Kiek dar liko širdies dūžių?

Eidamas gatvėje išvydau šviežut šviežutėlę avariją. Praėjau beveik nežiūrėdamas dėl jos šiurpumo. Bet tiek, kiek pamačiau, vaizdas iš tiesų kraupus: besipurtantis vyras, gulintis šalia sumaitoto motorolerio, betekančiu krauju iš burnos, atviru kojos lūžiu. Ir greitoji pagalba, atvažiuojanti siestos tempu. Vaizdas pažadino paties kūną pilant prakaitui. O jausmas toks, koks atslenka nutikus kokiam nors išgąsdinusiam įvykiui. Bet jam iš(si)sprendus atsiranda nueinantis išgąstis ir iš po lėto atslenka gerumas. Tada nieko nebereikia, tiesiog gera būti. Po vaizdų buvo tiesiog gera lėtai tipenti savo kilometrus, atsikvošėjus, kokia gyvybė trapi it lengvai dūžtantis krištolas.
Abejoju, kad žmogus mąstė, juolab žinojo, jog po keleto minučių atsidurs mirties glėbyje. Mirtys ir praradimai kur kas arčiau nei atrodo. Todėl kartais baisu pajusti kūno karštį nuo minčių, kai neužmiegant tyloje jos pradeda smalsiai groti suformuluodamos klausimus. O kas, jeigu aš pats greitai numirsiu? – išpila dar didesnis karštis susivokus, kad negaliu kontroliuoti man skirto laiko. Tada pagalvoju ne tik apie save, bet ir apie kitą. O kaip man reikėtų išlikti stipriam, jeigu numirtų mano žmogus? – puolu tikrinti, ar dar kvėpuoja, kol miega, o aš ne.
Kai nesinori priimti realybės, pasidaro pikta. Bet tekančiam laikui nė motais jaučiamas nepasitenkinimas. Jis ne koks „Google Reviews“, kuriame išsakęs pasipiktinimą sulauksi atsiprašymo ar bonusų už aptarnavimo nekokybę. Bet tuo pačiu gelbėja mintis, kad prieš gyvenimo neišvengiamus scenarijus esame visi lygūs. Tik vienam prieš kitą galima matuotis savo statusais, pasiekimais ir prašmatnybėmis.
Pasvarstau, pamisliju, o tada vėl ištiktas trumpalaikės užmaršties įsisuku į kasdienius reikalus. Psichiatras, rašytojas ir Stanfordo universiteto profesorius Irvinas Davidas Yalomas rašė, kad žmonės linkę daryti viską, kad tik savo laikinumo temos išvengtų. Aišku, kad baisu, bet tuo pačiu juk prasminga. Man atrodo, kuo labiau nesusimąstai apie savęs baigtinumą, tuo didesnė tikimybė įsivelti į bulvarinį gyvenimo būdą. Bet taip juk ir visur gyvenime: nepažįsti savęs paties, tai ir pradedi gyventi kaip gyvuliukas, o ne žmogus.
Pastebėjau, kad žmonės, susidūrę ir išvengę mirties gniaužtų, tampa kitokie gerąja prasme. Nerimauja dėl kitų dalykų ir dar daugiau dalykų jiems natūraliai atrodo nereikšmingi, beprasmiški. Gal dabar aišku, kodėl praslinkusi mirtis kartais juos priverčia pasijusti, lyg būtų nebe iš šio pasaulio. Kažkuria prasme, juk jie tampa pranašesni už kitus, pasimatavę ir atsakę sau į klausimą – ar man tai rūpėtų, jeigu rytoj būtų paskutinė mano diena? Jie jau ten buvo ir turėjo galimybę išsiaiškinti. Būtent ta klausimo formuluotė atrodo labai prasminga net ir nesusiduriant su mirtimi akis į akį.
Prasminga nepamiršti ir Jurgos Ivanauskaitės knygos „Viršvalandžiai“. Ji rašė, kad mirties akivaizdoje sergančiojo kasdienybė tampa kur kas prasmingesnė nei sveiko asmens. Taigi… nežinau ar lengva imti ir pasimokyti iš autorės patirties. Mums, gyviesiems, ji paliko tokią prasmingą, reikalingą, neįkainojamą dovaną, aprašydama savo patirtis žinodama, kad širdies dūžių šiame pasaulyje liko ne tiek ir daug, o trokšta tų viršvalandžių nors tu ką…
Danielius EINIKIS

Autorius: Daiva Kazragienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama