Visi visada važiuodavo namo – į Lietuvą
Suvalkietis
Turinį įkėlė
Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Pastaruosius tris dešimtmečius važiavome kuo toliau, nes juk svetur ne tik žolė buvo žalesnė, bet ir uždarbis didesnis. Pasklido lietuvaičiai po platų pasaulį, dirbo, mokėsi, kūrė šeimas, bet vis dažniau mintyse klaidžiojo gimtinės laukais, kol galiausiai apsisprendė sugrįžti namo.
Vien pernai į Lietuvą sugrįžo daugiau kaip 18 tūkstančių lietuvių, daugiausia iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos ir Vokietijos. Domantas Mendelis – vienas iš jų.
Išvažiavo vaikas
28-erių Domantas – šiaulietis, didžiąją savo gyvenimo dalį – net 22-ejus metus – praleidęs Jungtinėje Karalystėje.
– Į Angliją su tėvais ir trejais metais vyresne sese išvažiavome 2003 metais. Tuomet man buvo 6-eri. Apsistojome rytų Londone, kur gyvena daug lietuvių. Kai pradėjau eiti į mokyklą, klasėje – ir pradinėje, ir vyresnėse – tikrai ne po vieną lietuvį buvo. Visi draugai buvo lietuviai: iš Alytaus, Jonavos, Biržų, kitur. Bendraudavome lietuviškai, namuose, be abejo, taip pat, tad gimtoji kalba niekur nedingo, nors kai kada gal ir lengviau angliškai kai ką pasakyti buvo. Vis dėlto Lietuva visada buvo mūsų širdyse, kiekvieną vasarą važiuodavome namo, – pasakoja Domantas.
Pačiame Londone vaikinas gyveno devyniolika metų. Paskutinius trejus – šiaurės Anglijoje. Dabar jau metai – Marijampolėje.
Į Marijampolę atvedė širdis?
– Tikrai taip, Marijampolę pasirinkome todėl, kad toli nuo gimtinės sutikau suvalkietę Karoliną, – šypsodamasis prisipažįsta Domantas.
Su marijampoliete Karolina Ruzgyte jis susipažino Anglijoje, kur mergina su mama gyveno 15 metų. Per tą laiką ji buvo sugrįžusi į Lietuvą, bet paskui ir vėl išvažiavo užsienin.
Susipažino abu, kaip dabar įprasta, per socialinius tinklus. Ir vienas, ir kitas instagrame turėjo daug bendrų draugų lietuvių. Domantas, atkreipęs dėmesį į dailią panelę, vis klausinėjo draugų: gal pažįsti?
– Visada norėjau antros pusės lietuvaitės, – prisipažįsta vaikinas. – Juo labiau kad Karoliną, kaip ir mane, traukė Lietuva, tad vis dažniau pagalvodavome, kad norėtume čia ne tik atostogauti, bet sugrįžti visam laikui.
Į Lietuvą Domantas su Karolina sugrįžo pernai kartu su 2024-ųjų vasarą, liepos mėnesį, gimusiu sūneliu Dominyku.
Tapo nesaugu
– Lig pažinties su Karolina Marijampolėje netgi nebuvau buvęs, – šypsodamasis sako Domantas. – Tik kai pradėjome draugauti, apsilankiau čia atostogaudamas. Šiaip grįždavau į Šiaulius, Palangą.
Visgi vyras neslepia, kad atostogaujant visiškai viskas kitaip atrodė. Realaus kasdienio gyvenimo Lietuvoje jis kaip ir nežinojo, bet sugrįžti labai norėjo. Juk čia ir draugai, ir giminės.
– Aišku, nemažai ir jų buvo išvažiavę į Angliją, bet dabar vienas po kito grįžinėja į Lietuvą. Sugrįžti iš Jungtinės Karalystės planuoja ir mano sesė su šeima – vyru ir dviem vaikais. Deja, mamos jau nebėra, ji mirė 2010 m. Tėtis Darius taip pat išvažiavo iš Anglijos, apsistojo Vokietijoje, Berlyne, kur gyvena jo sesuo, mano krikšto mama, su šeima, – pasakoja Domantas.
Vyras atviras: „Anglija man jau atsibodo. Pastaruoju metu, ypač po Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos, ten atsirado labai daug netvarkos. Padaugėjo pabėgėlių, gatvėse tapo nesaugu. Labai nesinorėjo sūnų auginti tokiomis aplinkybėmis.“
„Čia matau savo ateitį“
Karolina su Domantu namo grįžo su mintimi, kad Lietuvoje bus saugiau ir geriau gyventi patiems ir augti Dominykui. Kol kas jauna šeima gyvena Puskelniuose pas Karolinos močiutę Mariją. Vasarą pradės remontuoti butą Marijampolėje. Jau žino, kad sūnus nuo rugsėjo eis į darželį, nes į eilę jį lankyti tėvai užrašė vos sugrįžę.
„Esu Dvynys ir visur prisitaikau, – sako Domantas. – Adaptuojuosi lengvai. Ir iš karto pajutau, kad lietuviškas gyvenimas kitoks, negu angliškas. Svarbiausia ir pirmiausia ką pastebėjau tai, kad čia švaru, nepalyginsi su Londonu. Ten netgi taros surinkimo nėra, niekas nieko nerūšiuoja – meta į bendrą arba tiesiog ant žemės.
Žmonės Lietuvoje irgi jau nebe tokie susikaustę kaip anksčiau, laisvesni, bendraujantys, visi savi, nėra tokių pasikėlusių, turime čia ir draugų. O kokia graži kalba!
Gyvenimas prasidėjo, ir čia matau savo ateitį. Marijampolė – puikus miestas, viskas arti: ir Kaunas, Vilnius, ir Lenkija. Nors čia mažiau judesio, kaip didmiesčiuose, bet man tai labiau patinka – tiek metų šurmulyje išgyvenus, šita ramybe tiesiog mėgaujiesi. Marijampolėje viskas labai gerai: pavaikščioti yra kur, ir švenčių visokių bei renginių, koncertų, žodžiu, pilna veiklos“, – sugrįžimo pliusus vardija D. Mendelis.
Kirpėju tapo neatsitiktinai
Sugrįžus į Lietuvą, be abejo, reikėjo rasti darbą. Kadangi Domantui visada prie širdies buvo kirpimas, būtent kirpėjo profesija jis ir susidomėjo – pradėjo mokytis Kaune, pas žinomą barberį (kirpėją-barzdaskutį) Paulių Sokolovą.
– Anglijoje buvau kirpėjas-mėgėjas, man tiesiog patiko kirpti draugus, formuoti jų barzdas. Nors mama buvo kirpėja, bet kai jos netekau, dar buvau paauglys ir nesidomėjau jos verslu, net nemaniau, kad kada nors pats imsiuosi šio darbo. Tiesą sakant, visai nežinojau, kuo būsiu: ir to norėdavau, ir to norėdavau. Daug metų dirbau vairuotoju, bet ir tai manęs „nevežė“.
Pradėjęs mokytis barberiu supratau, kad daug ko nežinau. Kaip dirbti mašinėle, mokėjau, bet dirbti žirklėmis trūko įgūdžių. Besimokant buvo daug praktikos ir man sekėsi puikiai. Gavau sertifikatus, Marijampolėje susiradau darbo vietą grožio studijoje Vytauto g. ir jau porą mėnesių gražinu vyrus, – pasirinkimu džiaugiasi Domantas.
Marijampolėje šio amato meistrų jau ne vienas, tačiau, kaip pastebi Domantas, klientų, netgi jam – naujokui – netrūksta. Barberis atlieka visą eilę vyriškų procedūrų: kerpa plaukus, formuoja barzdas, patrumpina antakius, su vašku šalina plaukelius iš nosies ir ausų, atlieka veido masažą.
Netgi dėmesys sau kitoks
– Pastebėjau, kad Lietuvoje vyrai daugiau skiria dėmesio savo išvaizdai, negu gyvenantys Anglijoje. Lietuviai valyvesni, prisižiūrintys.
Pasikeitė laikai – kirpimo stilius jie nusižiūri socialiniuose tinkluose, atėję pas kirpėją jau žino ko nori, kai kurie atsineša nuotrauką su jiems patikusiu kirpimu. Iš tikrųjų kirpimas turi pritikti prie veido formos: vieniems tinka trumpesni, kitiems – ilgesni plaukai, vieni nori apvalesnės formos kirpimo, kiti priešingai – kvadratiškesnės, – sako barberis, kartu pastebintis, kad dabar vis daugiau ilgaplaukių. – Lig šiol buvo trumpų plaukų mada ir į kirpyklas vyrai eidavo kas dvi savaitės. Ilgaplaukiai kirpykloje apsilanko kas pusantro–du mėnesius.
Užtai barzdas nemažai vyrų dailina kiekvieną savaitę. Ir barzdos dabar ilgesnės. Vieniems labiau patinka smailesnės, vadinamos vikingų, kitiems – apvalesnės. Svarbu, kad barzda derėtų prie plaukų kirpimo.
D. Mendelis džiaugiasi atradęs save profesinėje veikloje. Galbūt įgijęs patirties ją perduos ir kitiems. O labiausiai jis džiaugiasi savo apsisprendimu po daugiau nei 20 metų sugrįžti į Lietuvą: „Čia tiek galimybių, tokia ramybė, savi žmonės, sava kalba. Čia – mano namai.“
Tad belieka palinkėti sugrįžusiai šeimai sėkmės.
Autorius: Marija Burbienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
