Plateliai, kokius išvydo Mykolas Brenšteinas

„...apie du klun­kius kal­bė­jo ki­ti du klun­kiai“

Kny­gos pri­sta­ty­mo ren­gi­nį pra­dė­jo ir su at­vy­ku­siais sve­čiais vi­sus su­pa­žin­di­no Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­ci­jos kul­tū­ro­lo­gė Al­do­na Kup­re­ly­tė. „Su­si­pa­žin­ki­te: Po­vi­las Šve­re­bas, Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos lei­dyk­los re­dak­to­rius ir žiau­rus Tel­šių ap­skri­ties pa­vel­do ži­no­vas, ko klau­si – vis­ką at­sa­kys. Žo­džiu, vaikš­tan­ti en­cik­lo­pe­di­ja. O šio moks­lų dak­ta­ro Dai­niaus Ju­ne­vi­čiaus ne­pa­žįs­tu, šian­dien pir­mą kar­tą ma­tau, bet džiau­giuo­si, kad jis ėmė­si to dar­bo ir iš­lei­do šią kny­gą. Dar gir­dė­jau, kad jūs kni­sa­tės ir po gra­fų Šua­ze­lių ar­chy­vą. Da­bar gal trum­pai už­si­min­sit, ką įdo­maus ra­dot, o atei­ty gau­sit jau „trop­niai“ pa­pa­sa­kot“, – su­si­rin­ku­siuo­sius int­ri­ga­vo A. Kup­re­ly­tė.

Pro­fe­so­rius P. Šve­re­bas nie­ko ne­lau­kęs pri­si­pa­ži­no, iš kur taip ge­rai pa­žįs­tan­tis Že­mai­ti­ją ir jos is­to­ri­ją. Pa­si­ro­do, pa­gal kil­mę jis ir pa­ts – že­mai­tis. O štai pro­fe­so­rius D. Ju­ne­vi­čius – dzū­kas, tad tar­pu­sa­vy­je vy­rai šmaikš­ta­vo bend­rau­jan­tys „už­sie­nie­tiš­kai“ – bend­ri­ne kal­ba, ant­raip ne­su­siš­ne­kė­tų.

Sve­čiai sa­kė da­bar, praė­jus 130 me­tų nuo M. Brenš­tei­no ap­ra­šy­tos ke­lio­nės, ir pa­tys ke­liau­jan­tys po kny­go­je ap­ra­šy­tas vie­tas ir pri­sta­tan­tys lei­di­nį. Jau bu­vo Kre­tin­go­je, Sa­lan­tuo­se, Tel­šiuo­se ir Al­sė­džiuo­se, o sa­vo ke­lio­nę bai­gia Pla­te­liuo­se.

P. Šve­re­bas trum­pai pri­sta­tė ir sa­vo bend­ra­žy­gį – kny­gos lei­dė­ją D. Ju­ne­vi­čių, ku­rį dau­ge­lis ži­no kaip am­ba­sa­do­rių, dir­bu­sį Bel­gi­jo­je, Bul­ga­ri­jo­je, Ru­mu­ni­jo­je, Al­ba­ni­jo­je. Be to, jis bu­vo spe­cia­lio­sios mi­si­jos va­do­vu Af­ga­nis­ta­ne, dir­bo Egip­te, tuo pa­čiu ku­ra­vo tarp­tau­ti­nius san­ty­kius su Ku­vei­tu, Jung­ti­niais Ara­bų Emy­ra­tais, Ka­ta­ru, Jor­da­ni­ja, Sau­do Ara­bi­ja ir Li­ba­nu.

Vie­na iš D. Ju­ne­vi­čiaus dar­bo­vie­čių bu­vo Len­ki­jos am­ba­sa­da. Dirb­da­mas to­je ša­ly­je jis ar­chy­ve, tiks­liau – Len­ki­jos na­cio­na­li­nės bib­lio­te­kos rank­raš­ty­ne – ir su­ra­do ran­ka ra­šy­tą M. Brenš­tei­no ke­lio­nės po Že­mai­ti­ją die­no­raš­tį, o po ku­rio lai­ko su­ma­nė jį iš­vers­ti į lie­tu­vių kal­bą ir iš­leis­ti at­ski­ru lei­di­niu.

Be­je, prieš per­duo­da­mas žo­dį sa­vo bi­čiu­liui, P. Šve­re­bas pa­ra­gi­no su­si­rin­ku­siuo­sius ra­šy­ti: jau­ni­mą – die­no­raš­tį, vy­res­nio am­žiaus žmo­nes – at­si­mi­ni­mus ir už­fik­suo­ti sa­vo laik­me­tį. Vis tai atei­ty tu­rės di­de­lę iš­lie­ka­mą­ją ver­tę. „Ir šian­dien pa­rė­ję už­ra­šy­kit – apie du klun­kius kal­bė­jo ki­ti du klun­kiai“, – kreip­da­ma­sis į moks­lei­vius šmaikš­ta­vo sve­čias.

Ke­lio­nė į ar­cheo­lo­gų sim­po­ziu­mą bai­gė­si... tuok­tu­vė­mis

My­ko­las Brenš­tei­nas (1874–1938) bu­vo tel­šiš­kis, ki­lęs iš se­nos vo­kiš­kos gi­mi­nės. Se­ne­lis bu­vo ka­ri­nin­kas ir tar­na­vo ca­ro ka­riuo­me­nė­je, ve­dė tel­šiš­kę, tik­riau­siai len­kę, nes na­muo­se bu­vo kal­ba­ma len­kiš­kai. Jų sū­nus taip pat bu­vo ka­ri­nin­kas ir taip su­si­klos­tė, kad kai jų da­li­nys sto­vė­jo Tel­šiuo­se, jis su­si­pa­ži­no su vie­ti­ne mer­gi­na ir ją ve­dė. 1834 me­tais jiems gi­mė sū­nus My­ko­las. Jis au­go pu­siau ru­siš­koj, pu­siau len­kiš­koj ap­lin­koj. Įdo­mu tai, kad mo­kė­jo ir lie­tu­viš­kai, tiks­liau – že­mai­tiš­kai. Ir kai pa­sku­ti­niais sa­vo gy­ve­ni­mo me­tais dir­bo Vil­niaus uni­ver­si­te­te, gau­da­vo prie­dą prie at­ly­gi­ni­mo už už­sie­nio kal­bos – lie­tu­vių – mo­kė­ji­mą. Kaip ži­nia, Vil­nius tuo me­tu pri­klau­sė Len­ki­jai.

Per sa­vo gy­ve­ni­mą pa­skel­bė ke­lis šim­tus pub­li­ka­ci­jų apie įvy­kius Lie­tu­vo­je, ta­me tar­pe ir Že­mai­ti­jo­je. Jo aki­ra­tis bu­vo la­bai pla­tus, daug ra­šė apie var­pų is­to­ri­ją, laik­ro­džių ga­myk­las, rai­žy­to­jus, ty­ri­nė­jo blai­vy­bės is­to­ri­ją, Že­mai­ti­jos kry­žius ir kop­lyts­tul­pius.

Su spau­da pra­dė­jo bend­ra­dar­biau­ti la­bai anks­ti, vos 20-ies. La­bai do­mė­jo­si ar­cheo­lo­gi­ja, ra­šė apie Že­mai­ti­jos pi­lia­kal­nių ty­ri­nė­ji­mus. Tad ne­ste­bi­na, kad tais kny­go­je ap­ra­šo­mais 1896-ai­siais su bi­čiu­liu L. And­ri­jaus­ku iš­si­ruo­šė į Lat­vi­ją da­ly­vau­ti ar­cheo­lo­gų kong­re­se.

Pla­na­vo nuei­ti pės­čio­mis į Lie­po­ją, ten sės­ti į trau­ki­nį ir juo pa­siek­ti Ry­gą. Bet ar pa­sie­kė – ne­ži­nia, nes die­no­raš­tis bai­gia­si ke­liau­nin­kams kir­tus Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos sie­ną bei atė­jus į Ru­ca­vą. Pro­fe­so­rius spė­lio­jo, kad šis die­no­raš­tis tu­rė­jo tu­rė­ti ir ant­rą­ją da­lį, bet ar to­kia bu­vo ir kur din­go – neaiš­ku. Ge­rai ži­no­ma tik vie­na – ne­tru­kus po šios ke­lio­nės M. Brenš­tei­nas ve­dė sa­vo bend­ra­žy­gio Leo­pol­do se­se­rį ir taip vi­sam gy­ve­ni­mui su juo su­si­gi­mi­nia­vo. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad ke­lio­nės ir pa­tį pa­tik­ri­na, ir su ki­tu su­pa­žin­di­na...

Pla­te­liuo­se ra­do ap­leis­tus rū­mus

Du vy­rai at­stu­mą nuo Tel­šių iki mi­nė­to­sios Ru­ca­vos Lat­vi­jo­je pės­čio­mis įvei­kė per dvi sa­vai­tes. Ap­lan­ky­ta Liep­lau­kė, Al­sė­džiai, Pla­te­liai, Gin­ta­liš­kė, Sa­lan­tai, Kar­te­na, Kre­tin­ga, Pa­lan­ga, Šven­to­ji, Pa­pė ir Ru­ca­va.

Išei­da­mi į žy­gį jie pa­siė­mė ir fo­toa­pa­ra­tą, bet ži­no­ma iš­li­ku­si vie­nin­te­lė nuo­trau­ka – jų pa­čių po­rtre­tas, at­spaus­din­tas ant kny­gos vir­še­lio. Die­no­raš­ty­je Brenš­tei­nas la­bai gra­žiai ap­ra­šo jųd­vie­jų iš­vaiz­dą, api­bū­di­na kiek­vie­ną rū­bą ir da­li­na­si spė­lio­nė­mis, kad to­kia ap­ran­ga nea­be­jo­ti­nai pa­trauks vi­sų su­tik­tų­jų dė­me­sį.

Gra­žiai ir iš­sa­miai ap­ra­šo­ma vi­sa ke­lio­nė, su­tik­ti žmo­nės, ap­lan­ky­tos vie­to­vės, baž­ny­čios, dva­rai, pa­ma­ty­ti kraš­to­vaiz­džiai. Trum­pam stab­te­lė­ki­me prie Pla­te­lių mies­te­lio ap­ra­šy­mo:

„1896 me­tai, ge­gu­žės 23 die­na, ket­vir­ta­die­nis, Pla­te­liai. At­si­kė­lė­me 5 va­lan­dą ir tuoj pat išė­jo­me ap­žiū­rė­ti mies­te­lio, o ypač eže­ro kran­tų. Ši vie­to­vė plokš­čia ir ją pa­gy­vi­na tik­tai eže­ras. Pats mies­te­lis ne­di­de­lis, bet šva­rus, su šven­to Flo­ri­jo­no fi­gū­ra aikš­tė­je. Na­me­liai deng­ti šiau­dais, pri­klau­so dva­rui. <...> Rū­mus, vie­no aukš­to, me­di­nius, su dviaukš­čiu de­ši­niuo­ju fly­ge­liu, be jo­kios ar­chi­tek­tū­ros, bet erd­vius ir pa­to­gius, pa­sta­ty­di­no prieš po­rą mė­ne­sių Pa­ry­žiu­je mi­ręs gra­fas Alek­sand­ras, Pla­te­lių pa­vel­dė­to­jas. Rū­mų in­ter­je­ras da­ro gan ma­lo­nų įspū­dį, bet ten esan­ti žiau­ri ne­tvar­ka ma­žiau ma­lo­ni akiai. Bal­dų ma­žai, kai ku­riuo­se kam­ba­riuo­se ati­da­ry­tos skry­nios, pil­nos dė­žės ir taip to­liau. To­kia ne­tvar­ka vieš­pa­tau­ja to­dėl, kad gra­fų jau 5 me­tai ne­bu­vo Pla­te­liuo­se...“

Ar iš­vys die­nos švie­są gra­fo Alek­sand­ro ap­ra­šy­ti nuo­ty­kiai?

Pro­fe­so­rius D. Ju­ne­vi­čius pa­sa­ko­jo kny­gą iliust­ra­vęs XIX am­žiaus pa­bai­gos nuo­trau­ko­mis, ku­rio­se įam­žin­tos ke­liau­to­jų ap­lan­ky­tos vie­tos. Pla­te­liams ga­na pa­si­se­kė fo­tog­ra­fi­jos is­to­ri­jos at­žvil­giu, nes gra­fas Alek­sand­ras Šua­ze­lis pa­ts do­mė­jo­si fo­tog­ra­fi­ja ir ne­ma­žai fo­tog­ra­fa­vo, taip pat ir Pla­te­lius. Kai ku­rios šių fo­tog­ra­fi­jų spaus­di­na­mos ir M. Brenš­tei­no ke­lio­nės die­no­raš­ty­je.

D. Ju­ne­vi­čius sa­kė da­bar nag­ri­nė­jan­tis mi­nė­to gra­fo A. Šua­ze­lio die­no­raš­čius, tik pri­si­pa­ži­no abe­jo­jan­tis, ar juos rei­kė­tų iš­vers­ti į lie­tu­vių kal­bą ir pa­skelb­ti. O šios abe­jo­nės prie­žas­tis ga­na ne­ti­kė­ta. Pa­si­ro­do, gra­fas kaip tik­ras pran­cū­zas daug dė­me­sio die­no­raš­čiuo­se ski­ria ne tik kas­die­niams įvy­kiams, bet ir... sa­vo nuo­ty­kiams su mo­te­ri­mis. Bet tai, kaip sa­kė pro­fe­so­rius, jau ki­ta is­to­ri­ja.

Autorius: Jurgita Naglienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama