Savo laiką ir darbą tėvas su sūnumis skiria Ukrainai – Santaka
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Eglė MIČIULIENĖ
Karklinių kaime (Keturvalakių sen.) gyvenantis Leonardas Gvazdaitis ir jo sūnūs Donatas bei Gediminas turi daug bendrų pomėgių. Jie visi puikiai valdo ultralengvąjį lėktuvą, drauge po Europą važinėja motociklais, visi yra medžiotojai. Tačiau prasmingiausia veikla, kuriai trys vienos šeimos vyrai skiria daugiausiai laiko ir širdies jau ketverius metus, – tai paramos Ukrainai rinkimas ir vežimas.
Vienas lieka namuose
„Man nepatinka, kai užpuola, plėšia, žudo, prievartauja nekaltus žmones“, – paprastai paaiškina Leonardas Gvazdaitis, paklaustas apie visos šeimos susitelkimą į paramą Ukrainai.
Vyrai sako, kad Ukrainai svarbi tiek finansinė parama, tiek ir prisidėjimas savo darbu bei laiku. Juk laikas – vienas brangiausių mūsų turimų dalykų, o jo tikrai reikia norint surinkti labdarą ir nuvežti besiginančiai šaliai.
Gvazdaičiams tekę rizikuoti ir brangiausiu turtu – gyvybe, kai keletą kartų važiavo prie pat fronto linijos. Tačiau dabar savanoriai tariasi, kad kariai automobilius su labdara, jei yra galimybė, pasiimtų iš saugesnės vietos.
„Mums, vežantiems paramą, sekasi. Kartą buvome Kyjive – tik išvykus rytą prasidėjo didžiausias miesto apšaudymas. Charkive irgi vos išvažiavus pradėjo kristi raketos“, – pasakojo D. Gvazdaitis.
Vis dėlto į Ukrainą visi trys Gvazdaičiai kartu niekad nevažiuoja. Leonardo žmona Daiva iškėlusi sąlygą: bent vienas privalo likti namuose. Juk niekas negali būti šimtu procentų tikras, kad kelionė baigsis laimingai.
Pradžia – nuo vieno džipo
Iš Suvalkijos kilusių bendraminčių komanda bendram tikslui – rinkti ir vežti transporto priemones besiginantiems ukrainiečiams – susibūrė 2022-ųjų kovą. Donatas ir jo draugai sulaukė Ukrainos ambasados darbuotojo prašymo rasti ir atsiųsti kariams bent vieną džipą. Vyrai automobilį nupirko, sutvarkė, nudažė ir išsiuntė per kitą paramos fondą.
„Mūsų pagrindinis organizatorius Ugnius Alaunis tada pasakė: „Dar nuvešime tų mašinų!“ Pagalvojau, jog neturime tiek finansų iš savo kišenės siųsti daugiau automobilių. Bet reikalas įsibėgėjo, ir vežame iki šiol“, – sakė D. Gvazdaitis.
Bendraminčiai įkūrė VšĮ „Nupirk džipą Ukrainai“. Prie Donato veiklos prisijungė jo tėtis Leonardas, netrukus – ir brolis Gediminas. Vyrai ne tik renka paramą, tvarko kovotojams nupirktą techniką, bet ir nugabena kitų surastas bei sutvarkytas transporto priemones. Iš viso organizacija į Ukrainą jau pristatė apie 150 automobilių. Kartais vyksta 5–6, kartais – ir 15 mašinų konvojus.
Gruodį D. Gvazdaitis ukrainiečiams pats padovanojo savo „VW Golf“. Jį tiesiai į Ukrainos gynėjo rankas perdavė Donato tėtis Leonardas, kurį lietuvių draugai Ukrainoje vadina gyva legenda.
Šioje į Ukrainą vykusioje labdaros kolonoje buvo ir greitosios pagalbos automobilis, nupirktas drauge su LIONS klubais. Taip pat – 2 visiškai paruošti autobusai ir net 98 vienetai naujų žieminių padangų – visa tai Ukrainos gynėjams dovanojo UAB „Kautra“.
„Padangos Ukrainoje yra aukso vertės, nes sugriautuose miestuose jas supjausto aštrios sviedinių skeveldros“, – sakė L. Gvazdaitis.
Iš perpardavėjų
Automobiliai gaunami įvairiai: vienus padovanoja įmonės ar žmonės, kitus savanoriai nuperka iš suaukotų lėšų. Techniką suremontuoti, aptvarkyti padeda U. Alaunis, turintis automobilių remonto įmonę.
Prieš kurį laiką nuvažiavę į Ukrainą Gvazdaičiai pastebėjo pro karinio dalinio vartus išvažiuojantį Vilkaviškio sporto centro autobusiuką, kurį patys buvo atgabenę. Jį vyrai iš pradžių buvo ketinę pirkti aukcione, tačiau nepavyko prisijungti. Po mėnesio tą patį autobusiuką savanoriai jau rado viename skelbimų portale ir nupirko iš perpardavėjo, bet sumokėjo tūkstančiu eurų daugiau.
Kartą viena žemės ūkio bendrovė dovanojo KAMAZ sunkvežimį. Savanoriai jį perdažė, sutvarkė ir nuvežė į Ukrainą. „Lenkų muitininkai labai stebėjosi, kaip čia mes su kamazu iš Lietuvos atvykom! Bet kariams vežame tai, ko jie prašo“, – pasakojo Donatas.
Savanoriai niekada nevyksta tuščiu transportu: į mašinas prikrauna medicinos priemonių, maisto produktų, kitų kariams reikalingų daiktų.
200 kg šokolado
Lenkijos pasienyje savanoriai dažnai susiduria su įvairiomis problemomis. Pareigūnai neretai elgiasi taip, tarsi lietuviai gabentų ne paramą kariaujančiai šaliai, o kontrabandą. Anot Leonardo, kartais pasijunti kaltas jau vien dėl to, kad atvažiavai į pasienį. Blogiausia, kad pasienio tvarka nuolat keičiasi.
Kai dėl kokių nors priežasčių lietuvių su labdara lenkai įleisti nenori, mūsiškiai atkakliai bando laimę, ginčijasi, aiškinasi, kol galiausiai pasiekia savo.
Kartą D. Gvazdaitis vežė humanitarinę pagalbą – kojų protezus. Pasvėrę krovinį muitininkai liepė suktis atgal: netiko svoris.
„Sužinojus, kad turiu 200 kg žaliavinio šokolado kareiviams, pareigūnei net rankos nusviro! Gavau pylos, kodėl nedeklaravau. O aš aiškinu: kaip deklaruosiu, jei ten labdara?“ – kalbėjo Donatas.
Po ilgų aiškinimųsi mašina su visu šokoladu vis dėlto pasiekė tuos, kam ir buvo skirta, – Ukrainos karius.
Labdarai ir… vanduo
Pasitaiko ir kurioziškų situacijų.
Kartą vyrai į Ukrainą varė sunkvežimį su mobiliąja higienos stotele – skalbimo mašina, džiovykle, praustuvu. Bet paaiškėjo, kad mašina sveria 2 tonomis per daug! Tiek muitininkai, tiek vežėjai suko galvas, kol išsiaiškino, kad sunkvežimyje įmontuotas 2 t talpos bakas, ir jis pilnas vandens… Jo išpilti pasieniečiai neliepė.
Viena norvegė kariams nupirko džipą, bet įgijo kaip metalo laužą, be dokumentų. Lenkų pasieniečiai jo neįsileido, ir automobilis porą mėnesių stovėjo prie muitinės vartų. L. Gvazdaitis nutarė imtis iniciatyvos. „Atvažiavom ir keliam tą džipą ant tralo. Atėjo pasienietis, perspėjo, kad neįleis. Pasienyje įstrigau ilgam, bet vis tiek įvežiau“, – pasakojo Leonardas.
Lietuviai supranta, kad pareigūnai žiūri įstatymo raidės, nes atsiranda nesąžiningų žmonių, prisidengiančių labdaros vežimu. „Dėl jų kenčia tikrieji paramos tiekėjai, o kai kuriuos tai ir stabdo nuo tolesnės veiklos“, – kalbėjo Gediminas.
Vidurdienį – tylos minutė
Karo alinamoje Ukrainoje nuolat kaukia sirenos, bet žmonės stengiasi gyventi toliau. Paskelbus oro pavojų jie trumpam pasitraukia į saugesnes vietas, o vėliau gyvenimas tęsiasi: dirba kavinės, parduotuvės, teikiamos paslaugos.
„Kiekviena ukrainiečių šeima vienaip ar kitaip nukentėjusi nuo karo. Bet optimizmo jie turi daug, sako, kad vis tiek nugalės. Žinoma, tie, kurių sūnus ar tėvas šiuo metu fronte, nori tik vieno – kad jų artimasis grįžtų namo. Tačiau kareiviai jokiu būdu nesutinka, jog būtų atiduotas bent mažiausias žemės kampelis – kitaip visa jų kova, žuvusių draugų aukos nebeteks prasmės“, – kalbėjo D. Gvazdaitis.
Lietuviams įspūdį paliko vidurdienio tylos minutė, kuria kasdien pagerbiami už Ukrainos laisvę žuvę žmonės. Sustoja automobiliai, nurimsta gyventojai, kur jie bebūtų – parduotuvėje, gatvėje, aikštėje. Tai – labai jautrus momentas.
Nuo ko pavargti?
Ketveri karo metai – ilgas laiko tarpas, ir iš paramos organizacijų girdime, kad Ukrainos rėmėjai pavargsta.
„O nuo ko mes galime pavargti? – stebėjosi L. Gvazdaitis. – Pavargsta žmonės, kurie su mažais vaikais gyvena apgriautuose daugiabučiuose be vandens, be šildymo. Pavargsta tie, kurie po pusmetį sėdi dumblinuose apkasuose.“
Visgi vyrai pripažįsta, jog dalis rėmėjų nebe taip jautriai reaguoja į karą kaip jo pradžioje, kai kone visi buvome vieningi. Tada nebuvo ir tiek daug priešiškų jėgų keliamo triukšmo.
„Kai kas sako, kad mes paramą renkame siekdami naudos sau. Bet tie, kas nusiteikę prieš aukojimą ar savanorystę, matyt, žiūri per savo prizmę ir mentalitetą. Toks žmogus greičiausiai pats užsiimtų aferomis, nes jam sunku patikėti, kad kažkas gali aukoti savo pinigus ir laiką“, – kalbėjo D. Gvazdaitis, kuris beveik visas savo atostogas išnaudoja paramos gabenimui į Ukrainą.
Girdėdami skeptikų balsus Gvazdaičiai tikri: tie, kas smerkia aukojančiuosius, patys niekam nėra davę nė cento.
„Vienas pagrindinių jų skleidžiamų argumentų – „geriau jau tie rėmėjai padėtų lietuvių vaikams“. Betgi ta dalis žmonių, kurie nenori padėti Ukrainai, gali padėti sunkiau gyvenančių lietuvių vaikams. Juk niekas netrukdo! Bet tie rėkiantys iš viso niekam nepadeda“, – kalbėjo broliai.
Prisidėti prie Ukrainos rėmėjų veiklos galima darbais, automobiliais, taip pat atliekant bankinį pavedimą.
Gavėjas: VšĮ „Nupirk džipą Ukrainai“
LT93 7230 0000 0070 0525
Mokėjimo paskirtis: PARAMA
Paypal: nupirk@dzipaukrainai.lt
Bombos kristi nenustoja
Savanoriai girdi priekaištų, esą padeda valstybei, kurioje esama korupcijos. Bet, anot L. Gvazdaičio, kažkada ir pas mus taip buvo.
„Visi žino: kiekvienam milicininkui galėdavai duoti kyšį, ir tave paleisdavo. Dabar nė į galvą nešautų taip daryti“, – sakė Leonardas.
Jo sūnūs taip pat tvirtino: jei Ukrainoje pagavo milijonus vagiantį aukštą pareigūną, tai nėra blogai. Priešingai, tauta valosi – sunerimti reikėtų, jei nenustatytų jokios korupcijos.
Ir vyrai rankų nenuleidžia. Jei trūksta pinigų numatytai technikai nupirkti, kreipiasi į draugus, pažįstamus. „Belskis, ir bus atidaryta“, – šypsojosi Leonardas, kuris didžiuojasi, kad savanorių grupėje yra ir du jo klasės draugai.
„Bombos kristi nenustoja. Karas tebevyksta, žūsta ne tik kariai, bet ir civiliai. Todėl sustoti ar „pavargti“ negalime. Nemanykime, kad jei agresorius ateis į mūsų šalį – nelies tų, kurie tylėjo ir ukrainiečiams nepadėjo. Blogai bus visiems“, – sakė G. Gvazdaitis.
Labdarą vežantys lietuviai dažnai savo lėšomis pilasi ir degalus, kurių tūkstančiams kilometrų reikia daug, ypač jei varomas sunkvežimis, autobusas ar benzinvežis. Tad savanoriai iš savo darbo negauna absoliučiai jokios pridėtinės vertės, išskyrus vienintelę – gerą jausmą širdy, kad gali prisidėti gindami skriaudžiamus žmones.

Autorius: laikrastissantaka
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama