Ten, kur viešpatavo baimė, jie pasirinko būti žmonėmis

Kovo 15-ąją Lietuvoje minima Lietuvos žydų gelbėtojų diena. Tikriausiai daug kartų esate girdėję žodžius iš Babilono Talmudo: „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“. O kiek tokių žmonių buvo Vilkaviškio krašte? Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus renka, sistemina ir kaupia informaciją. 2025 m. duomenimis, 77 Vilkaviškio krašto gyventojai prisidėjo gelbėjant žydus. Žmonės išeina, bet jų drąsa ir gerumas lieka gyventi mūsų atmintyje.

Išgelbėjo ir užaugino žydų mergaitę

Vilkaviškietė Matilda Dobilaitė (1896-1970) nebuvo labai žinoma: ji tarnavo Vilkaviškio parapijos klebonui Adomui Povilaičiui, užsidirbdavo siūdama ir gamindama valgį. O štai Tabarišskių šeimą žinojo kone kiekvienas. Mejeris Tabarišskis su broliu Benia turėjo aliejaus spaudyklą (Vilkaviškio miesto makete J. Basanavičius aikštėje galime pamatyti, kaip atrodė šios spaudyklos pastatas). Prasidėjus karui per antrąją akciją M. Tabarišskis su žmona Sima ir vyresniąja dukra Tania buvo nužudyti, jaunesnioji šešerių metų Liudmila per stebuklą liko gyva – su kitais žydais vyrais, moterimis ir vaikais ji buvo uždaryta į kalėjimą.

Prieš karą M. Dobilaitė gerai pažinojo žydų Tabarišskių šeimą. Karo metams atnešus baimę ir netektis, ji ryžosi drąsiam ir pavojingam žingsniui – gelbėti jų dukrelę Liudmilą. Matilda kreipėsi į valdžios institucijas, tvirtindama, kad mergaitė nėra žydė, tik buvo auginta žydų šeimoje. Kol buvo nagrinėjamas šis pareiškimas, ji kasdien eidavo pas Liudmilą – atnešdavo maisto, padrąsindavo, stengdavosi, kad mažametė bent akimirkai pamirštų ją supančią baimę.

Po kurio laiko Liudmila buvo paleista ir patikėta Matildos globai. Norėdama ją apsaugoti, moteris pakrikštijo mergaitę Teresės vardu, išmokė melstis ir kiekvieną sekmadienį vesdavosi į bažnyčią. Kol pati išeidavo dirbti, Liudmila ramiai laukdavo namuose. Karo metais ji negalėjo lankyti mokyklos, todėl Matilda skatino mergaitę mokytis savarankiškai, mokė ją skaityti, rašyti, pažinti pasaulį iš knygų ir pokalbių.

Tabarišskių dukrelę Matilda slėpė ir saugojo net trejus metus. Net ir pasibaigus karui mergaitė liko gyventi kartu su savo gelbėtoja – iki pat 1950 metų, kol ją surado teta ir išsivežė į Sankt Peterburgą, tuometinį Leningradą. Tačiau ryšys tarp jų nenutrūko: kol Matilda buvo gyva, L. Tabarišskytė vis sugrįždavo jos aplankyti – tarsi dukra pas mylimą globėją.

M. Dobilaitės drąsa ir žmogiškumas neliko pamiršti – 2009 m. Jad Vašem institutas ją pripažino Pasaulio Tautų Teisuole, o 2025-aisiais Matildai buvo skirtas Lietuvos valstybės apdovanojimas – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius, įprasminantis moters kilnų ir gyvybes gelbėjusį pasirinkimą.

Pališkių šeimos istorija

Ši istorija taip pat iš Vilkaviškio. Kazimieras Pališkis, buvęs savanoris ir teisininkas, dirbo teisme. Jo žmona Stefanija vadovavo vaikų prieglaudos komitetui. Šeimoje augo sūnūs Leonas ir Kazimieras, o kartu gyveno ir į šeimą priimta Bronė Lukoševičiūtė. Pališkiai gyveno Sodų gatvėje, gimnazijos komplekse, o netoliese, Varpininkų kaime, turėjo ir žemės.

Karo pradžioje jų namai tapo prieglobsčiu mažai mergaitei – 1939 m. gruodžio 19 d. gimusiai Efrat Sobolevičiūtei. Tai buvo dar visai mažytė, nekalbanti, šviesiaplaukė mergytė. Norėdami ją apsaugoti, Pališkiai slapta ją pakrikštijo Danutės vardu ir suteikė Pališkytės pavardę. Nuo tos akimirkos ji tapo šeimos nare, tyliai saugoma nuo pasaulio, kuriame jai grėsė mirtinas pavojus.

Tačiau Pališkių namai priglaudė ne tik vaiką. Karo metais jie slėpė ir dar vieną vilkaviškietę žydę – pagyvenusią moterį, pražilusią nuo išgyventų netekčių, prislėgtą ir nuolat gyvenančią baimėje. Žiemos metu ji glaudėsi užtamsintame kambaryje, o atšilus orams slėpdavosi kluone. Ten, šieno šalinėje, buvo įrengta kruopščiai užmaskuota slėptuvė.

Vieną dieną K. Pališkį kolegos slapta perspėjo: gautas skundas, netrukus gali būti krata. Supratęs grėsmę, jis skubiai išvežė globojamą moterį į kaimą pas patikimą ūkininką. Tačiau likimas pasirodė negailestingas. Po kelių dienų gestapininkai, lydimi ginkluotų kareivių, rado moterį, slapta sugrįžusią iš kaimo.

Visus tris – Kazimierą, Stefaniją ir jų globotinę – išvežė į Marijampolės kalėjimą. Tik po šešių ar septynių mėnesių Kazimieras ir Stefanija buvo paleisti. Jie sugrįžo į Vilkaviškį jau visai kitokie – pražilę, išsekę, paliegę. Daug pastangų dėl jų išlaisvinimo įdėjo Kazimiero kolegos teisininkai, žinomi Vilkaviškio žmonės ir artimieji. O suimtos žydės daugiau niekas nebematė.

Pališkių sūnus Kazimieras prieš pat šiuos lemtingus įvykius bričkele išvežė į Vilkaviškio geležinkelio stotį savo tetą Mariją, o kartu su ja – ir lagamine paslėptą Danutę. Marija Stančikaitė gyveno Kaune, bet čia su slepiama mergaite neužsibuvo – kitą dieną išvyko į Kudirkos Naumiestį pas mamą. Teklė Stančikienė dirbo felčere-akušere. Ji ir jos dukra Janina Regina Stančikaitė globojo Danutę Pališkytę iki pat nacių okupacijos pabaigos.

Suimti ir ištremti

Likimas nepagailėjo ir pačios Pališkių šeimos. Artėjant frontui jie pasitraukė į kaimą ir ten sulaukė sovietų kariuomenės. Tačiau išsvajota laisvė neatėjo. 1947 m. už rezistencinę veiklą buvo nuteistas vyresnysis Pališkių sūnus Leonas. Jaunesnįjį Kazimierą kartu su Danute tėvai išsiuntė pas močiutę Teklę Stančikienę, tikėdamiesi bent taip apsaugoti vaikus.

1948 m. Kazimieras ir Stefanija Pališkiai buvo suimti ir ištremti į Igarką. Danutė liko pas močiutę, Bronę priėmė kita šeima, o jaunėlis Kazimieras išvyko pas tetą Mariją į Kauną, kur baigė „Aušros“ gimnaziją. Jis ne kartą bandė įstoti į Kauno politechnikos institutą, tačiau net ir įstojusį jį, dar nepradėjusį mokytis, iš studijų pašalino – sovietinė sistema nebuvo gailestinga tremtinių vaikams. 1952 m. kartu su sesute Danute Kazimieras išvyko pas tėvus į Igarką. 1954 m. Pališkių šeimą perkėlė į Krasnojarsko kraštą, 1956-aisiais visi persikėlė į Džezkazganą pas sūnų Leoną. K. Pališkio žodžiais tariant, šiame vario kasyklų ir lagerių mieste pikti žmonės negailestingai atskleidė Danutei jos tikrąją kilmę. Mergina labai sunkiai tai išgyveno, bet ir toliau, visą gyvenimą, Pališkius laikė savo šeima.

Tikrieji Danutės Pališkytės-Efrat Sobolevičiūtės tėvai buvo nužudyti pirmomis nacių okupacijos dienomis Vilkaviškyje.

Už drąsą ir žmogiškumą, už riziką savo pačių likimu Kazimieras ir Stefanija Pališkiai, jų sūnus Kazimieras, Teklė Stančikienė, Marija Stančikaitė ir Janina Regina Kremerienė (Stančikaitė) buvo pagerbti Lietuvos valstybės. 2025 m. jiems įteiktas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius – apdovanojimas, skirtas tiems, kurie net tamsiausiu istorijos metu pasirinko likti žmonėmis.

Jie negalėjo sustabdyti karo, bet galėjo išgelbėti žmogų. Ir tai padarė – rizikuodami viskuo.

Žydų tautybės žmonių, kurių šaknys Vilkaviškyje, palikuonys pasodino 68 liepas, siekdami pripažinti gelbėtojų drąsą ir šventumą. Buvo pastatytas ir skaudžią žydų istoriją primenantis stendas, su juos gelbėjusių vilkaviškiečių vardais.

Jeigu tekstą skaitėte įdėmiai, pastebėjote, kad gelbėtojų skaičius nesutampa. Liepos sodintos ir stendas pastatytas prieš keletą metų, per kuriuos buvo išsiaiškintos naujos istorijos ir nauji kilnių žmonių vardai.

Autorius: Elena ČEPAITĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama