Juozapas Albinas Herbačiauskas – lietuviškai ir lenkiškai rašęs modernistas
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Šiemet minėsime 150 metų nuo charizmatiško rašytojo Juozapo Albino Herbačiausko gimimo. Lankeliškių bažnytkaimyje 1876 m. spalio 20 d. gimęs menininkas tapo žinomas visoje Lietuvoje. Prie jo kapo Krokuvoje pagarbą atidavė prezidentai Valdas Adamkus ir Lechas Kačynskis.
Mūsų kraštiečio J. A. Herbačiausko žvaigždė ryškiai spindėjo jau tarpukariu. Į jo paskaitas ir improvizuotus skaitymus plūsdavo minios žmonių. Jis bendravo ir su kitu mūsų krašto poetu Juozu Tysliava.
J. A. Herbačiauskas laikomas moderniosios literatūros žanro pradininku. Sakoma, kad tai buvo paskutinis lenkų ir lietuvių kalbomis rašęs žmogus. Rusijos imperijos laikais jis stengėsi mintis kreipti link Vakarų Europos.
„Ir kas jo anuometiniame Kaune nepažinojo? Kone kasdien jį galėdavai pamatyti ar tai Laisvės alėjoje, ar prie universiteto, o dažniausiai Kauno žurnalistų ir artistų susitikimo populiarioje vietoje – „Konrado“ kavinėje“, – rašė Valentinas Gustainis.
Anot literatūros tyrinėtojos Viktorijos Daujotytės, „Herbačiauskas buvo viena paslaptingiausių lietuvių kultūros asmenybių. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje sušvito kaip pirmojo lietuvių literatūrinio almanacho „Gabija“ rengėjas.
Rašė lietuviškai ir lenkiškai. Vadintas Lietuvos dvasios pranašu. Tačiau tuo pačiu buvo suvargęs ir savo gyvenimo nesugebantis susitvarkyti žmogus.
J. A. Herbačiauskas yra artimas Jono Basanavičiaus giminaitis: jo motina Linkaitė buvo Basanavičiaus pusseserė. Kartą rašytojas skundėsi savo varganu gyvenimu. Ir gavo patarimą kreiptis pagalbos į Basanavičių, prašyti, kad padėtų jam sugrįžti į Vilnių. Juk Basanavičius vaikų neturi, bet pinigų tai turi, – patarė sutrikusiam rašytojui amžininkas Adomas Jakštas.
Menininko tėvas buvo Lankeliškių bažnyčios zakristijonas – maišyto kraujo, bet pats, atrodo, laikė save lenku. Žinomi dar du rašytojo broliai. Vienas iš jų – Boleslovas Feliksas, taip pat buvo rašytojas. Boleslovas Varšuvoje studijavo kartu su M. K. Čiurlioniu.
Menininko dvasioje kirtosi skirtingos tautybės. Jis net yra prasitaręs, kad sielos gelmėse jaučiasi esantis betautis. Vis tik Herbačiauskas neabejojo, kad mistinė senovės Lietuvos kultūra reiškiasi jame dvigubai didesne jėga negu lenkiškoji.
Caro okupacijos metu iš Marijampolės gimnazijos buvo pašalintas pas jo tėvą žandarams radus lietuvišką kalendorių. Galima manyti, kad uždraustas lietuviškas žodis Herbačiauskų namuose buvo savas. Nuo arešto J. A. Herbačiauskas pabėgo į Krokuvą. Su šiuo miestu susijęs itin svarbus jo gyvenimo periodas. 1904 m. pradžioje kartu su dailininku Adomu Varnu įsteigė lietuvių draugiją „Rūta“. Tokiu būdu Lenkijoje buvo žadinama lietuviška dvasia ir genetika.“
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikraščių puslapiai itin spalvingai piešdavo rašytojo gyvenimo akimirkas. Rašoma, kad menininkas „buvo sausas žmogus su išdžiūvusiu, charakteringu veidu ir žilais plaukais. Jis tapo dažnu redaktorių kabinetų svečiu. Šis pilietis mėgo publikuoti laikraščiuose savo mintis. Jo aštrios ir kandžios replikos plačia vaga riedėjo visuomenėn.
Apie naują žmogų buvo pradėta kalbėti. Jis tapo tarsi mada. Jo straipsniai buvo spausdinami, o paskaitos laukiamos. Prie jo, rašytojo, staliuko visada buvo klausytojų. J. A. Herbačiausko pasikalbėjimai visada tapdavo dienos tema. Jis mokėjo sudominti kitus ir suteikti smulkmenoms didelės svarbos. Už Kauno universiteto sienų J. A. Herbačiauskas buvo ryškus lietuviškos bohemos atstovas. Jis buvo menininkas ir nepraleisdavo nė vienos paveikslų parodos. Tačiau rašytojo charakterio savybės reiškėsi nepastovumu. Tas nepastovumas buvo nuoširdus ir niekas jo neįtakojo. Dėl šių priežasčių įsigijo daug priešų, teko palikti lietuvišką universitetą.
Netrukus J. A. Herbačiauskas išvažiavo į Lenkiją. Atsisveikindamas jis pasakė: „Aš išvažiuoju ir galėsiu grįžti tik po audros. Bet kadangi Lietuvoje audrų nebūna, todėl išvažiuoju visam laikui.“
Rašytojas kategoriškai atmetė komunistines idėjas ir griežtai pasisakydavo prieš tokią ideologiją. Iškėlęs išleistuves Kauno bohemai 1933 m. jis išvyko į karalių miestą Krokuvą. Beveik po dešimtmečio, 1944 m. gruodžio 3 d., J. A. Herbačiauskas mirė ligoninėje.
Okupacijos metais velionio kapas buvo neprižiūrimas ir užmirštas.
2006 m. prie rašytojo amžinojo poilsio vietos susitiko du kaimyninių šalių prezidentai – Valdas Adamkus ir Lechas Kačynskis. Senoji menininko antkapio plokštelė buvo perduota Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centrui-muziejui.
Muziejininkas
Autorius: Tomas SUŠINSKAS
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
