2027-ieji – Palaimintojo Jurgio Matulaičio metai

Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo

2024 metais Lietuvos Respublikos Seimas 2027-uosius paskelbė Palaimintojo Jurgio Matulaičio atmintinais metais. Tai jau antras kartas, kai metai skiriami palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio atminimui. 2012 metais tokį sprendimą buvo priėmusi Lietuvos vyskupų konferencija, tai buvo labiau bažnytiniai metai.

Marijampolės bendruomenės, ne vien tikinčiųjų, bet visų laukia sunkus darbas: paskleisti žinią apie palaimintąjį J. Matulaitį visoje Lietuvoje. Arkivyskupo J. Matulaičio gyvenimą ir jo nuveiktus darbus sovietmečiu stengtasi nuslėpti, jeigu taip galima pasakyti, komunistinė valdžia stengėsi jį uždaryti tarp bažnyčios sienų. Iš dalies tai pavyko, nes visuomenei pasaulėjant ir šiandien juntamos to pasekmės.
Trumpai priminsiu palaimintojo Jurgio darbus, bet norisi pacituoti lenko marijono istoriko Tadeušo Gorskio žodžius: „Palaimintasis Jurgis Matulaitis buvo turtingos dvasios, tarptautinį pripažinimą pelnęs žmogus. Jis buvo kilęs iš lietuvių šeimos, tačiau neišdildomas jo įvairiapusės veiklos pėdsakas liko Lenkijoje, Lietuvoje, Gudijoje, Latvijoje, taip pat Peterburge, Šveicarijos Fribūre, Romoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.“

Lydėjo netektys ir ligos

Pradėkime nuo to, kad palaimintasis Jurgis Matulevičius-Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginėje, Šunskų valsčiuje (Marijampolės apskr.) ūkininkų šeimoje. Buvo jauniausias, aštuntas, vaikas. Po trejų metų neteko tėvo, o dešimties – ir motinos. 1879–1886 m. mokėsi Marijampolės berniukų gimnazijoje. Būdamas penktoje klasėje susirgo kaulų džiova, kuri neapleido jo visą gyvenimą. Teko mesti mokslus, tačiau pusbrolio Jono Matulevičiaus dėka J. Matulaitis išvyko į Kielcus (Lenkija), kur baigė gimnaziją ir įstojo į seminariją. Kielcų seminariją uždarius, mokslus jis tęsė Varšuvoje. Šią kunigų seminariją baigė 1895 m. Po to studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, kur gavo aukso medalį ir magistro laipsnį.

1898 m. lapkričio 20 d. Peterburge J. Matulaitis įšventintas kunigu. Po metų pradėjo studijas Fribūro universitete. 1902 m. apgynė disertaciją, įgydamas teologijos daktaro laipsnį. Profesoriavo Kelcų kunigų seminarijoje, 1905–1907 m. Varšuvoje ėjo gimnazijos kapeliono pareigas, įsijungė į krikščionišką socialinę veiklą. 1907–1911 m. dėstė sociologiją Peterburgo dvasinėje akademijoje.

Įsijungė į marijonų vienuolijos gretas

1908 m. J. Matulaitis kreipėsi į marijonų generolą Vincentą Senkų, vienintelį marijoną, prašydamas jį priimti į vienuoliją. Gana sudėtingomis slaptumo sąlygomis 1909 m. rugpjūčio 29 d. Varšuvoje, vyskupo Kazimiero Rūškio privačioje koplyčioje, J. Matulaitis, paskutinio marijonų vienuolio Vincento Senkaus akivaizdoje davė marijono įžadus. Mirus V. Senkui tapo marijonų vienuolyno generolu, prie naujų laikų reikalavimų priderino jos įstatus.

Būtent tada pajudėjo marijonų vienuolijos atnaujinimas. J. Matulaičio dėka vienuolija išsiplėtė ir pražydo, iš šaknų užaugo medis, kuris mums davė tokius šviesuolius, svarbius lietuvybei, kaip Vaclovas Aliulis (aktyvus Sąjūdžio veikėjas), Pranas Račiūnas (Alytaus Sąjūdžio veikėjas), vyskupas Pranas Brazys (Europos lietuvių vyskupas), kardinolas Vincentas Sladkevičius, arkivyskupas Liudvikas Povilonis (kalėjęs už Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybą) ir daugybę kitų, kurie dirbo ateities Lietuvai. Čia nekalbėsiu apie marijonus Lenkijoje, Latvijoje ir Gudijoje. Tarpukaryje marijonai įsikūrė Kaune, Panevėžyje, Žemaičių Kalvarijoje, Vilniuje, Ukmergėje ir iki 1948 m., kai komunistai uždarė vienuolynus, dirbo su jaunimu, stiprino jų dvasią okupuotame krašte.

Marijampolėje J. Matulaičio rūpesčiu buvo pastatyta gimnazija ir Marijonų spaustuvė. Tai jo dėka galime didžiuotis viena didžiausių to meto biblioteka, kuri yra išlikusi, tiesa, išskaidyta.

Sunkiu laikmečiu tapo vyskupu

1918 m. popiežius Benediktas XV J. Matulaitį paskyrė Vilniaus vyskupijos vyskupu. Tai buvo pirmasis lietuvis, tapęs Vilniaus vyskupu. Laikmetis itin sunkus, nes nesantaika tarp lenkų ir lietuvių buvo pasiekusi savo viršūnę. Visgi prabėgus metams amžininkai – tiek lenkai, tiek lietuviai ir gudai – pripažįsta, kad vyskupas J. Matulaitis sugebėjo sėkmingai išspręsti visus gyvenimo ir tarnystės Vilniuje iškeltus uždavinius. Kuomet Vilnius ilgesniam laikui atiteko Lenkijai, suprasdamas, kad toliau darbuotis negalės, vyskupas popiežiui leidus pasitraukė. Popiežius Pijus XI J. Matulaitį 1925 m. pakėlė į arkivyskupus ir paskyrė apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai.

Arkivyskupas J. Matulaitis per trylika mėnesių ir trylika dienų Lietuvoje nuveikė tiek daug, kad vargu, ar kas kitas tiek sugebėtų. Jo pastangų dėka pavyko 1926 metais įsteigti Lietuvos bažnytinę provinciją. Tai buvo svarbu atgaunant Lietuvos nepriklausomybę, nes valstybių sienos keičiasi greičiau nei bažnytinės, o tai buvo svarus argumentas, kad esame ne koks kraštas, bet valstybė.

Biografijoje – daugybė išskirtinių darbų

Arkivyskupas J. Matulaitis, be šio sunkaus darbo, neužmiršo ir kitų savo darbų – rūpinosi Marijonų ir Vargdienių seserų vienuolijomis ir jų plėtra, kitų vienuolijų reikalais. 1918 m. Marijampolėje jis atkūrė marijonų vienuolyną (centrinius namus), ėmė formuoti lietuvišką Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją (vargdienių seserys), parengė įstatus. Taip pat arkivyskupas rūpinosi Filosofijos-teologijos fakultetu Kauno universitete, kunigų seminarijomis, kunigija, bendru bažnytiniu ritualu, vyriausiu kariuomenės kapelionu, keturiomis vyskupų konferencijomis, misija tarp ortodoksų, katalikiškomis organizacijomis, Katalikų veikimo centru, naujųjų vyskupijų lankymu, vedė derybas su Lietuvos valstybe dėl konkordato ir t. t. Nereikia pamiršti, kad J. Matulaitis tiek daug dirbo nuolat kentėdamas ligos skausmus…

Kodėl tuo metu buvo svarbus konkordatas? Taip buvo gerinamas Lietuvos valstybės tarptautinis įvaizdis. Lietuvai, kuri neturėjo galimybių spręsti tarptautinių santykių su kaimynais nei remdamasi politine įtaka, nei karine jėga, tai svarbi paspirtis.

Prie jo darbų dar pridėkime, kad J. Matulaitis buvo Bažnytinio socialinio mokymo pradininkas Lietuvoje ir Lenkijoje. Tai buvo atsvara komunistinėms idėjoms tarp darbininkų.

Netekome J. Matulaičio 1927 m. sausio 27 d. Jis mirė Kaune, ligoninėje, po nesėkmingos apendicito operacijos. Jam buvo 55 metai. 1927 m. sausio 29 d. buvo palaidotas Kauno arkikatedros kriptoje. 1934 m. arkivyskupo kūnas iškilmingai perkeltas į Marijampolės bazilikos koplyčią.

Nelengva užduotis

2027-ieji artėja nenumaldomai, tuoj kultūros darbuotojai pasiners į Miesto dienų šventės rengimą, po to vasara ir… Todėl klausiu, ar suspėsime? Jau keleri metai Marijampolėje sugalvojama gražių akcentų kiekvieniems metams. Tai – ir Traukinių stoties šimtmetis, šiais metais minimas Prezidentas dr. Kazys Grinius, bet kartais tenka susidurti ir su keistais renginiais.

Autorius: "Suvalkiečio" inf.

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama