Sa­vo lai­ką ir dar­bą tė­vas su sū­nu­mis ski­ria Uk­rai­nai – Santaka

Eg­lė MI­ČIU­LIE­NĖ

Kark­li­nių kai­me (Ke­tur­va­la­kių sen.) gy­ve­nan­tis Leo­nar­das Gvaz­dai­tis ir jo sū­nūs Do­na­tas bei Ge­di­mi­nas tu­ri daug bend­rų po­mė­gių. Jie vi­si pui­kiai val­do ult­ra­leng­vą­jį lėk­tu­vą, drau­ge po Eu­ro­pą va­ži­nė­ja mo­to­cik­lais, vi­si yra me­džio­to­jai. Ta­čiau pra­smin­giau­sia veik­la, ku­riai trys vie­nos šei­mos vy­rai ski­ria dau­giau­siai lai­ko ir šir­dies jau ket­ve­rius me­tus, – tai pa­ra­mos Uk­rai­nai rin­ki­mas ir ve­ži­mas.

Vie­nas lie­ka na­muo­se

„Man ne­pa­tin­ka, kai už­puo­la, plė­šia, žu­do, prie­var­tau­ja ne­kal­tus žmo­nes“, – pa­pras­tai paaiš­ki­na Leo­nar­das Gvaz­dai­tis, pa­klaus­tas apie vi­sos šei­mos su­si­tel­ki­mą į pa­ra­mą Uk­rai­nai.

Vy­rai sa­ko, kad Uk­rai­nai svar­bi tiek fi­nan­si­nė pa­ra­ma, tiek ir pri­si­dė­ji­mas sa­vo dar­bu bei lai­ku. Juk lai­kas – vie­nas bran­giau­sių mū­sų tu­ri­mų da­ly­kų, o jo tik­rai rei­kia norint su­rink­ti lab­da­rą ir nu­vež­ti be­si­gi­nan­čiai ša­liai.

Gvaz­dai­čiams te­kę ri­zi­kuo­ti ir bran­giau­siu tur­tu – gy­vy­be, kai ke­le­tą kar­tų va­žia­vo prie pat fron­to li­ni­jos. Ta­čiau da­bar sa­va­no­riai ta­ria­si, kad ka­riai au­to­mo­bi­lius su lab­da­ra, jei yra ga­li­my­bė, pa­siim­tų iš sau­ges­nės vie­tos.

„Mums, ve­žan­tiems pa­ra­mą, se­ka­si. Kar­tą bu­vo­me Ky­ji­ve – tik iš­vy­kus ry­tą pra­si­dė­jo di­džiau­sias mies­to ap­šau­dy­mas. Char­ki­ve ir­gi vos iš­va­žia­vus pra­dė­jo kris­ti ra­ke­tos“, – pa­sa­ko­jo D. Gvaz­dai­tis.

Vis dėl­to į Uk­rai­ną vi­si trys Gvaz­dai­čiai kar­tu nie­kad ne­va­žiuo­ja. Leo­nar­do žmo­na Dai­va iš­kė­lu­si są­ly­gą: bent vie­nas pri­va­lo lik­ti na­muo­se. Juk nie­kas ne­ga­li bū­ti šim­tu pro­cen­tų tik­ras, kad ke­lio­nė baig­sis lai­min­gai.

Pra­džia – nuo vie­no dži­po

Iš Su­val­ki­jos ki­lu­sių bend­ra­min­čių ko­man­da bend­ram tiks­lui – rink­ti ir vež­ti trans­por­to prie­mo­nes be­si­gi­nan­tiems uk­rai­nie­čiams – su­si­bū­rė 2022-ųjų ko­vą. Do­na­tas ir jo drau­gai su­lau­kė Uk­rai­nos am­ba­sa­dos dar­buo­to­jo pra­šy­mo ras­ti ir at­siųs­ti ka­riams bent vie­ną dži­pą. Vy­rai au­to­mo­bi­lį nu­pir­ko, su­tvar­kė, nu­da­žė ir iš­siun­tė per ki­tą pa­ra­mos fon­dą.

„Mū­sų pa­grin­di­nis or­ga­ni­za­to­rius Ug­nius Alau­nis ta­da pa­sa­kė: „Dar nu­ve­ši­me tų ma­ši­nų!“ Pa­gal­vo­jau, jog ne­tu­ri­me tiek fi­nan­sų iš sa­vo ki­še­nės siųs­ti dau­giau au­to­mo­bi­lių. Bet rei­ka­las įsi­bė­gė­jo, ir ve­ža­me iki šiol“, – sa­kė D. Gvaz­dai­tis.

Bend­ra­min­čiai įkū­rė VšĮ „Nu­pirk dži­pą Uk­rai­nai“. Prie Do­na­to veik­los pri­si­jun­gė jo tė­tis Leo­nar­das, ne­tru­kus – ir bro­lis Ge­di­mi­nas. Vy­rai ne tik ren­ka pa­ra­mą, tvar­ko ko­vo­to­jams nu­pirk­tą tech­ni­ką, bet ir nu­ga­be­na ki­tų su­ras­tas bei su­tvar­ky­tas trans­por­to prie­mo­nes. Iš vi­so or­ga­ni­za­ci­ja į Uk­rai­ną jau pri­sta­tė apie 150 au­to­mo­bi­lių. Kar­tais vyks­ta 5–6, kar­tais – ir 15 ma­ši­nų kon­vo­jus.

Gruo­dį D. Gvaz­dai­tis uk­rai­nie­čiams pa­ts pa­do­va­no­jo sa­vo „VW Golf“. Jį tie­siai į Uk­rai­nos gy­nė­jo ran­kas per­da­vė Do­na­to tė­tis Leo­nar­das, ku­rį lie­tu­vių drau­gai Uk­rai­no­je va­di­na gy­va le­gen­da.

Šio­je į Uk­rai­ną vy­ku­sio­je lab­da­ros ko­lo­no­je bu­vo ir grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­lis, nu­pirk­tas drau­ge su LIONS klu­bais. Taip pat – 2 vi­siš­kai pa­ruoš­ti au­to­bu­sai ir net 98 vie­ne­tai nau­jų žie­mi­nių pa­dan­gų – vi­sa tai Uk­rai­nos gy­nė­jams do­va­no­jo UAB „Kaut­ra“.

„Pa­dan­gos Uk­rai­no­je yra auk­so ver­tės, nes su­griau­tuo­se mies­tuo­se jas su­pjaus­to ašt­rios svie­di­nių ske­veld­ros“, – sa­kė L. Gvaz­dai­tis.

Iš per­par­da­vė­jų

Au­to­mo­bi­liai gau­na­mi įvai­riai: vie­nus pa­do­va­no­ja įmo­nės ar žmo­nės, ki­tus sa­va­no­riai nu­per­ka iš suau­ko­tų lė­šų. Tech­ni­ką su­re­mon­tuo­ti, ap­tvar­ky­ti pa­de­da U. Alau­nis, tu­rin­tis au­to­mo­bi­lių re­mon­to įmo­nę.

Prieš ku­rį lai­ką nu­va­žia­vę į Uk­rai­ną Gvaz­dai­čiai pa­ste­bė­jo pro ka­ri­nio da­li­nio var­tus iš­va­žiuo­jantį Vil­ka­viš­kio spor­to cent­ro au­to­bu­siu­ką, ku­rį pa­tys bu­vo atga­be­nę. Jį vy­rai iš pra­džių bu­vo ke­ti­nę pirk­ti auk­cio­ne, ta­čiau ne­pa­vy­ko pri­si­jung­ti. Po mė­ne­sio tą pa­tį au­to­bu­siu­ką sa­va­no­riai jau ra­do vie­na­me skel­bi­mų po­rta­le ir nu­pir­ko iš per­par­da­vė­jo, bet su­mo­kė­jo tūks­tan­čiu eu­rų dau­giau.

Kar­tą vie­na že­mės ūkio bend­ro­vė do­va­no­jo KA­MAZ sunk­ve­ži­mį. Sa­va­no­riai jį per­da­žė, su­tvar­kė ir nu­ve­žė į Uk­rai­ną. „Len­kų mui­ti­nin­kai la­bai ste­bė­jo­si, kaip čia mes su ka­ma­zu iš Lie­tu­vos at­vy­kom! Bet ka­riams ve­ža­me tai, ko jie pra­šo“, – pa­sa­ko­jo Do­na­tas.

Sa­va­no­riai nie­ka­da ne­vyks­ta tuš­čiu trans­por­tu: į ma­ši­nas pri­krau­na me­di­ci­nos prie­mo­nių, mais­to pro­duk­tų, ki­tų ka­riams rei­ka­lin­gų daik­tų.

200 kg šo­ko­la­do

Len­ki­jos pa­sie­ny­je sa­va­no­riai daž­nai su­si­du­ria su įvai­rio­mis pro­ble­mo­mis. Pa­rei­gū­nai ne­re­tai el­gia­si taip, tar­si lie­tu­viai ga­ben­tų ne pa­ra­mą ka­riau­jan­čiai šaliai, o kont­ra­ban­dą. Anot Leo­nar­do, kar­tais pa­si­jun­ti kal­tas jau vien dėl to, kad at­va­žia­vai į pa­sie­nį. Blo­giau­sia, kad pa­sie­nio tvar­ka nuo­lat kei­čia­si.

Kai dėl ko­kių nors prie­žas­čių lie­tu­vių su lab­da­ra len­kai įleis­ti ne­no­ri, mū­siš­kiai at­kak­liai ban­do lai­mę, gin­či­ja­si, aiš­ki­na­si, kol ga­liau­siai pa­sie­kia sa­vo.

Kar­tą D. Gvaz­dai­tis ve­žė hu­ma­ni­ta­ri­nę pa­gal­bą – ko­jų pro­te­zus. Pas­vė­rę kro­vi­nį mui­ti­nin­kai lie­pė su­ktis at­gal: ne­ti­ko svo­ris.

„Su­ži­no­jus, kad tu­riu 200 kg ža­lia­vi­nio šo­ko­la­do ka­rei­viams, pa­rei­gū­nei net ran­kos nu­svi­ro! Ga­vau py­los, ko­dėl ne­dek­la­ra­vau. O aš aiš­ki­nu: kaip dek­la­ruo­siu, jei ten lab­da­ra?“ – kal­bė­jo Do­na­tas.

Po il­gų aiš­ki­ni­mų­si ma­ši­na su vi­su šo­ko­la­du vis dėl­to pa­sie­kė tuos, kam ir bu­vo skir­ta, – Uk­rai­nos ka­rius.

Lab­da­rai ir… van­duo

Pa­si­tai­ko ir ku­rio­ziš­kų si­tua­ci­jų.

Kar­tą vy­rai į Uk­rai­ną va­rė sunk­ve­ži­mį su mo­bi­lią­ja hi­gie­nos sto­te­le – skal­bi­mo ma­ši­na, džio­vyk­le, praus­tu­vu. Bet paaiš­kė­jo, kad ma­ši­na sve­ria 2 to­no­mis per daug! Tiek mui­ti­nin­kai, tiek ve­žė­jai su­ko gal­vas, kol iš­siaiš­ki­no, kad sunk­ve­ži­my­je įmon­tuo­tas 2 t tal­pos ba­kas, ir jis pil­nas van­dens… Jo iš­pil­ti pa­sie­nie­čiai ne­lie­pė.

Vie­na nor­ve­gė ka­riams nu­pir­ko dži­pą, bet įgi­jo kaip me­ta­lo lau­žą, be do­ku­men­tų. Len­kų pa­sie­nie­čiai jo neį­si­lei­do, ir au­to­mo­bi­lis po­rą mė­ne­sių sto­vė­jo prie mui­ti­nės var­tų. L. Gvaz­dai­tis nu­ta­rė im­tis ini­cia­ty­vos. „At­va­žia­vom ir ke­liam tą dži­pą ant tra­lo. Atė­jo pa­sie­nie­tis, per­spė­jo, kad neį­leis. Pa­sie­ny­je įstri­gau il­gam, bet vis tiek įve­žiau“, – pa­sa­ko­jo Leo­nar­das.

Lie­tu­viai su­pran­ta, kad pa­rei­gū­nai žiū­ri įsta­ty­mo rai­dės, nes at­si­ran­da ne­są­ži­nin­gų žmo­nių, pri­si­den­gian­čių lab­da­ros ve­ži­mu. „Dėl jų ken­čia tik­rie­ji pa­ra­mos tie­kė­jai, o kai ku­riuos tai ir stab­do nuo to­les­nės veik­los“, – kal­bė­jo Ge­di­mi­nas.

Vi­dur­die­nį – ty­los mi­nu­tė

Ka­ro ali­na­mo­je Uk­rai­no­je nuo­lat kau­kia si­re­nos, bet žmo­nės sten­gia­si gy­ven­ti to­liau. Pas­kel­bus oro pa­vo­jų jie trum­pam pa­si­trau­kia į sau­ges­nes vie­tas, o vė­liau gy­ve­ni­mas tę­sia­si: dir­ba ka­vi­nės, par­duo­tu­vės, tei­kia­mos pa­slau­gos.

„Kiek­vie­na uk­rai­nie­čių šei­ma vie­naip ar ki­taip nu­ken­tė­ju­si nuo ka­ro. Bet op­ti­miz­mo jie tu­ri daug, sa­ko, kad vis tiek nu­ga­lės. Ži­no­ma, tie, ku­rių sū­nus ar tė­vas šiuo me­tu fron­te, no­ri tik vie­no – kad jų ar­ti­ma­sis grįž­tų na­mo. Ta­čiau ka­rei­viai jo­kiu bū­du ne­su­tin­ka, jog bū­tų ati­duo­tas bent ma­žiau­sias že­mės kam­pe­lis – ki­taip vi­sa jų ko­va, žu­vu­sių drau­gų au­kos ne­be­teks pra­smės“, – kal­bė­jo D. Gvaz­dai­tis.

Lie­tu­viams įspū­dį pa­li­ko vi­dur­die­nio ty­los mi­nu­tė, ku­ria kas­dien pa­ger­bia­mi už Uk­rai­nos lais­vę žu­vę žmo­nės. Sus­to­ja au­to­mo­bi­liai, nu­rims­ta gy­ven­to­jai, kur jie be­bū­tų – par­duo­tu­vė­je, gat­vė­je, aikš­tė­je. Tai – la­bai jaut­rus mo­men­tas.

Nuo ko pa­varg­ti?

Ket­ve­ri ka­ro me­tai – il­gas lai­ko tar­pas, ir iš pa­ra­mos or­ga­ni­za­ci­jų gir­di­me, kad Uk­rai­nos rė­mė­jai pa­vargs­ta.

„O nuo ko mes ga­li­me pa­varg­ti? – ste­bė­jo­si L. Gvaz­dai­tis. – Pa­vargs­ta žmo­nės, ku­rie su ma­žais vai­kais gy­ve­na ap­griau­tuo­se dau­gia­bu­čiuo­se be van­dens, be šil­dy­mo. Pa­vargs­ta tie, ku­rie po pus­me­tį sė­di dumb­li­nuo­se ap­ka­suo­se.“

Vis­gi vy­rai pri­pa­žįs­ta, jog da­lis rė­mė­jų ne­be taip jaut­riai rea­guo­ja į ka­rą kaip jo pra­džio­je, kai ko­ne vi­si bu­vo­me vie­nin­gi. Ta­da ne­bu­vo ir tiek daug prie­šiš­kų jė­gų ke­lia­mo triukš­mo.

„Kai kas sa­ko, kad mes pa­ra­mą ren­ka­me siek­da­mi nau­dos sau. Bet tie, kas nu­si­tei­kę prieš au­ko­ji­mą ar sa­va­no­rys­tę, ma­tyt, žiū­ri per sa­vo pri­zmę ir men­ta­li­te­tą. Toks žmo­gus grei­čiau­siai pa­ts už­siim­tų afe­ro­mis, nes jam sun­ku pa­ti­kė­ti, kad kaž­kas ga­li au­ko­ti sa­vo pi­ni­gus ir lai­ką“, – kal­bė­jo D. Gvaz­dai­tis, ku­ris be­veik vi­sas sa­vo ato­sto­gas iš­nau­do­ja pa­ra­mos ga­be­ni­mui į Uk­rai­ną.

Gir­dė­da­mi skep­ti­kų bal­sus Gvaz­dai­čiai tik­ri: tie, kas smer­kia au­ko­jan­čiuo­sius, pa­tys nie­kam nė­ra da­vę nė cen­to.

„Vie­nas pa­grin­di­nių jų sklei­džia­mų ar­gu­men­tų – „ge­riau jau tie rė­mė­jai pa­dė­tų lie­tu­vių vai­kams“. Bet­gi ta da­lis žmo­nių, ku­rie ne­no­ri pa­dė­ti Uk­rai­nai, ga­li pa­dė­ti sun­kiau gy­ve­nan­čių lie­tu­vių vai­kams. Juk nie­kas ne­truk­do! Bet tie rė­kian­tys iš vi­so nie­kam ne­pa­de­da“, – kal­bė­jo bro­liai.

Pri­si­dė­ti prie Uk­rai­nos rė­mė­jų veik­los ga­li­ma dar­bais, au­to­mo­bi­liais, taip pat at­lie­kant ban­ki­nį pa­ve­di­mą.
Ga­vė­jas: VšĮ „Nu­pirk dži­pą Uk­rai­nai“
LT93 7230 0000 0070 0525
Mo­kė­ji­mo pa­skir­tis: PA­RA­MA
Pay­pal: nupirk@dzipaukrainai.lt

Bom­bos kris­ti ne­nus­to­ja

Sa­va­no­riai gir­di prie­kaiš­tų, esą pa­de­da vals­ty­bei, ku­rio­je esa­ma ko­rup­ci­jos. Bet, anot L. Gvaz­dai­čio, kaž­ka­da ir pas mus taip bu­vo.

„Vi­si ži­no: kiek­vie­nam mi­li­ci­nin­kui ga­lė­da­vai duo­ti ky­šį, ir ta­ve pa­leis­da­vo. Da­bar nė į gal­vą ne­šau­tų taip da­ry­ti“, – sa­kė Leo­nar­das.

Jo sū­nūs taip pat tvir­ti­no: jei Uk­rai­no­je pa­ga­vo mi­li­jo­nus va­gian­tį aukš­tą pa­rei­gū­ną, tai nė­ra blo­gai. Prie­šin­gai, tau­ta va­lo­si – su­ne­rim­ti rei­kė­tų, jei ne­nus­ta­ty­tų jo­kios ko­rup­ci­jos.

Ir vy­rai ran­kų ne­nu­lei­džia. Jei trūks­ta pi­ni­gų nu­ma­ty­tai tech­ni­kai nu­pirk­ti, krei­pia­si į drau­gus, pa­žįs­ta­mus. „Bels­kis, ir bus ati­da­ry­ta“, – šyp­so­jo­si Leo­nar­das, ku­ris di­džiuo­ja­si, kad sa­va­no­rių gru­pė­je yra ir du jo kla­sės drau­gai.

„Bom­bos kris­ti ne­nus­to­ja. Ka­ras te­be­vyks­ta, žūs­ta ne tik ka­riai, bet ir ci­vi­liai. To­dėl su­sto­ti ar „pa­varg­ti“ ne­ga­li­me. Ne­ma­ny­ki­me, kad jei ag­re­so­rius ateis į mū­sų ša­lį – nelies tų, ku­rie ty­lė­jo ir uk­rai­nie­čiams ne­pa­dė­jo. Blo­gai bus vi­siems“, – sa­kė G. Gvaz­dai­tis.

Lab­da­rą vežan­tys lie­tu­viai daž­nai sa­vo lė­šo­mis pi­la­si ir de­ga­lus, ku­rių tūks­tan­čiams ki­lo­met­rų rei­kia daug, ypač jei va­ro­mas sunk­ve­ži­mis, au­to­bu­sas ar ben­zin­ve­žis. Tad sa­va­no­riai iš sa­vo dar­bo ne­gau­na ab­so­liu­čiai jo­kios pri­dė­ti­nės ver­tės, iš­sky­rus vie­nin­te­lę – ge­rą jaus­mą šir­dy, kad ga­li pri­si­dė­ti gin­da­mi skriau­džia­mus žmo­nes.

Autorius: laikrastissantaka

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama