Viktoras Miliūnas – nuo Vilkaviškio skauto iki Nidos metraštininko
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Minint 110-ąsias Viktoro Miliūno gimimo metines verta prisiminti ne tik jo brandžią kūrybą, bet ir ištakas – jaunystę Vilkaviškyje, kur formavosi jo vertybės, pasaulėjauta ir atsakomybės jausmas.
Viktoras Miliūnas gimė 1916 m. vasario 9 d. Škotijoje, angliakasio ir namų šeimininkės šeimoje. 1921 m. kartu su tėvais ir seserimi sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilkaviškyje. Šis miestas tapo jo augimo ir brendimo vieta – čia jis gyveno iki 1935 m., kol baigė Vilkaviškio Jono Basanavičiaus valdžios gimnaziją.
Būtent Vilkaviškyje prasidėjo ir itin svarbi jo gyvenimo dalis – skautavimas.
Į skautų organizaciją V. Miliūnas įstojo 1924 m. rugsėjo 20 d. ir pradėjo veiklą Vilkiukų gaujoje. Vėliau, nuo 1928 m., veikė L. K. Margio draugovėje, kur buvo Lapinų skilties skiltininkas. 1929 m. rugpjūčio 7 d. davė skauto įžodį, o vėliau, tapęs skautu vyčiu, tęsė veiklą L. K. Vytenio draugovėje.
Jo skautiškas kelias buvo nuoseklus ir atsakingas – jam suteikti paskiltininko (1930 m.), skiltininko (1931 m.) ir vyresniojo skiltininko (1938 m. vasario 16 d.) laipsniai. 1932 m. jis jau ėjo Vilkaviškio rajono tunto adjutanto pareigas, o 1934–1935 m. buvo L. K. Margio draugovės adjutantas. 1936 m. V. Miliūnas tapo Vilkaviškio rajono tunto vasaros stovyklos viršininko pavaduotoju, taip pat laikinai ėjo viršininko pareigas. Tai rodo ne tik aktyvų šio žmogaus dalyvavimą, bet ir bendruomenės pasitikėjimą bei jo lyderystę.
Svarbi skauto V. Miliūno veiklos dalis buvo ir kūryba. 1932 m. jis redagavo Vilkaviškio rajono tunto stovyklos laikraštį „Prie laužo“, o savo eilėraščius ir prozos tekstus publikavo skautiškos minties žurnale „Skautų aidas“, kurio bendradarbiu išliko iki pat 1939 m. Taigi literatūriniai jauno autoriaus žingsniai prasidėjo greta skautiškos veiklos.
V. Miliūnas dalyvavo ir viename reikšmingiausių tarpukario skautų įvykių – 1933 m. Palangoje vykusioje Didžiojoje skautų stovykloje, kuri buvo organizuota siekiant paminėti Lietuvos skautų veikimo 15 metų jubiliejų ir sutikti skautų judėjimo įkūrėją Robert Baden-Powell bei skaučių globėją Olave Baden-Powell. Šioje stovykloje dalyvavo daugiau nei 1 700 skautų ir skaučių. V. Miliūnui buvo patikėta atsakinga užduotis – jis paskirtas vykti pionieriumi ir paruošti stovyklavietę iš Suvalkijos regiono atvyksiantiems dalyviams.
Už savo drąsą ir pasiaukojimą vilkaviškietis buvo apdovanotas Maltos kryžiaus II laipsnio ordinu, teikiamu už žmogaus gyvybės išgelbėjimą ar kitą kilnią veiklą.
Net ir studijų metais V. Miliūnas nenutraukė ryšio su skautais – aktyviai tęsė skautišką veiklą Vilkaviškyje, 1936 m. dalyvavo Vilkaviškio rajono tunto skautų stovykloje, kurioje ėjo viršininko pavaduotojo ir laikinojo viršininko pareigas. Tai rodo, kad skautavimas jam nebuvo tik laikinas jaunystės etapas, o ilgalaikė vertybinė laikysena.
Plačioji visuomenė V. Miliūną pažįsta kaip subtilios, vidinio žmogaus pasaulio kupinos prozos kūrėją. Neatsitiktinai jis vadinamas Nidos metraštininku. Gyvendamas ir kurdamas Nidoje, jis artimai bendravo su vietos žvejais, klausėsi jų pasakojimų, stebėjo jų kasdienybę ir šias patirtis perkėlė į savo kūrybą. V. Miliūno tekstuose atsiveria ne tik Kuršių nerijos gamta, bet ir žmonių likimai, jų vidiniai išgyvenimai, santykis su Baltijos jūra ir laiku.
Svarbiausi rašytojo kūrybos leidiniai yra novelių rinkinys „Šešios verpėjos“, vėlesni prozos rinkiniai „Žmonės ir šešėliai“, „Po vasaros dangum“, taip pat apysakos ir esė, kuriose atsiskleidžia jo jautrus, santūrus, morališkai gilus pasakojimo stilius.
V. Miliūno kūrybai būdingas vidinis dramatizmas, dėmesys žmogaus sąžinei, pasirinkimams ir atsakomybei. Tai literatūra, kuri kalba tyliai, tačiau palieka gilų pėdsaką.
Ši brandi kūryba turi aiškias ištakas Vilkaviškyje. Skautų gretose, gimnazijos aplinkoje, jaunystės patirtyse formavosi V. Miliūno vertybinis pagrindas. Skautų įžodis, pareiga bendruomenei, atsakomybė už kitą – visa tai tapo pamatu, ant kurio išaugo ne tik aktyvus visuomenininkas, bet ir jautrus rašytojas.
V. Miliūną prisimename ne tik kaip literatą. Prisimename jį ir kaip jauną vilkaviškietį skautą, kurio gyvenimo kelias prasidėjo nuo paprastų, bet esminių dalykų – būti patikimu, atsakingu ir ištikimu savo vertybėms žmogumi.
Vilkaviškio „Gražinos“ skautų draugovės vadovė
Autorius: Eglė BUDRYTĖ-VILBIKĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
