvo nepopuliarinamas ir sovietinėje Baltarusijoje, nes buvo emigravusi, gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose.  Susidomėjau N. Arseneva kai pradėjau labiau tyrinėti lietuvių ir baltarusių literatūrinius ryšius. Ji iš karto pateko į mano akiratį, nes praktiškai pirmąją savo gyvenimo dalį praleido Vilniuje, čia daug rašė, bendradarbiavo Vilniuje leidžiamuose baltarusiškuose laikraščiuose „Naša dumka“ (Mūsų mintis), „Maladoe žyce“ (Jaunas gyvenimas), žurnale „Kolosse“ (Varpos), tapo ir populiari poetė.

N. Arseneva gimė 1903 m. caro tarnautojo šeimoje. Tik jai gimus, tėvą perkelia dirbti į Vilnių, todėl ir pasaulį ji pradeda pažinti Lietuvoje, tuometine oficialia carine terminologija sakant – „Severo-zapadnom kraje, Vilenskoj guberniji“ Šiaurės vakarų krašte, Vilniaus gubernijoje).

Iš pradžių kartu su trejomis sesutėmis ir broliuku mokėsi namuose. Mama buvo išsilavinusi mokytoja, auklėjo griežtokai, vaikus ruošė iš karto vidurinei mokyklai, visos dienos buvo užimtos mokymusi. Natalija, turėdama dešimt metų, iš karto sėkmingai, vienais penketais išlaikė stojamuosius egzaminus į  Vilniaus Mariinskaja gimnazijos antrąją klasę.  

SUNKUS SUGRĮŽIMAS Į VILNIŲ

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, rusų nesėkmės frontuose, vokiečių okupacijos baimė privertė šeimą trauktis į Rytus. Apsistojo prie Volgos, Jaroslavlyje. Čia keturiolikos metų Natalija parašo savo pirmuosius jaunatviškus eilėraščius. Tačiau ir čia jai nepavyksta užbaigti mokymosi mergaičių gimnazijoje.

„Prasidėjo revoliucija, suirutė, badas... O sukilimas prieš bolševikų valdžią, prasidėjęs 1918 metais,  vos nekainavo mums gyvybės. Prasidėjo teroras, - vėliau prisimins N. Arseneva. – Tėvai nutarė bėgti iš Jaroslavlio, slapta, įvairiomis priemonėmis pasiekti Vakarus, gimtąjį Vilnių. Keliavome etapais daugiau kaip metus. Kai pasiekėme Daugpilį, mes, visi vaikai susirgome ispanka (ispanišku gripu – V.Ž.), kuris tuomet siautėjo aplinkui. Kaip mus tėvai atvežė į Vilnių, neatsimenu, nes sirgome ilgai. Ir kai atkutome, mūsų buvo jau ne keturi, o tris, nes sesutė Galina pakeliui mirė“.

Vilnių Arsenevų šeima pasiekė 1919 m. Rado visiškai pasikeitusį miestą. Caro valdininkų jau neliko nepadūju.  Tačiau dar nebuvo atlėgęs vokiečių okupacijos slogutis.

1918 m. vasario 16 d. miestas buvo paskelbtas nepriklausomos Lietuvos Respublikos sostine. Virš Gedimino kalno suplevėsavo lietuviška trispalvė, tačiau, deja, neilgam. Tokio garsaus miesto norėjosi ir kitiems. Kurį laiką miestą užvaldė bolševikai, juos išstūmė lenkų legionieriai. Vieni okupantai keitė kitus, o gyvenimas vis sunkėjo. Būdama šešiolikos metu  ji jau priversta uždarbiauti, moko vaikus vokiečių ir prancūzų kalbų.

VILNIAUS PIRMOJI BALTARUSIŲ GIMNAZIJA

„Buvo tada sunku. Nuo nemalonumų, dažnai ir nuo karčios nevilties tais sunkais metais mane gelbėjo Vilniaus pirmoji baltarusių gimnazija. Mamai pavyko įsidarbinti amerikiečių virtuvėje, kuri tada maitino alkaną pokarinę Europą ir tuo pačiu mus, baltarusių gimnazijos moksleivius, tarp kurių buvau ir aš, mano sesuo bei brolis“. – rašė N. Arseneva. 

Ji prisimena: „Gimnazijoje daug ko truko, kai kurie mokiniai ir mokytojai badavo, tačiau netruko tik vieno - aistros ir karštų širdžių, žmonių, kurie, neatsižvelgiant į badą ir šaltį, visą save atiduodavo vienai svajonei - padaryti laimingą savo Tėvynę – Baltarusiją“.

Apie šią gimnaziją reikėtų plačiau pakalbėti. Ją Vilniuje įkūrė Pagalbos nukentėjusiems nuo karo baltarusių draugija. 1919 m vasario 1 d. prasidėjo pamokos, gimnazijoje buvo dvi pradinės ir aštuonios gimnazijos klasės, mokėsi daugiau kaip 340 mokinių. Tai buvo didelis pasiekimas, mes anksčiau okupacinė caro valdžia baltarusiškas, kaip ir lietuviškas mokyklas draudė.

Pagrindinis gimnazijos tikslas: baltarusių tautos nacionalinio savitumo išsaugojimas, demokratinio ir humanistinio požiūrio plėtojimas. Vadovaujantis Lietuvos švietimo ministro Mykolo Biržiškos įsaku, baltarusiams buvo suteiktos patalpos tada buvusiuose Bazilijonų rūmuose (Aušros Vartų g. 9). Gimnazijos įkūrimo pagrindinis iniciatorius – Šiauliuose gimęs archeologas Ivanas Luckevičius. Ji įnešė nemažą indėlį į Vilniaus krašto baltarusių tautinį ugdymą. Gimnazijoje buvo įkurtas ir baltarusių muziejus. Ji veikė ilgai, kol Vilniuje vėl nepasirodė bolševikai.

Gimnaziją sovietų valdžia uždarė 1944 metais. Pokario metais muziejaus eksponatai buvo išsklaidyti po Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos muziejus, o daugelis pedagogų  buvo ištremti  į Sibirą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1994 m. gimnazija atnaujino veiklą Vilniuje kaip Panciškaus Skorinos vidurinė mokykla. 2013 m. jai vėl buvo suteiktas gimnazijos statusas.  Ji įsikūrusi Karoliniškėse, Sietyno g. 21. Dabar ši gimnazija  – dieninė, savarankiško mokymosi bendrojo lavinimo mokykla, vykdanti pradinio, pagrindinio, vidurinio ir papildomo ugdymo programas baltarusių kalba. Šios vienintelės Baltijos šalyse baltarusių vidurinės mokyklos bendruomenė pasirinko XVI a. švietėjo, humanisto, pirmojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvininko Pranciškaus Skorinos vardą. Mokykla tęsia baltarusių  gimnazijos, anksčiau veikusios Vilniuje tradicijas.

 „Žmonės, kurie mus mokė Vilniuje, 1919-1921  ir vėlesniais metais išmokė mane ir mano bendraamžius visam gyvenimui karštai mylėti Baltarusiją, amžiams tapti jos patriotais“, - rašė N. Arseneva.  Ji šią gimnaziją baigė 1921 m. birželyje. Po to mokėsi kursuose, kurie ruošė mokytojus baltarusių liaudies mokykloms. Rugsėjyje pradėjo mokytojauti vienoje iš Vilniaus baltarusių mokyklų.  Be to, įstojo į Vilniaus universiteto Humanitarinį fakultetą, kuriame mokėsi tik metus, nes ištekėjusi turėjo išvykti iš Vilniaus.

PIRMASIS EILĖRAŠTIS – VILNIAUS BALTARUSIŲ LAIKRAŠTYJE „NAŠA DUMKA"

Gimnaziją ji baigė jau būdama pradėjusia garsėti jauna poete. Jos eilėraščius skelbė Vilniaus spauda. Merginai didelę įtaką turėjo jos baltarusių kalbos ir literatūros mokytojas Maksimas Hareckis.  

 „Mano dvasiniu vadovu nuo pat pirmųjų dienų gimnazijoje tapo baltarusių kalbos ir literatūros mokytojas, „Želmenų“, kitų knygų autorius Maksimas Hareckis. Prisimenu, kai jį pirmą kartą pamačiau septintojoje klasėje, mane nustebino jo akys – didelės, tamsios, karštos (...) Dar supratau, kad nuo šiol turiu kuo nuoširdžiausiai mokytis baltarusių kalbos ir visada, visada geriausiai klasėje išmokti Hareckio užduotis apie baltarusių literatūrą“, - rašė  Amerikoje N. Arseneva. - Pirmuoju mano kritiku buvo irgi M. Hareckis. Jis su didelių dėmėsiu skaitė mano pirmuosius eilėraščius, pasakydavo kas jam patiko, skatino toliau rašyti. Jo šviesų vardą aš amžinai su didele pagarba ir meile prisiminsiu".

Rūpinosi jaunąja poete ir Antonas Luckevičius, perėmęs iš M. Hareckio baltarusių kalbos ir literatūros mokytojo pareigas. Vėliau savo knygoje „Pragyventas gyvenimas“ (Vilnius, 1929 m.) jis parašys: „Gera būti gero grūdo varpa (...), bet laimingas ir tas, kuriam likimas lėmė būti rugiagėle. Tokia laimė teko mūsų jaunajai poetei: jos kūryba - tai iš tiesų žydros rugiagėlės, žydrame danguje tarp javų, sunkiu valstiečių darbu išaugintų. O valstietis (...) kaip tik duoda didžiausią įvertinimą grožio kūrėjams, prie kurių turime visišką teisę priskirti Natalija Arsenevą".

Pirmasis jos eilėraštis „Aš ėjau...“ pasirodė spaudoje 1920 m. gruodžio 24 d. pirmajame Vilniaus baltarusių laikraščio „Naša dumka" numeryje. Atrodo, šį laikraštį  redagavusiam jos buvusiam mokytojui M. Hareckiui tikrai labai patiko šios baigiamojoje gimnazijos klasėje besimokančios merginos kūryba. Jis jos eilėraščius dėjo vos ne į kiekvieną laikraščio numerį. „Naša dumka“ spausdino N. Arsenevos eiles ir po to, kai 1921 m balandžio pradžioje laikraštį pradėjo redaguoti  U. Kabačkinas.

M. Hareckio Vilniuje 1922 m. išleistoje pirmoje „Baltarusių literatūros chrestomatijoje“ N. Arseneva buvo vienintelė pristatyta iš savo bendraamžių.

Jaunajai poetei didelę įtaką darė Vilniuje kūrusių baltarusių klasikų M. Bagdanovičiaus ir J. Kupalos kūryba.

1923 metais jos eilėraščiai pasirodo ir Sovietinėje Baltarusijoje. Tuo pasirūpino tas pats M. Hareckis, kuris, lenkų valdžios dėka pajutęs Lukiškių kalėjimo siaubą, nutarė daugiau nerizikuoti ir 1923 m. apsigyveno Minske. Deja, nelaimingai, nes sovietų tik iš pradžių už pabėgimą iš kapitalistų buvo pamalonintas, vėliau suimtas, ištremtas į Viatką ir pagaliau tradicinės „troikos“ nutarimu sušaudytas.

PIRMOJI KNYGA - „PO MĖLYNU DANGUMI“

Vilniuje 1927 metais pasirodo pirmasis N. Arsenevos eilėraščių baltarusių kalba rinkinys „Po mėlynu dangumi“, į kurį buvo sudėtos 1921-1925 metais rašytos eilės. Knyga susilaukė teigiamų atgarsių ir Vilniaus krašte, ir Sovietinėje Baltarusijoje.

1937 m. poetė jau paruošė antrąjį eilėraščių rinkinį, kurį pavadino „Geltonas ruduo“.

„N. Arsenjevos kūrybai būdingas švelnus moteriškas lyrizmas, persmelktas liūdesio, o kartais ir džiugesio prošvaistėmis. Tačiau jos lyrizmas nėra abstraktus. Poetinio įkvėpimo šaltinis N. Arsenevai - Vilnijos gamta, kuri ją supo nuo pat kūdikystės. Net daugelyje refleksinių eilėraščių, kuriuose ji svarsto apie žmogišką laimę, gyvenimo tikslą, atspindi susižavėjimas gamtos grožiu. Pagaliau ir patriotiniai motyvai N. Arsenevos kūryboje konkretizuojami gamtos vaizdais“, - teigia literatūrologė  Nina Piatkevič.

„MALADOE ŽYCE“, „KOLOSSE“, „VILEISKAJA PRAUDA“...

N. Arseneva pradeda aktyviai bendradarbiauti Vilniaus baltarusių periodinėje spaudoje: laikraštyje „Maladoe žyce“, žurnale „Kolosse“. O prieš karui prasidedant įsidarbina laikraščių „Vileiskaja prauda“ (Vileikos tiesa) ir „Sialianskaja gazeta“ (Kaimo laikraštis) redakcijose. 

Ji kūrybiniame pakilime, jos eilėraščius noriais spausdina. Vilniuje gyvenęs kitas baltarusių klasikas, poetas Maksimas Tankas  N. Arsenevai paskirs mielą eilėraštį. Be to 1937 m. parašys: „Jos eilėraščiai (...) man patiko dėl savo lyrizmo, vaizdingumo. Reikia pripažinti, kad ji savo imtiniais pojūčiais moka  pinti nuostabius nėrinius“.

O  lietuvių rašytoja ir literatūrologė Alma Lapinskienė, tiesa jau 2004 m., apie ją pasakys: „Lyrikė iš Dievo malonės, anot K. Brujevičiaus, „didelė žodžio menininkė“, pakluso savo prigimčiai ir kūrė poeziją, kurioje visu grožiu suspindėjo baltarusiškas žodis, poetinė metafora, atsiskleidė baltarusių tautosakos gelmės“.

N. Arseneva supranta, kad kylančiai baltarusių literatūrai trūksta pasaulinio kultūros paveldo. Todėl į baltarusių kalbą verčia V. Šekspyro, A. Mickevičiaus, J, V,  Gėtės kūrybą. 1940 metais parašė libretą baltarusių kompozitoriaus Mikolos Kulikovičiaus operai „Miško ežeras“.

TREMTIS Į KAZACHSTANĄ

Atėję sovietai jos nepasigailėjo, keršijo už vyrą Francišeką Kušalį. Jis, buvęs caro armijos karininkas, po imperijos griūties bandė kurti nepriklausomos Baltarusijos kariuomenę. Kai ši idėja žlugo, nuėjo tarnauti į Lenkijos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose prieš Raudonąją armiją. Todėl sovietų buvo suimtas.

N. Arsenevai, jau žinomai poetei, buvo pasiūlyta demonstratyviai atsisakyti vyro. Ji nesutiko. Todėl 1940 m. balandžio 13 d. ji su dviem sūnumis buvo ištremta į Kazachstaną. Ten sunkiai dirbo kolūkyje. Vėliau šį gyvenimo etapą aprašė savo prisiminimuose „Kazachstano tremtyje“.

Iš tremties jai pavyko ištrukti, nes už ją užsistojo garsūs baltarusių poetai Janka Kupala, Maksimas Tankas, kiti rašytojai. 1941 m. ji atvyksta į Minską, čia ją pasitinka karas ir vokiečių okupacija.

DP STOVYKLOS, NIUJORKAS

Į Vilnių N. Arseneva daugiau negrįžo. Vokiečių okupacijos metus pragyveno Minske. Įsidarbino laikraščio „Menskaja gazeta“ , vėliau  „Belaruskaja gazeta“  redakcijose. Čia irgi kūrė. Į baltarusių kalbą išverčia „Evangelišką krikščionišką giesmyną“ (1943), G. Hauptmano „Paskendusį varpą“, kuris Minske buvo pastatytas 1943 m.  1944 m išleido poezijos  rinkinį „Šiandien“.

1944 m. ji pasitraukia į Vokietiją, vėliau gyvena DP  lageriuose, 1950 metais išvažiuoja į JAV, Niujorką.

Už kultūrinę veiklą vokiečių okupacijos metais sovietai N. Arsenevai neatleido, laikė kolaborante, jos kūryba buvo demonstratyviai nutylima.  Tačiau „Lietuvių enciklopedijoje“, pradėtoje leisti Bostone 1953 metais  Natalia Arsenjeva nenutylima, pristatoma kaip  baltarusių poetė ir visuomenininkė.

V. ŠEKSPYRAS, A. MICKEVIČIUS, J, V,  GĖTĖ...

Išeivijoje N. Arseneva daug verčia į baltarusių kalbą. V. A. Mocarto, K. M. Veberio, Ž. Bize ir J. Štrauso operų bei operečių libretus, P. Čaikovskio, V. Šekspyro ir A. Mickevičiaus kūrinių ištraukas ir ypač J. V. Gėtės eiles. Taip jos dėka baltarusiškai suskambėjo garsūs kūriniai - : „Figaro vestuvės“, „Karmen“, „Čigonų baronas“, kiti.

Ji aktyviai bendradarbiauja su irgi išeivijoje gyvenančiu baltarusių kompozitoriumi M. Kulikovičiumi. Parašo kelioms jo operoms ir operetėms libretus, žodžius kantatai „Kovas“. Kartu sukuria nemažai populiarių dainų.

„N. Arseneva parašė žodžius ir himnui „Visagalis Dieve“. Muziką sukūrė baltarusių kompozitorius Mikola Ravenskis. Šį didingą kūrinį į savo repertuarą dabar įtraukia daugelis chorų. Paprastai žmonės klausosi jo atsistoję“,- rašo menotyrininkė Larisa Gustava.

Išeivijoje ji paskelbė pjesę „Piršliai“ (1955). Pasirodo ir jos naujas poezijos rinkinys „Tarp krantų“ (Niujorkas-Torontas, 1979). N. Arseneva mirė Ročesteryje 1997 m.

KŪRYBA GRĮŽTA Į TĖVYNĘ

Požiūris į ją keitėsi Baltarusijai tapus nepriklausoma valstybe. 1996 metais baltarusių kalba išleistoje „Baltarusiškoje enciklopedijoje“ jai jau skiriamos kelios eilutės, nors vėliau, 2005 m. rusų kalba išleistoje enciklopedijoje „Baltarusijos Respublika“ jos vėl nėra.

Dabar jos kūryba, kaip ir lietuvių išeivių bei tremtinių,  vis labiau grįžta į tėvynę. Jos yra Minske leistose baltarusių išeivijos poezijos antologijose „Tėvynės ilgesys“ (1992), „O valanda daugiau, negu amžinybė“ (1995) bei „Grožis ir jėga“ (2003).

1996 m Minske išėjo jos poezijos rinktinė „Dar vienas pavasaris“, 2002 m. -  didelės apimties, beveik 600 puslapių N. Arsenevos „Rinktiniai raštai“. 2009 m. – faksimilinis Vilniuje išleistos N. Arsenevos knygos „Po mėlynu dangumi“ pakartojimas.

Lietuvos baltarusiai, 1992 m. leidę laikraštį  „Vilnia i kraj“ (Vilnius ir kraštas), irgi skelbė jos eiles, ypač skirtas Vilniui. „Akvareliniame N. Arsenevos peizaže Vilnius tėra vienas kitas paveikslo potėpis – varpų aidas, debesys virš miesto… Į žodžiais tapomą peizažą miesto įsileidžiama tik tiek, kiek jis dera prie gamtos, neardo jos harmonijos. Tiktai 1943 m. eilėraštyje „Vakaras Vilniuje“, rašytame atsisveikinant su Vilniumi prieš emigraciją į Vokietiją, poetė prabyla apie miesto grožį“, – teigia literatūros tyrinėtoja Alma Lapinskienė.

2006 m. spalio 7 d. Vilniuje, prie įėjimo į buvusios Vilniaus baltarusių gimnazijos pastatą, Aušros vartų g. 7 buvo atidengta memorialinė lenta su poetės bareljefu ir įrašu lietuvių ir baltarusių kalbomis: „Čia, Vilniaus Baltarusių gimnazijos pastate, 1919-1921 m. mokėsi didi baltarusių poetė Natalja Arsenjeva“. Paminklinę lentą sukūrė baltarusiu  skulptorius Ales Šaternik (Алесь Шатэрнік). Ji atidengta Gudų kultūros draugijos Lietuvoje pirmininko Fiodoro Niunkos rūpesčiu.

Tomas Venclova apie ją rašo knygoje „Vilniaus vardai“ (2006), Alma Lapinskienė – „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (2002). N. Arseneva  ir jos kūryba grįžta į tėvynę.

Autorius: Vytautas Žeimantas

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama