Susipynusios kaimo ir bažnyčios istorijos

Alksnėnai – senas bažnytkaimis prie Šešupės intako Alksnės. Kadais prie Alksnės upelio stovėjo nedidelis dvaras. 1867 m. į pietus nuo jo pastatyta medinė koplyčia. 1921 m. įkūrus Alksnėnų parapiją, toji koplyčia buvo padidinta ir tapo medine, paprastų formų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, savo istoriją skaičiuojančia nuo 1925 m. Vis dėlto tai nėra pirmoji katalikų maldos vieta šioje vietovėje. Apie buvusią šventovę liudija istoriniai dokumentai.

Įrašai – XVIII a. pabaigos šaltiniuose

Nors dokumentuose neaptikta duomenų, kada Alksnėnuose buvo pastatyta pati pirmoji šventovė, žinoma, kad Vilkaviškio parapijai priklausanti koplyčia XVIII a. pab. čia jau buvo. Apie tai liudija 1797 m. sudarytas Vygrių vyskupijos parapijų aprašas, įvardijantis Vilkaviškio parapijoje esančią dominikonams priklausančiame Alksnėnų palivarke stovinčią koplyčią. Išliko ir Alksnėnų parapijos bažnyčios inventorių papildantis Alksnėnų koplyčios kilnojamojo inventoriaus sąrašas, sudarytas 1798 m. kovo 22 d.

XVIII a. pabaigos duomenų visuma leistų daryti prielaidą, kad koplyčia tuomet buvo neseniai pastatyta ir įrengta, tačiau neaišku, ar ji buvo naujai įsteigta, ar po kokios nelaimės atstatyta (iš tiesiog susenusios būtų likę daugiau kilnojamojo inventoriaus).

Statinio istorijos ir išlikusio paveldo požiūriu daug iškalbingesni XIX a. I pusės šią šventovę apibūdinantys dokumentai. Įdomu, kad 1813 m. ir 1831 m. aprašai ją vadina nebe koplyčia, o bažnytėle. Šiuose ir 1837 m. koplyčios aprašuose šventovė apibūdinta vienodai: tai buvęs ant gerų mūro pamatų iškilęs nemažas, tvirtas pastatas su gera visų jo sienų apkala ir malksnų stogu. Fasade kilo jau remontuotinas bokštas su mažu varpu ir dideliu geležiniu kryžiumi, kitame koplyčios gale buvo mažas kryžius. Šone šliejosi maža zakristija su dviem langais. Iš lauko buvo durys į zakristiją ir didžiosios durys, prieš bažnyčią – laiptai į viršų. Bažnytėlėje ir zakristijoje – plytų grindys.

Nuo 1673 m. Alksnėnai priklausė Virbalio dominikonų vienuolynui ir tik 1815 m. jų valdyti Alksnėnų palivarkas, kaimas ir šios vietos smuklė buvo prijungti prie Vilkaviškio ekonomijos. 1831 m. minimas prie koplyčios stovėjęs neblogas, su mūro pamatais, bet ankštoje vietoje esantis namas. Tad koplyčia buvo gerai įrengta, papuošta, aprūpinta kilnojamuoju inventoriumi, būstu atvykstančiam kunigui ar ir ją prižiūrinčiam asmeniui.

Statula atgabenta iš Prūsijos?

1837 m. Vilkaviškio bažnyčios inventoriuje nurodoma, kad Alksnėnų koplyčioje švenčiami Šv. Stanislovo, Šv. Mato ir Šv. Martyno atlaidai. Sprendžiant pagal šių šventųjų paveikslų atsiradimą, atlaidai galėjo būti pradėti švęsti jau pačioje XVIII a. pabaigoje.

Iš dailės kūrinių išsiskiria XIX a. vietos meistro nutapyti monumentalių formų apaštalų Petro ir Pauliaus atvaizdai, įtaisyti palubėje, abipus didžiojo altoriaus, ir XVI a. statula – vadinamoji Alksnėnų Madona, išdrožta iš beržo ir nudažyta. Statula veikiausiai buvo atgabenta iš Prūsijos, kur įsigalint reformacijai iš bažnyčių pašalinta daug dailės kūrinių.

Iš beržo išdrožta nemaža (90 cm aukščio) sėdinčios Švč. Mergelės statula, yra datuojama XVI a. I ketvirčiu, remiantis jos stiliumi, siejančiu kai kuriuos vėlyvosios gotikos ir renesanso stilių bruožus. Šios skulptūros atsiradimas Alksnėnuose, kaip ir pačios koplyčios šioje vietoje įkūrimas nėra tiksliai žinomi, tačiau XVIII a. pab. aptariamasis Dievo Motinos atvaizdas čia jau buvo ir, nepaisant pastato, jo vidaus pertvarkų, išlaikė garbingą vietą didžiajame altoriuje.

Pagal tradiciją skulptūra kildinama iš Prūsijos. Tai gali būti tiesa: buvusi Alksnėnų priklausomybė Virbalio dominikonams ir šios vietos koplyčios buvimas Vilkaviškio parapijoje leidžia ją sieti su tomis šventovėmis, bet jos abi įkurtos vėliau, nei išdrožta statula, tad ir į jas pastaroji turėjo būti iš kažkur atvežta.

Kilmės teoriją galėjo pagimdyti analogijos: iš Prūsijos reformacijos joje pasklidimo laikotarpiu buvo atsigabenama Marijos atvaizdų. Vis dėlto ši teorija tėra hipotetinė, tad kūrinio kilmė ir ankstyvoji istorija lieka legendinės.

Yra ką pamatyti

Jaunoje Lietuvos valstybėje įgyvendinant Žemės reformos įstatymą, Alksnėnų dvaro žemė buvo išdalyta naujakuriams, o 9 hektarai skirti Alksnėnų parapijai. Kai 1921 m. įsisteigė Alksnėnų parapija, koplyčia iki 1925 m. buvo padidinta ir tapo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Šventoriuje tebeveikia nuo seniausių laikų įruoštos kapinės.

Nedidelė ir atoki Alksnėnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, paprasta ir medinė, su savo XVI–XX a. I pusės dailės paveldu yra svarbi regioniniu, o dėl vertingiausių kūrinių – ir Lietuvos mastu šventovė. Pernai šimtmečio sulaukusios bažnyčios puošmenos yra jos bokštas ir šventoriaus vartai.

Iš Alksnėnų parapijos yra kilęs tikėjimo kankinys kunigas Justinas Dabrila. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje 1928 m. birželio 17 d. jis aukojo pirmąsias šv. Mišias. 1941 m. birželio 22 d. sovietų žiauriai nukankintas Budavonės miške, dvasininkas palaidotas Alksnėnų bažnyčios šventoriuje.

Taigi motyvų aplankyti kaimiškąją Alksnėnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos bažnyčią tikrai yra, ir verta tam skirti laiko.

Autorius: Sigita ŠVEDAITĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama