Profesoriui savo šaknų žinojimas – didžiausia paskata dirbti ir kurti (II)

Kupiškėniškas motyvas

J. R. Glemža artimai bendravo su tetomis, ypač su Mikalina. Ji pirmoji Kaune iš gimdymo namų jį išnešė.

„Mama labai sunkiai gimdė dvynius. Aš išgyvenau, o mano dvynė sesutė mirė. Taigi teta Mikalina savo bute manimi rūpinosi pirmomis gyvenimo dienomis, kol mama sustiprėjo, ir galėjau grįžti į savo tėvų šeimą.

Su šia teta visą gyvenimą siejo labai artimi ryšiai. Senatvėje ji gyveno mūsų namuose Vilniuje, kur ir užgeso“, – pasakojo J. R. Glemža.

Teta Elena gyveno Kaune jo tėvų namuose, mansardoje, nuo 1936 metų. Pasitraukė į Vakarus 1944 metais, nes jos žentas dirbo inžinieriumi vokiškoje įstaigoje.

Profesorius užaugo su broliu Liudu irseserimi Regina. Prieš metus Liudas išėjo į Dausas. Jis buvo statybų inžinierius. Reginai sukako 80 metų. Ji dirbo šeimos gydytoja.

Jau minėta, kad J. R. Glemžos mama Liuda Glemžienė (Vilėniškaitė), baigusi mokytojų seminariją, visą gyvenimą mokytojavo. Iš pradžių pedagoginį darbą dirbo žemės ūkio mokyklose, o vėliau ilgus metus buvo pradinių klasių mokytoja. Ji irgi kilusi iš Kupiškio krašto, iš Kikonių kaimo.

Profesoriaus tėvas Jonas Glemža gimė Kupiškyje. Bobutė Ona Glemžienė (Simanavičiūtė), kilusi iš Paketurių, garsėjo kaip gera dainininkė, mokėjo daug liaudies dainų. Senelis Mykolas Glemža, kilęs iš Repeniškio kaimo, dirbo Kupiškyje Kenigšteterio vaistinėje, vaistininko padėjėju. Senelių šeimoje augo aštuoni vaikai. Šešios dukros Elvyra, Mikalina, Stefanija, Elena, Pranciška ir Paulina bei du sūnūs Petras ir Jonas. Pasak J. R. Glemžos, dėdė Petras buvo kariškis ir nebegrįžo po kautynių Šiaurės Kaukaze. Daugiau apie jo likimą šeima nieko nežino. Elena, Pranciška ir Paulina gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose.

„Amerikoje man teko aplankyti tetą Eleną. Pranciška ir Paulina į tą šalį emigravo 1911 metais. Susitikau ir su teta Pranciška, tik Paulinos nesu matęs“, – sakė J. R. Glemža.

Vienerius metus jis gyveno ir Kupiškyje. Čia 1942 metais baigė antrą pradžios mokyklos skyrių. Pusmetį mokėsi mediniame pastate Vytauto g. Ten kiemo gilumoje buvo mokyklai pritaikytas nedidelis namelis. Kitą pusmetį jo klasę perkėlė į buvusią žydų mokyklą P. Pajarskio g. (dabar Alyvų g.).

„Į Kupiškį ir taip atvažiuodavau pas gimines paviešėti ir iš Kauno. Račiupėnuose gyveno mano mamos sesuo. Ji buvo Kupiškio viršaičio Domo Vaitkūno sesuo. Čia dažniausiai apsistodavau. Aplankydavau ir Kupiškyje, Maironio gatvėje, gyvenusią tetą Stefaniją Glemžaitę.”

„Savaitgaliais ir su nakvyne. Ten būdavo linksma, nes susipažinau ir su aplink gyvenusiais savo bendraamžiais“, – prisiminė pašnekovas.

J. R. Glemža papasakojo, kaip per Kultūros ministeriją pasiekta, kad Kupiškyje įsikurtų muziejus. Tiesa, jis netapo savarankiška įstaiga, bet įkurtas kaip Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialas. Tam postūmį davė ir 1961 metais surengta jo tetų E., M., S. Glemžaičių etnografinių rinkinių paroda. Tiesa, pasak profesoriaus, Kupiškio muziejaus pradžia buvo po 1940 metų, kai eksponatams skirti keli kambariukai.

J. R. Glemža globojo Kupiškio muziejaus priestato statybą. Profesorius priminė, kad jo giminei visuomet buvo ir tebėra svarbus Kupiškis, jo istorija ir kultūrinis palikimas. Antai jo tetos Elenos dukra, gyvenanti Amerikoje, prisidėjo pinigine parama prie knygos apie Kupiškį leidybos.

„Prieš keletą savaičių buvau su artimaisiais Kupiškyje. Aplankėme abiejų senelių, tetų kapavietes, aptvarkėme. Užsukome ir į Kupiškio muziejų. Perdaviau muziejininkams M. Glemžaitės rankraštinius du tomus atsiminimų iš mokymosi ir gyvenimo Peterburge, Šiaurės Kaukaze laikotarpio.

Pasižvalgėme ir po Kupiškį. Jis gražiai tvarkomas. Į akį krito atnaujinta miesto aikštė. Tebestovi išgražėjęs Kultūros namų pastatas, kurio statybas irgi teko kuruoti“, – prisiminė lankymosi šiais metais Kupiškyje akimirkas pašnekovas.

Muziejininkė Aušra Jonušytė, pateikusi daug informacijos rengiant šį straipsnį, sakė, kad J. R. Glemža ne kartą bendradarbiavo su muziejumi leidžiant įvairius kraštotyros leidinius, pateikė ne vieną straipsnį, taip pat prisidėdavo organizuojant renginius, įprasminančius jo tetų Glemžaičių atminimą. Profesorius Kupiškio muziejui perdavė giminės nuotraukų albumą.

J. R. Glemža neseniai dalyvavo atidarant Seime kupiškėnų tautodailininkų parodą.

„Vilniuje gyvenu nuo 1958 metų. Mane prisijungti prie Kupiškėnų klubo veiklos pakvietė pirmas šio klubo prezidentas a. a. Žybartas Simonaitis (Simanavičius iki 1994 m.). Negalėjau neatsiliepti į kvietimą, juolab kad kvietė kolega architektas, daug nuveikęs kultūros paminklų restauravimo srityje. Be to, Kupiškis visuomet buvo ir yra mano širdyje“, – tvirtino pašnekovas.

Apie šeimą

J. R. Glemža papasakojo ir apie savo šeimą. Jo žmona Ona Aldona Glemžienė (Pavalkytė) yra anglų kalbos docentė. Dėstė tuometiniame Vilniaus inžinerijos ir statybos institute, buvo šios aukštosios mokyklos Užsienio kalbų katedros vedėja. Jos pavardė suvalkietiška, bet seneliai kilę iš Žemaitijos. Senelis buvo Palangos gimnazijos mokytojas. Jos mama gimė Šveicarijoje, gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, į Lietuvą grįžo tarpukariu. Turėjo dvigubą (Lietuvos ir Amerikos) pilietybę.

Profesoriaus dukra Jonė Glemžaitė-Rukšėnienė yra Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto biologė-mikologė (mokslų daktarė).

Sūnus Aldas Glemža – matematikos mokslų daktaras, daug dirbo Vilniaus universitete. Šiuo metu dirba privačioje kompanijoje informacinių technologijų ir audito specialistu.

„Dukra vardą gavo pagal tėvą, o sūnus pagal mamą. Laikėmės tokios šeimos tradicijos. Turiu septynis anūkus ir vieną proanūkį. Sūnus turi penkis vaikus. Visų vardai iš „g“ raidės – Gediminas, Gabrielius, Gelminė, Goda, Grėtė. Gabrielius ir Gelminė yra dvyniai“, – sakė pašnekovas.

Anūkas Gediminas baigė Glazgo universitete elementariųjų dalelių fiziką, studijuoja Hamburge doktorantūroje. Gabrielius Kembridžo universitete studijavo krašto ekonomiką ir informacines technologijas. Abudu yra mokslo daktarai. Gelminė tapo aktore, baigusi Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Goda ir Grėtė dar gimnazistės.

Jonės dukra Augustė yra viešbučių ir turizmo vadybininkė. Studijavo Vilniaus kolegijoje ir pagal studentų mainų programą studijas baigė Birmingemo universitete. Kita jos dukra Jorė kolegijoje baigė kosmetologijos studijas. Turi privatų kosmetikos kabinetą ir sėkmingai dirba grožio srityje.

Profesorius jau turi ir vieną proanūkį. Tai mažasis Leonas, Augustės sūnus.

Paklaustas, ko palinkėtų jaunimui, kuris pradeda savo gyvenimo kelią, J. R. Glemža atsakė, kad visų pirma linki gerbti savo tėvus ir savo gimines, gimtąsias vietas. Tai kiekvieno žmogaus šaknys. Iš praeities mes semiamės energijos. Tad turime praeitį prisiminti ir puoselėti. Tai mus stiprina.

„Mano abu tėvai buvo kilę iš Kupiškio krašto. Tėvas nuo 1924 metų gyveno Kaune, bet palaikė namuose kupiškėniškas tradicijas, papročius, kalbą. Dar ir šiandien prisimenu, kad svečiai niekada neis prie vaišių pilno stalo, kol „prošymo nebuvo“. Giminės istorijos žinojimas, savo šaknų žinojimas man didžiausia paskata dirbti ir kurti“, – tvirtino prof. J. R. Glemža.

Biografijos štrichai iš enciklopedijos

Jonas Rimantas Glemža gimė 1935 metų kovo 20 dieną Kaune.

„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ pateiktais duomenimis, J. R. Glemža 1959 metais baigė Kauno politechnikos institutą. 1958–1963 metais dirbo Architektūros paminklų apsaugos inspekcijoje (inspektorius, viršininkas), 1963–1986 metais – Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje: 1963–1979 m. Muziejų ir kultūros paveldo apsaugos valdybos viršininkas, 1979–1986 metais kultūros ministro pavaduotojas, 1986–1994 metais Paminklų restauravimo instituto (iki 1992 m.) vyriausiasis architektas, 1994–1996 metais Paminklotvarkos (vėliau ir Kultūros vertybių apsaugos) departamento direktorius, 1995–1996 metais ir Kultūros ministerijos sekretorius. 2003–2009 metais Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkas.

Nuo 1972 metų dėstė Vilniaus dailės akademijoje (iki 1990 Dailės institutas), 1999–2003 metais Paminklotvarkos katedros vedėjas, profesorius (2003). 1981–1990 metais Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos (ICOMOS) viceprezidentas, 2000–2002 metais Lietuvos restauratorių sąjungos pirmininkas.
Svarbiausi projektai: Medininkų pilies donžono atstatymas (su architekte M. Mikulionyte, konstruktoriumi J. Mendelevičiumi, 1994–2000), Lietuvos teritorijos, Vilniaus bendrojo plano (abu 1999 metais; kultūros paveldo dalis) vienas autorių.

Parašė šias knygas: „Lietuvos architektūros paminklai: Apsauga ir restauracija“, „Architektūros paminklai TSRS miestų struktūroje“ (su kitais, abi 1978, rusų kalba), vadovėlį „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas“ (2002), „Istoriniai Lietuvos architektūros paveldo interjerai: istorija, tvarkyba, vertinimas“ (2014).

J. R. Glemža daugiau kaip 61 metus dirbo paveldosaugos srityje. Iš jų 22 metai paskirti paveldosaugos studijų sistemos Vilniuje kūrimui. Jo veikla yra svarus indėlis rengiant paveldosaugos specialistus. J. R. Glemžos dėka Vilniaus senamiestis įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

J. R. Glemžai 2005 metais įteiktas Lietuvos architektų sąjungos Garbės ženklas, 2010 metais už nuopelnus Lietuvos architektūros menui – Architektūros riterio ordinas. 2019 metais paveldosaugininkas apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle už nuopelnus Vilniaus architektūriniam paveldui.

J. R. Glemža 2024 metais apdovanotas Kultūros paveldo departamento medaliu „Už nuopelnus Lietuvos kultūros paveldui“ už viso gyvenimo nuopelnus savo darbais saugant Lietuvos kultūros paveldą: už iniciatyvas ir tiesioginį dalyvavimą kuriant ir vadovaujant paveldo apsaugos institucijoms, už indėlį garsinant Lietuvos vardą tarptautinėse organizacijose, už savo patirties ir žinių perdavimą jaunajai paveldosaugininkų, restauratorių kartai ir formuojant jų rengimo sistemą, už įgyvendintus kultūros paveldo objektų tvarkybos, restauravimo, pritaikymo projektus ir aktyvią žinių, istorijų apie kultūros paveldą sklaidą.

Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama