Galinga tėviškės trauka
Merkio kraštas
Turinį įkėlė
Galinga tėviškės trauka...„Merkio krašto“ skaitytojams pirmą kartą pristatome iki šiol niekur nepublikuotus šviesaus atminimo Kovo 11-osios Akto signataro varėniškio Juozo Dringelio atsiminimus, užrašytus jo paties ranka, apie gimtąjį Pabaronės kaimą, giminės šaknis; rankraštį išsaugojo ir redakcijai padovanojo J. Dringelio našlė p. Valerija Dringelienė Jau esu Varėnos senbuvis. Tačiau galinga tėviškės trauka vis verčia važiuoti į gimtąjį Pabaronės kaimelį, regis, pasislėpusį šiluose. Per seniūnijos centrą Matuizas arčiau ir kelias geresnis, tačiau dažniausiai važiuoju per Kamorūnus. Ten mažose vadinamosiose Pa baronės kapinaitėse ant kalnelio ilsisi tėvai ir protėviai. Niekas nežino, kiek medinių kryžių nunyko, nepalikdami atminties, ką turėjo priminti gyviesiems apie išėjusius Anapilin. Betoniniai ir akmeniniai paminklai stojasi išretusių kryžių vieton. Naujoviškos mados pasiekė ir šį užkampį. O XIX amžiaus akmeninių paminklų tik keletas. Nors statyti lietuviams, tačiau užrašai tik lenkiški. Ir ne tik todėl, kad beraščiai lietuviai būtų neradę lietuviškų raštą mokančių meistrų. Kunigai mieliau šventindavo paminklus su lenkiškais užrašais. Vienas tų akmeninių su lenkišku užrašu įamžino ir mūsų giminės protėvį Joną, gimusį 1792 metais. Kas buvo jo tėvai ir protėviai, nei šiose kapinaitėse, nei aplinkinių atmintyje, nei archyvų knygose nepavyko rasti. Vadinasi, rašytiniai giminės pėdsakai išlikę iš XVIII am žiaus pabaigos, kai Lenkijos ir Lietuvos valstybė nyko, o po trejų metų prasidėjo 120 metų trukusi rusų okupacija. Šykštūs archyviniai įrašai, pažymintys tik gimimus, mirtis bei vestuves, rodo, kad giminės gyvenimas buvo kupinas tragizmo. Minėto protėvio sūnus, beje, taip pat Jonas, eidamas 33-uosius metus 1857 m. kovo 24 d., važiuodamas iš Senosios Varėnos, nuskendo pavasario potvynio galybės pritvinku siame Merkyje. Paliko jauną 27-uosius einančią žmoną Ievą Miliauskaitę-Dringelienę su trimis mažais vaikais. Vyriausiam iš jų Juozui, mano seneliui, ėjo šešti metai. Jei apie jo tėvus ir protėvius jau mažai kas ką ir beprisiminė, tai apie Juozą, dar vadintą Juozele, teko girdėti įvairių prisiminimų. Pasakojama, kad jis buvo dukart vedęs. Pirmoji jo žmona, gimdydama kūdikį, buvo suparalyžuota. Kūdikis mirė, o ji, negalėjusi netgi vaikščioti, dar gyveno apie 20 metų. Juozelė ją nešiojo. Netgi eidamas javų doroti į lauką neš davosi ir pačią. Pasodinęs gubos pavėsyje dirbdavo per dieną, o vakare vėl parsinešdavo namo. Mirus pirmajai žmonai, Juozelė vedė antrą kartą už save 21 metais jaunesnę Rožę Valackaitę iš Kamorūnų. Tai įvyko 1892 m. liepos 6 d. Tos vedybos apipintos legendomis. Pagal tuometinius papročius Juozelė paprašė tėvus išleisti už jo Rožę. Šie sutiko, ir imta rengtis vestuvėms. Jaunosios sutikimo, kaip tuomet buvo įprasta, neklausė. Tačiau ji ne norėjo tekėti už senio, todėl ka morūniečiai girdėjo garsias jos aimanas: „Valiulis Juozelė – ne mano raunelė (man nelygus)“. Kaip ir daugeliui tuometinių nuotakų verksmai nepadėjo, ir ji tapo Juozeliene. Matyt, ilgai nesitaikė su nauja savo padėtimi, nes po kiek laiko Juozelė sutikęs uošvį Motiejų Valacką skundėsi: – Tėvulia, ale joj su manim gulc tai neina. – Juozulia, – mušk. Išmuši, tai bus tavo. Neteko girdėt atsiminimų, pasinaudojo ar ne senelis šiuo patarimu. Manau, kad jis, garsėjęs išmintimi ir retu humoro jausmu, įspėjo savo jauną pačią, kad tėvas patarė „išmušti“ jos užsispyrimą. Matyt, tai padėjo, nes abu susilaukė 4 vaikų: dviejų dukrų – Onos, gimusios 1895 m. kovo 23 d., ir Janinos Antosės, g. 1903 m. lapkričio 3 d., bei sūnų Vincento, g. 1898 m. gegužės 18 d., ir Andriaus, g. 1900 m. gruodžio 11 d. Tai mano tėvas. Tačiau manau, kad vertė tų priminti vieną kitą žmonių pasakojimą apie senelį. Tarp giminaičių ir apylinkės žmonių ilgokai buvo minimi Juozelės darbai, nuotykiai, pokštai ir kt. Matyt jo būta labai gabaus ir veiklaus, nes reiškėsi daugelyje sričių. Jis buvo plačiai pagarsėjęs giedorius. Juozelė vadovavo ne tik daugelyje kaimynų ir aplinkinių kaimų žmonių laidotuvių giedoriams, bet ir artimų, ir tolimų dvarininkų laidotuvėse. Antai jam teko vadovauti gie doriams prie Eišiškių buvusio stambaus dvaro savininko Sekliuckio laidotuvėse. Lietuviams giedodavo lietuviškai, lenkams – lenkiškai. Visų apylinkėse vartojamų kalbų jis išmoko gyvenimo universitetuose. Jis buvo garsus medžiotojas. Ypač nuotykingos buvo vilkų medžioklės. Juozelė mokėjo vilkus „vobyc“, t. y. staugti „vilkės balsu“, kurį išgirdę į tą vietą rinkdavosi vilkai. Kiekvienos medžioklės išvakarėse „vobytojas“ nueidavo į vilkų mėgiamą vietą miške ir ten pastūgaudavo „vilkės balsu“. Į tą vietą rinkdavosi vilkai. Anksti rytą vilkų susirinkimo vieta buvo apsmaigstoma vėliavėlėmis, kurių vengdami vilkai neišsibė giodavo. Po tokių „vobijimų“ ir miško apkaišymo vėliavėlėmis vilkų medžioklės buvo daug sėkmingesnės. Kaip Juozelė „vobija“ vilkus, magėjo išgirsti ir pamatyti daugeliui. Ypač kaimo vaikams ir paaugliams. Kartą jiems netgi pavyko priprašyti senelį leisti jiems eiti kartu „vobyti“. Sutemus nuėjo jis su būreliu kaimo vaikų ir paauglių į girią, atsistojo ant vadinamosios Nugaros kalvos, esančios už gero kilometro nuo Pabaronės, ir ėmė vilkus „vobyt“. Išgirdę panašų į vilkės staugimą iš visų pusių – Stangio, Samanyno ir kitų – atsiliepė vilkai. Jų staugimą išgirdę vaikai ir paaugliai visi kaip vienas nu dundėjo į namus. Senelis girioje liko vienas. Iš visur artėjo įvai riais balsais staugdami vilkai. Paprastai eidamas „vobyc“ Juozelė pasiimdavo šautuvą. Tąkart, eidamas su būriu palydovų, nepasiėmė. Teko pasirūpinti, kaip išnešti sveiką kailį iš vilkų apsupimo. Juozelė vadovaudavo ne tik vietinių medžiotojų medžiok lėms. Pabaronės miškuose buvo gausu žvėrių ir paukščių: vilkų, lapių, kiškių, stirnų, kurtinių, tetervinų. Todėl į šiuos miškus atvykdavo Trakų ir Lydos apskričių, o kartais ir Vilniaus gubernijos ponai. Toms medžioklėms taip pat vadovaudavo Juozelė. Prisimenu tėvo pasakojimą apie vieną tokių medžioklių. Atvažiavo į vilkų medžioklę ponai iš Vilniaus – gubernijos pareigūnai. Vieną jų pristatė kaip šaulį, kuris „mažiausio paukščiuko nepraleis“. Pastatyk, girdi, Valiuli, jį į gerą vietą. Senelis tą taiklųjį šaulį pastatė į geriausią vietą ant vilkų tako... Pats atsistojo netolies už kelias dešimties žingsnių.
Autorius: Iš Juozo Dringelio atsiminimų
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
