Iš kartos į kartą: skaudžios praeities atsiminimai išliks gyvi

Iš kartos į kartą: skaudžios praeities atsiminimai išliks gyvi. Sausio 13-oji jau pašventinta ir šventa. Vieniems ji prilygo visam gyvenimui, kitiems tapo amžinybe. Tą naktį vaikai staiga paaugo, netikintys ėmė tikėti, mylintieji gyvenimą rinkosi mirtį, tylintieji prakalbo, paklydusieji grįžo prie tautos vertybių. Laisvės niekas veltui nesuteikia: po jos  dokumentais reikėjo pasirašyti krauju. Tai buvo tautos istorijos diena – visos tautos diena ir naktis. Kiekvienas  mūsų turime ką pasakyti apie tas valandas: jeigu parašytume, tai  būtų pati didžiausia vienos nakties knyga. Nenuostabu, kad tuoj po Sausio 13-osios įvykių tuometinėje, dabar jau buvusioje, Varlaukio mokykloje  nusprendėme parašyti rašinį. Tai buvo laisvo pobūdžio darbas, kuriame mokiniai išsakė viską, kas jaudino ir tebejaudina. Mokytojo paskirtis – vaikų sampratoje išauginti  gėrio daigelius, jų širdyse pasėti gerumą. Tą stengiausi daryti per visus 42-ejus darbo metus mokykloje. Smagu, kai tavo auklėtiniai atneša gyvenimui tai, ko nespėjai padaryti tu. Saugau ir susikaupusią nemažą krūvelę mokinių darbų. Dažnai juos pavartau, kartais paskaitau, nes mokiniai rašė labai nuoširdžiai, o jų pasakyti žodžiai mums reikalingi. Štai viena devintokė rašė: „okupantai nesuprato, kad niekada nebuvome jų. Mūsų žemių ribos yra toli istorijoje ir tęsiasi toliau į ateitį: jų niekas neįstengs paliesti. O tą naktį jutau, kad kartu su mumis yra V. Kudirka, J. Basanavičius, Maironis.“ O štai kitos bendraamžės mintys: „...leisk didžiuotis tavimi ir tavęs  neprarasti... Todėl būk! Išdidi ir nenugalima, drąsi ir stipri…” Kita mokinė, pratęsdama mintis apie Lietuvą, rašo: „...širdis krūpteli... ne iš baimės, o iš pasiryžimo išsaugoti laisvę, o mamai ji sako: „Bet tu neliūdėk, mama, šie įvykiai nepasikartos, mes šiandien žemės šeimininkai.“ Ir tarsi pratęsia mintį: „...juk patys laimingiausi žmonės yra tie, kurie visą gyvenimą siekia didesnių tikslų. O koks mano tikslas? Būti reikalinga savo Tėvynei. Noriu, kad žmonės būtų be apgaulės, tiesūs ir švarūs, kaip pajūriu riedančios smiltys, atviri ir tyri.“ Ir dar vienos devintokės mintys: „žmonės nesitraukė. Jie plikomis rankomis puolė tankus. Tai truko gal keletą minučių. Žmonės krito pakirsti užpuolikų kulkų, mirė po tankų vikšrais. Jie dideli savo darbais. Kaip gražiai pasakyta: dideli...iš tiesų nepaprastai dideli visi, kurie kitų laimei  paaukojo savo jauną gyvenimą. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad mūsų laikais galima taip brutaliai žudyti žmones.“ Tai tik dalis mano buvusių mokinių minčių. Visada verta įsiklausyti į mokinių balsą, nesvarbu, ar tu esi pradedantysis mokytojas, ar patyręs pedagogas. Mokinių rašiniai leidžia pajusti, kad augini žmogui sparnus, nors ir po vieną plunksnelę kasdien. Ir tas jausmas nuostabus. Kurti asmenybę reikėjo kasdien – tai mano gyvenimo darbas. Smagu pajusti savo kaip žmogaus laisvę ir dalytis ja su kitais. Juk doro žmogaus vardą nusipelno tie, kurie ryžtasi keisti pagedusią tvarką, netoleruoja blogio. Gyvenime svarbu suvokti tikrąsias vertybės. Visa laimė, kad yra žmonių, kurie nepasiduoda ir vertina laiko bei istorijos nugludintus kelius. Nereikia laukti nakties, kad įvertintum saulės šviesą. Mūsų didvyriai neišsigando sovietinių tankų, jų žingsniai į saugią ateitį buvo tvirti. Tai mus įpareigojo laisvės kovotojų krauju apšlakstyta, aukso raidėm surašyta 1918, 1990, 1991 metų Tėvynės istorija. Tėvynės meilė ir jos reikalai turi būti aukščiausieji mūsų idealai.  O laikas vis skuba ir skuba. Nuo medžių krito ir krenta laiko lašai į žemę, ją tarsi pagirdo, kad augtų atminimo istorija, perduodama  ateinančioms kartoms. Mokytoja Vida Švedaitė

Autorius: Jurbarko šviesa

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama