"Atgimstanti istorija"
Laluna
Turinį įkėlė
Atgimstanti istorija (Mažoji Lietuva: Hugo Šojaus dvaras)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Šiandien kviečiame apsilankyti Mažojoje Lietuvoje, Hugo Šojaus dvare. Tai viena svarbiausių kultūros ir istorijos vietų Šilutėje, glaudžiai susijusi su miesto augimu ir regiono istorija. Pasakoja Hugo Šojaus muziejaus muziejininkė Roma Šukienė.
Roma Šukienė: „Šilutės, tuo metu vadinamos Šilokarčemos, dvaras buvo įkurtas 1721 metais vykdant Rytų Prūsijoje reformas. Tų reformų metu buvo Klaipėdos valsčius suskaidytas į mažesnius valsčius, tai yra: Sentario, Kelmiškės, Priekulės, Rusnės ir Šilokarčemos, kuriems valdyti ir buvo įsteigti valstybiniai dvarai. 1721 metais pastatomas Šilokarčemos, tai yra Šilutės dvaras, ir nuo 1724 metų jisai, kaip valstybinis dvaras, išnuomojamas generaliniam nuomininkui, kuris buvo renkamas konkurso būdu. Ir jo buvo pagrindinės pareigos: prižiūrėti valstybines žemes, rinkti mokesčius ir atstovauti gyventojus civilinėse bylose. Kadangi dvarai buvo valstybiniai, tai valstybė ir skirdavo tą generalinį nuomininką. Jeigu jis prastai eidavo pareigas, tai jį nuimdavo ir skirdavo kitą.“
Pirmuoju generaliniu Šilutės valstybinio dvaro nuomininku tapo Gotfrydas Šperberis. Vėliau pakeitė Fridrichas Werneris, dar po kiek laiko dvarą ir tarnybą perėmė Fridricho anūkas Kristofas Fridrichas Radkė, kurį dar vėliau pakeitė paties brolis.
Roma Šukienė: „Tų valdytojų Šilokarčemos dvare buvo bent penki. 1808–1818 metais vėl vyksta Rytų Prūsijoje reformos ir kadangi sujungiamos Rusnės ir Šilutės valsčiai, atsiranda Šilutės apskritis, tai dvarai jau nebetenka tokios prasmės ir valstybė nutaria parduoti tuos dvarus. Ir paskutinis valdytojas Vilhelmas Radkė šitą dvarą įsigyja. Jo šeima maždaug su valstybės valdymo metais ir privačiai šitą dvarą savo žinioje turėjo apie 150 metų. Paskutinių Radkių šeimos palikuoniu buvo Eduardas Radkė. Po jo tėvų mirties jisai paveldi tą dvarą, bet jisai, kaip rašo savo atsiminimuose: „Aš esu neurastenikas, turiu skrandžio opą ir man reikia išvažiuoti gydytis“. Ir dvarą jis palikdavo dvaro ūkvedžio, tai yra prievaizdo žinioje, o prievaizdas labai mėgo sėdėti smuklėje ir dvaro reikalus apleido. Ir dvaras per laiką prasiskolina. Apie 1888 metus dvaro skolos siekė kiek tuometiniai Šilutės ir Klaipėdos biudžetai paėmus kartu. Radkė nesugeba tvarkytis dėl savo sveikatos, jisai sako: „Man reikia važiuoti į sanatorijas, gydyklas, o dvarui pakanka lėšų apmokėti jo keliones, sanatorijų ir gydymo išlaidas“. Todėl dvaras nuskurdęs ir Radkė ketina jį parduoti. Jisai supranta, kad taip dvarą nuskurdusį nėra lengva parduoti. O tuo metu Hugo Šojus, kuris dar tiktai bus šito dvaro savininkas, atvažiuodavo į Šilokarčemos turgų ir matydavo šitą didingą dvarą gražų. Tai jisai savo atsiminimuose rašo: „Aš niekuomet netikėjau, kad aš tapsiu šito dvaro savininku, aš bent norėjau tapti jo prievaizdu“. Ir vienos kelionės į Tilžę metu Šojus susipažįsta su Radke ir sako tą savo nuomonę, kad jis norėtų eiti to dvaro prievaizdo pareigas, tačiau nežino, ar Radkė sutiks. Bet Radkė puikiai sutinka ir Šojus pradeda eiti to prievaizdo pareigas.“
Naujasis Šilutės dvaro savininkas iškart ėmėsi reorganizuoti ūkį. Dvaro reikmėms pasilikęs apie 750 hektarų, likusias žemes suskirstė į sklypus, juos pardavė bei išnuomojo. Tokiu būdu buvo sumažintos ūkio išlaidos ir gautos pajamos, kurias galėjo panaudoti skoloms grąžinti bei ūkiniams pastatams sutvarkyti. Prie dvaro buvo įrengtas parkas, iškasti trys tvenkiniai. Hugo Šojaus dėka dvaras įgavo patrauklaus ir reprezentatyvaus ūkio įvaizdį. Kitoje laidos dalyje pratęsime, kaip Hugo Šojui sekėsi valdyti dvarą.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
XIX amžius – Hugo Šojaus dvaro klestėjimo laikai. Hugo Šojaus valdymo laikais dvaro pastatai buvo atnaujinti, įrengtas angliško tipo parkas su pusantro šimto veislių medžių ir krūmų, iškasti nauji tvenkiniai. Dvarininkas Hugo Šojus nemažai žemių išdalino, dovanojo miesteliui. Pasakojimą tęsia muziejininkė Roma Šukienė.
Roma Šukienė: „Būdamas sumanus šeimininkas, jisai supranta, kad šitiek žemių valdyti jisai negalės. Dar plius 1896 metais nuo žaibo iškrovos kyla gaisras ir sudega visi pastatai ūkiniai. Šojus atstato juos naujai, prie dvaro pristato priestatų antrą aukštą, ūkinius pastatus apdengė čerpėmis. Ir per metus jisai bando atiduoti visas skolas. Dvaras turėjo apie 1460 hektarų žemės. Tuo metu buvo morgenai, tai morgenais – 6000 morgenų. Jisai supranta, kad tiek žemės valdyti vienas negalės, nes šiam krašte išvystyta pramonė ir žmonės labiau eidavo dirbti į pramonę, negu į žemės ūkį. Vien kaip pavyzdį galima pasakyti, kad dvaro laukams nušienauti reikėdavo pasamdyti daugiau kaip 80 darbininkų. Todėl Šojus ką daro? Jisai visą žemę išskirsto į tris dalis: dalį žemės jisai parduoda lengvatinėmis sąlygomis naujakuriams, dalį žemės pasilieka savo reikmėms, o trečią dalį... kadangi ankstesni dvaro savininkai neskyrė žemės miesto plėtrai, miestas negalėjo vystytis ir pradeda kurtis gyvenvietė nuo dvaro už kilometro. Tai jis skiria aštuonis pačius geriausius žemės sklypus miesto plėtrai. Ant jo žemės pastatyta apskrities ligoninė, išplėsta turgaus aikštė, siaurojo geležinkelio stotis, pradinė mokykla (tada vadinosi Volksschule – liaudies mokykla), Herderio gimnazija, evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta klebonija. Kitas žemes jisai išparduoda, kad miestas galėtų plėstis, privatiems asmenims. Taip per metus jis atiduoda visas skolas ir iš nuskurdusio dvaro paverčia jį klestinčiu.“
Sėkminga dvaro raida buvo naudinga ir visam Šilutės miestui. Stipri dvaro ūkinė padėtis leido dvarininkui Hugo Šojui dovanoti žemės sklypus miesto bendruomeninių pastatų statyboms: svarbi Šilutės miesto dalis – apskrities ligoninė, turgaus aikštė, gimnazija, pradinė mokykla.
Roma Šukienė: „Ant jo žemės pastatyta apskrities ligoninė, išplėsta turgaus aikštė, siaurojo geležinkelio stotis, pradinė mokykla (tada vadinosi Volksschule – liaudies mokykla), Herderio gimnazija, evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta klebonija. Kitas žemes jisai išparduoda, kad miestas galėtų plėstis, privatiems asmenims. Taip per metus jis atiduoda visas skolas ir iš nuskurdusio dvaro paverčia jį klestinčiu.“
Senasis Šilokarčemos dvaras tapo reprezentaciniu Rytų Prūsijos dvaru. Jame lankėsi ne tik Vokietijos, bet ir tarpukario Lietuvos politinis, kultūrinis elitas. Vyko pokyliai ir šventės.
Roma Šukienė: „Jo veikla neapsiriboja vien ūkine. Dvarininkas Hugo Šojus buvo vokietis, jis atvykęs į šitą kraštą per tris mėnesius išmoksta lietuvių kalbą ir gražiai šio krašto žmones vadina „mano lietuvininkai“. Kada atvyksta kaizeris Vilhelmas II į Klaipėdą, į Tauralaukį prie Didžiojo ąžuolo, jisai susodina lietuvininkes merginas ant žirgų ir nupaveiksluoja kaizeriui Vilhelmui II. Kodėl gi merginas? Jam jos labai imponavo. Kada atvykdavo svečiai į dvarą – o dvare lankėsi daug žinomų žmonių, tokių kaip princas Joachimas, Vilhelmas II, prezidentai Grinius, Smetona, mokslo žmonės kaip Karaliaučiaus universiteto profesorius Bezzenbergeris, mūsų kalbininkas Basanavičius ir daugelis kitų žmonių.“
Hugo Šojus dažnai apibūdinamas kaip labai plačių pažiūrų žmogus, aktyvus kultūrininkas, todėl nenuostabu, kad dvarininkas į istoriją įėjo kaip pirmojo Klaipėdos krašte privataus muziejaus įkūrėjų. XIX amžiaus pabaigoje Šilokarčemos dvaro rūmų dviejuose kambariuose buvo sukaupta ir eksponuojama lituanistikos, etnografijos, archeologijos kolekcija. Apie tai pasakosime kitoje laidos dalyje.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Hugo Šojus dažnai apibūdinamas kaip labai plačių pažiūrų žmogus, aktyvus kultūrininkas, todėl nenuostabu, kad dvarininkas į istoriją įėjo kaip pirmojo Klaipėdos krašte privataus muziejaus įkūrėjų. Pasakoja Hugo Šojaus dvaro muziejininkė Roma Šukienė.
Roma Šukienė: ‚Ir buvo ne vienos draugijos narys, savo pareigas vykdė labai uoliai ir atsakingai. Miegodavo vos po keletą valandų per naktį ir žmonės, vykdami į turgaus aikštę, matydavo jo languose degantį žiburį. Tai jisai buvo ir Pelkių apsaugos komisijos narys, Šiaurės Vokietijos draudimo nuo krušos direktorius Klaipėdoje, draudimo nuo ugnies komisaras Klaipėdos apskričiai. Taip pat buvo civiliniu komisaru Šilutės apskritčiai, atsakingu už arklių sutelkimą karo atveju. Buvo Šilutės durpių kraigo fabriko, Rytų Prūsijos siaurojo geležinkelio bendrovės narys ir savo, kaip jisai pats rašo, aukščiausiu karjeros pasiekimu jisai laikė Rytų Prūsijos provincijos žemės ūkio kredito ir draudimo instituto Rytų Prūsijos žemvaldžių bei dvarininkų organizacijos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus postą.“
XIX amžiaus pabaigoje Šilokarčemos dvaro rūmų dviejuose kambariuose buvo sukaupta ir eksponuojama lituanistikos, etnografijos, archeologijos kolekcija.
Roma Šukienė: „Dvarininkas Hugo Šojus įnešė didžiulį nuopelną į krašto kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Tai 1922 metais dvarininkui buvo suteiktas Karaliaučiaus universiteto filosofijos mokslų daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis. Labai domėjosi šio krašto kultūra, tai dviejuose dvaro kambariuose jis įsteigė privatų muziejų, kuriame, kaip minėjau, lankėsi daug žinomų žmonių. Jis netgi savo atsiminimuose rašo: „Man nepatinka, kai ateina žiopliai ir nežino, ko nori. Man patinka žmonės išsilavinę, kurie žino šio krašto vertę, kultūrinį palikimą“. Ir mielai jisai leisdavo naudotis savo archyvų biblioteka. Netgi Šojaus marti šiame dvare savo sūnums rengdavo muzikos ir šokio pamokas ir jų draugų, kurie mokėsi Herderio gimnazijoj, įvairius renginius, ir kad vyktų tas kultūrinis gyvenimas.“
Hugo Šojus priklausė Rytprūsių intelektualų ratui, kurie itin domėjosi senąja Prūsijos valstybės ir jos gyventojų istorija, užsiėmė moksline, kraštotyrine veikla.
Roma Šukienė: „Dvarininkas domėjosi ir krašto žmonių gyvenimu. Visuomet galėdavo žmonės pasikliauti juo, kada yra bėda. Ir apie jo santykį su šio krašto žmonėmis pasakoja keletas istorijų. Vyksta Pirmasis pasaulinis karas. Karą sukėlė kaizeris Vilhelmas II. Šio krašto žmonės buvo apdėti didžiuliais mokesčiais ir badavo, sunkiai gyveno ir jie visuomet buvo papratę, kad dvarininkas pasirūpins. O čia 1917 metais į dvarą atvyksta princas Joachimas, kaizerio Vilhelmo II anūkas. Apsistoja dvare, o žmonės, pasipiktinę, kad vyksta karas ir taip sunku gyventi, jie ant dvaro vartų pakaria katiną juodą ir parašo dvarininkui raštelį: „Jeigu tu nesirūpinsi savo žmonėmis, tai tau ir tavo svečiams gali atsitikti taip, kaip tam juodam katinui“. Tai princas Joachimas, perskaitęs tą raštelį, išsigąsta gyventojų susidorojimo ir sekančią dieną palieka dvarą su šeima.“
Hugo Šojaus dvare veikia Šilutės Hugo Šojaus muziejus, taip pat restauracijos ir edukacijos centras, vidaus biblioteka, archyvas. Šiuo metu muziejuje ir jo filialuose sukaupta virš 60 tūkstančių eksponatų. Apie visa tai pasakosime kitoje laidos dalyje.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorija prasideda XIX amžiaus pabaigoje, kai 1889 metais Šilokarčemos senąjį dvarą nupirko dvarininkas Hugo Šojus. Dvaro muziejuje buvo sukaupta etnografinių baldų, rūbų, dokumentų, spaudinių, žemėlapių kolekcija. Surinkta ypač daug senų lietuviškų rūbų bei audinių pavyzdžių. Tai buvo pirmasis muziejus Klaipėdos krašte. Pasakoja muziejininkė Roma Šukienė.
Roma Šukienė: „Dvaro visas antras aukštas yra skirtas Hugo Šojaus veiklai ir jo surinktiems, išlikusiems daiktams. Antrame aukšte pamatys lankytojai visą autentiką, ką muziejus turi išlikusį iš dvarininko Hugo Šojaus. Yra freskos, kurias galima pažiūrėti. Taip pat daug interaktyvių dalykų, kuriais žmonės gali pasinaudoti ir daug sužinoti apie dvarą. Kadangi žmonės besitraukdami iš šio krašto bandė išsaugoti tai, kas negenda, tai yra servizai, žvakidės, jie užkasdavo į žemę, galvojo, kad grįš ir išsikas, pasiims, toliau naudosis. Tačiau taip atsitiko, kad gyventojai negrįžo, todėl Šilutėj buvo rasti du didžiuliai indų lobiai, kurie pateko į muziejų ir galima pamatyti indų ekspoziciją, skrynių ekspoziciją. Keičiamos parodos. Vasarą vėl žadame parsivežti Aleksandro Vasiljevo parodą „Mada per du šimtmečius“.“
Šilutės Hugo Šojaus muziejus, siekdamas pritraukti daugiau lankytojų bei Šilutės Hugo Šojaus dvarą reprezentuoti kaip labiausiai Rytų Prūsijos kultūrą atspindintį muziejų regione, lankytojams siūlo edukacinių programas. Muziejus aktyviai dirba su mokyklomis ir šeimomis, organizuoja edukacines programas, kūrybines dirbtuves, renginius vaikams. Tokiu būdu istorija tampa gyva ir suprantama įvairaus amžiaus lankytojams.
Roma Šukienė: „Visi labai dėkoja, kad mes turime tokias nuostabias ekspozicijas, tiek daug eksponatų. Per metus muziejuje apsilankė 26 tūkstančiai 790 lankytojų. Tai yra gana nemažai kaip tokiam nedideliam miesteliui, kur šalia turime Klaipėdą, didelį miestą. Ir edukacinės pamokos taip pat – mes edukaciniuose užsiėmimuose sulaukėm virš 10, apie 11 tūkstančių žmonių.
Turime keturias edukacijas, kurias gali lankyti suaugusieji. Tai yra „Svečiuose pas Hugo Šojų“ – vaišiname svečius, pristatome devynesdešimto jubiliejaus patiekalus, vaišiname juos ir pasakojame apie dvaro maisto ruošimo būdus, apie tai, ką valgė, apie restoranų veiklą. Visa tai, kas susiję su šio krašto, su dvaro gyvenimu.
Kita edukacinė pamoka yra „Ėmimas valgį buvo šventė“. Kalbama šio krašto kalba, šišioniškių kalba. Pristatomi liaudiški patiekalai, kada kuo vaišindavosi, ką valgydavo per šventes, kaip vadindavosi tie patiekalai. Dar turime „Kulinarinis paveldas“ – tai yra vaišiname kafija, šiam krašte buvo labai populiarus gėrimas, nors dvaruose gerdavo daugiau pupelių kavą, bet miestiečiai, kadangi negalėdavo gal visi įsipirkti tos jau gerosios kavos, tai jie virdavo kafiją. Tą kafiją virdavo, buvo iki 50 virimo būdų. Tai verdam kafiją, vaišiname pyragu ir šitą kulinarinį paveldą turi dvi pakraipas. Viena su dvaro etiketu – tai pasakojame apie dvaro etiketą, elgseną, apie visokius nutikimus, įvairi tokia linksma edukacija. Ir kita edukacija – tai kur mūsų direktorė, jinai kalba šio krašto kalba, tai pristato šią šio krašto kalbą ir irgi vaišina kafija ir pyragu. Dar viena dabar nauja yra edukacija „Arbatos gėrimo tradicijos Europoje ir Azijoje“. Pasakojame apie arbatos atsiradimą, kaip dvaruose gerdavo tą arbatą ir įvairiose Europos šalyse. Tai va tokios suaugusiems yra. Vaikams taip pat yra nemažai edukacinių užsiėmimų – tai ir mažiesiems „Žaidimų istorija“. Vaikams vyresniems yra „Klaipėdos krašto mokyklos“, „Rytų Prūsijos pašto kelias“, „Knygos istorija“. Irgi vaikai užsiima daug praktinės veiklos ir labai mes sulaukiame tikrai daug netgi ir iš Klaipėdos vaikų.
Šiandien Hugo Šojaus dvaras yra svarbus kultūros centras Šilutėje. Dvaro teritorija ir parkas yra atviri miestiečiams ir miesto svečiams. Tai vieta, kur galima ne tik susipažinti su istorija, bet ir tiesiog ramiai pasivaikščioti. Šiandien Hugo Šojaus dvaras yra ne tik praeities liudininkas, bet ir gyva kultūrinė erdvė, kur susitinka istorija, bendruomenė ir šiuolaikinis kultūros gyvenimas.
Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.
P. S. Pašnekovų kalba neredaguota.
Autorius: Jūratė Žavoronkova
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
