Galinga tėviškės trauka
Merkio kraštas
Turinį įkėlė
Galinga tėviškės trauka...Kai tik varovai su triukšmu pajudėjo medžiotojų link, vilkai ėmė bėgti link medžiotojų. Ir štai tiesiai ant išgirtojo šaulio skuodžia didžiulis vilkas. Senelis stebi, kaip ta „taiklioji akis“ paties plėšrūną. Tačiau tas nešauna, nors vilkas pribėgo gana arti. Pagaliau vilkas pamatė medžiotoją ir spruko atgal. Teko jį nušauti seneliui. Pasibaigus „varymui“, senelis priėjo prie taikliojo medžiotojo ir rusiškai paklausė, kodėl jis nešovė vilko. – Man tos šakos trukdė, – teisinosi tas išblyškęs ir drebėdamas iš baimės. Senelis daugiau nieko ne klausinėjo. Jis suprato, kad svečias, ko gero, pirmą kartą dalyvauja vilkų medžioklėje ir, pamatęs grėsmingą vilko snukį, matyt, užmiršo, kad turi šautuvą, kuriuo taip taikliai šaudė paukščius... Daugiausia nuotykių būdavo vilkų medžioklėse. Kartą pabaroniškiai nušovė vilkę ir parvežę paguldė Kazio Dringelio kieme. Naktį vilkai papjovė Kazio jaučius, besiganiusius prie namų. Iš kartos į kartą ėjo žmonių atmintis, kad Pabaronė – išeivių iš Kamorūnų kaimelis. Mat, Kamorūnų žemė buvo nutįsusi apie 8 kilometrus į šiaurę, beveik prie pat Matuizų. Kamorūniečiams daug vargo buvo taip toli gabent iš laukų ir pievų derlių, todėl labai apsidžiaugė, kai keli kaimiečiai Valiuliai, dar pravardžiuoti Dringeliais, sutiko tartum atsidalinti ir pasiimti tą tolimąją kaimo žemių dalį. Jie išsikėlė iš Kamorūnų ir kūrė savo sodybas netoli Barono upelio. Tad ir kaimelį imta vadinti Pabarone. Kaimelis nesenas. Senosios Varėnos parapijos civilinės būklės aktų įrašuose Pabaronė minima tik XIX amžiaus pradžioje. Kaimelis augo lėtai. Ko lektyvizacijos pradžioje 1951 m. rudenį Pabaronėje buvo 14 sodybų su 72 gyventojais. viršūnė. 1951-ųjų rudenį buvęs Varėnos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Konstantinas Verenikinas kelių stribų padedamas organizavo Pabaronėje kolūkį. Jį pavadino „Spaliu“. Prie šio kolūkio greitai prijungė Jurgiškių, Voriškių, Papiškių, Pasgrindos ir kitų kaimų kolūkiečius. Kolūkio centras buvo Jurgiškėse. Rajono valdžia šią vietą parinko kolūkio centrui, nes dar nebuvo sunykę visi Svetkų (Sveckevičių), kuriuos aplinkiniai valstiečiai vadino Svėckais, dvaro pastatai, sodas ir parkas. Šie Svetkai buvo ne toli Eišiškių buvusių dvarininkų Rapolionių - Svetkų giminaičiai. Iš šios giminės ir kilęs vienas Lietuvos raštijos pradininkų Stanislovas Rapolionis. Kolūkis dvaro centrą visai nuniokojo. Tik keletas parko medžių primena, kad čia dvaro būta. O būta jo, matyt, nemažo, nes ilgainiui nuo jo atsiskyrė. Marijanavo, Likonių ir Pasgrindos dvarai. Marijanavo dvaro savininkai, užtvenkę Barono upelį, buvo įsirengę kelis tvenkinius, aprūpindavę žuvimis aplinkinius miestelius. Šiuos tvenkinius, anot Pabaronės senbuvių, pradėjo naikinti „Kamorūnų bernai“, „atkūrus Tarybų valdžią“ 1940 metais. Jie perkasė vieną pagrindinių pylimų, išleido iš tvenkinio vandenį, prisirinko žuvų, kiek kuris pakėlė... Tokių „žvejų“ buvo ir daugiau, nes ilgainiui tvenkiniai visai sunyko. Tvenkinius taip pat turėjo visi trys Likonių dvarininkai Jaros lavas, Bronislovas ir Stanislovas Juočiai. Pastarasis – ir vandens malūną. Dalyse buvusių Likonių ir Marijanavo tvenkinių plotų vėl tyvuliuoja tvenkinys. Jį įrengė buvęs Matuizų tarybinis ūkis. Paskutiniai Pasgrindos dvaro savininkai buvo Žemaitėliai. Sovietinės okupacijos metais visų minėtų dvarų savininkai išvyko į Lenkiją. Bronislovo ir Stanislovo Juočių bei Žemaitėlio namai buvo perkelti į Varėną. Visų šių dvarų žemės vėliau atiteko „Spalio“ kolūkiui. Kaip ir aplinkinių Jurgiškių, Likonių, Burneikų, Pabaronės, Papiškių, Pasgrindos, Semoškų, Voriškių bei Žagarių kaimai. Dar vėliau „Spalis“ buvo sujungtas su kaimyniniu Juliaus Janonio ko lūkiu, kuriam priklausė Giraitės, Matuizų bei Šarkiškių kaimai. Naujas ūkinis darinys vadinosi Matuizų tarybinis ūkis. Nors ir būdama mažutė, Pabaronė iki 1939-1954 m., buvo nors ir nedidelės apylinkės centras. Jai priklausė Burneikų, Jurgiškių, Likonių, Pabaronės, Pasgrindos ir Žagarių kaimai. Nuo pat savo įsikūrimo Paba ronė priklausė Senosios Varėnos parapijai. Tik 1931 metais pastačius Kalesninkų bažnyčią, buvo įkurta nauja parapija. Jai buvo priskirta ir Pabaronė. Dalis šios parapijos, kaip sakė vietiniai lietuviai, buvo „nugudėjusi“, todėl pamaldos vyko lenkiškai. Tik po ilgų prašymų ir netgi kovos lietuviams pavyko išsikovoti dalį pamaldų gimtąja kalba. Tačiau ir tada pagrindinės mišios, vadinamoji suma ir kt., vykdavo lenkiškai. Jaunesnis Juozelės brolis Adomas išėjo į žentus Razumnos k. Jo sūnus Liucijus lenkų okupacijos metais buvo Varėnos viršaitis. Buvo susituokęs su mokytoja Izabele Miliauskai te, kilusia iš Naujadvario k., esančio netoli Eišiškių. Mirė dar jaunas, paliko sūnų taip pat Liucijų, tapusį architektūros daktaru, gyvena Kaune. Turėjo Juozelė ir seserį Mariją, gimusią 1856 metais. Tėvo nuskendimo metu jai ėjo tik aš tuntas mėnuo. Ji ištekėjo už Andriulionio, gyvenusio Voriškėse. Nežinia kodėl, Mariją kaimie čiai pravardžiuodavo Maraške. O jos vaikus Maraškynais. Juozelė su Rože susilaukė keturių vaikų. 1895 m. kovo 23 d. gimė Ona. Pirmojo pasaulinio karo metais ji ištekėjo už Jono Antulio, gyvenusio Butvydo nyse. Jie turėjo tris dukteris: Elžbietą (vėliau Kraučiūnienė), Bronę (vėliau Jundzilienė), Leonorą (vėliau Saulėnienė). 1898 m. gegužės 18 d. gimęs Vincentas mirė dar jaunas būdamas. 1903 m. lapkričio 3 d. gimusi Janina Antanina ištekėjo už Jono Martūno, gyvenusio Vydeniuose. Jiems gimė trys vaikai: Stasė, Jonas ir Pranas. 1900 m. gruodžio 11 d. gimė Andrius. Pagal tuometinius papročius išleido už vyrų abi seseris ir tik tada pats kūrė šeimą. 1933 m. vasarą, eidamas 33-uosius metus, susituokė su 25-uosius einančia Anele Zalanskaite iš Mardasavo. (Jos šeimą, giminę ir kaimą aprašė brolis, garsus dainininkas Petras Zalanskas savo tautosakos ir atsiminimų rinktinėje „Čiulba ulba sakalas“, Vilnius, 1983 m.) Anelė ir Andrius turėjo aštuonis vaikus. 1939 m. gimęs Viktoras ir 1943 m. gimusi Danutė mirė dar maži, abu eidami antrus metus. 1934 m. gegužės 8 d. gimęs (Stasys) Stanislovas nuo mažens dirbo visus ūkio darbus. Iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio Pabaronės kaimas, kaip ir aplinkiniai kaimai, buvo rėžinis. Ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje pabaroniškiai skirstėsi į vienkiemius. Tad jaunavedžius Anelę ir Andrių nuo pat pirmųjų bendro gyvenimo žingsnių užgriuvo sodybos perkėlimo į vienkiemį rūpesčiai. Kaimeliui pasidalijus žemes, Juozelei ir jo turto paveldėtojams teko 35,30 ha žemės: 9,5 ha ariamos, 5 ha miško, 6 ha pievos ir 14,5 ha ganyklos. Kaip ir daugelyje kaimų, laukai, pievos ir miškai turėjo savo pavadinimus. Pagrindinė kaimo dalis, buvusi aukštėliau, vadinosi kalnu. Visi jos gyventojai buvo Valiuliai (vėliau pakeitus pavardes – Dringeliai). Trys sodybos prie Barono upelio Kazio Valiulio Dringelio ir dviejų Budėnų buvo vadinamojoje klonėje. Beveik visi laukai taip pat turėjo savo pavadinimus. Bene labiausiai nutolęs nuo kaimo Trako laukas atiteko vadintajam Šimo Juozui. Skersimas – vadinamajam Vincukui, Kalno daržas – Kaziui. Juozelei ir jo paveldėtojams – Dabšamargis. Tai viena geresnių kaimo dirvų. Tačiau labai akmenuota. Kaip ir daugelis pabaroniškių, Anelė ir Andrius buvo žemdirbiai. Tad 1951-ųjų rudenį, neatlaikę kelis metus trukusio sovietinės valdžios spaudimo, tapo Pabaronėje pradėto kurti „Spalio“ kolūkiečiais. Valdžios spaudimas paba roniškiams buvo toks pats kaip ir kitose Lietuvos vietose. Valstiečiams kasmet buvo didinami mokesčiai, kol jie tapdavo nepakeliami. O valdžios atstovai – kolūkių kūrimo agitatoriai – aiškino vis labiau vilties netenkantiems kaimiečiams, nurodydavo jiems vienintelę išeitį iš visų jų bėdų – stoti į kolūkį. Tada mokesčių nereikės mokėti. Ši veiksminga priemonė 1951-ųjų rudenį palaužė ir pabaroniškius. Bus daugiau
Autorius: Iš Juozo Dringelio atsiminimų
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
