Daujotų šeimos dovana muziejui – archyvas

Daujotų šeimos dovana muziejui – archyvas. Mažeikių muziejui perduotame lagamine – prisiminimų knygos, nuotraukos ir kiti su Daujotų šeima susiję daiktai. Mažeikių muziejus sulaukė dovanos, kuri nušviečia Daujotų šeimos istoriją. Šiuo metu muziejininkai peržiūri du didžiulius lagaminus nuotraukų, įvairiausių daiktų, liudijančių šių iškilių ir Lietuvoje ryškų pėdsaką palikusių žmonių gyvenimą bei darbus. Parsivežė dailininko darbų fiksacijų Viskas prasidėjo nuo 1921 metais Sedoje gimusio Vlado Daujoto. Jis 1954 metais baigė Lietuvos Dailės institutą. Per gyvenimą sukūrė nemažai plačiai žinomų gobelenų, dekoratyvinių audinių, paskelbė straipsnių dailės istorijos ir kitomis temomis, buvo Lietuvos Dailės akademijos profesorius. „Žinojome apie savo žymų kraštietį, tačiau Mažeikių muziejuje neturėjome nė vieno su juo susijusio eksponato. Kreipėmės į Dailės akademiją, jos darbuotojai Vilniuje surengė V. Daujoto gimimo šimtmečiui skirtą parodą. Praėjusių metų liepą knyga „Vladas Daujotas. Tekstilininko archyvas“ pristatyta Sedoje. Susipažinome su jo sūnumi Sauliumi, paskui vykome į Vilnių, kur jo namuose sutikome ir Vlado seserį Ireną, pabendravome ir štai sulaukėme dovanų – du lagaminus su šeimos archyvu“, – sakė Mažeikių muziejaus direktoriaus pavaduotoja Raimonda Ramanauskienė. Archyve – 2009 metais mirusio dailininko ir tekstilininko darbų fiksacijos, kelios akvarelės, kūrybiniai eskizai. Šis kūrėjas pasižymėjo savo kurtu žinomos sostinės kavinės ir viešbučio „Neringa“ interjeru (baldų ir sienų apmušalais, užuolaidomis), taip pat – savo gobelenais bei kilimais. Docentę primins garbės ženklas Dvidešimt vienus metus Vilniuje architekte dirbo, šešiolika metų Vilniaus Gedimino technikos universitete dėstė praėjusių metų gruodį anapilin išėjusi docentė Irena Marija Daujotaitė. Nuotraukų albumus atidžiai nagrinės ir klasifikuos mažeikiškiai muziejininkai. Muziejui patikėtas ir LKAS garbės ženklas „Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“. Muziejui patikėtame archyve yra kraštovaizdžio architektūros pradininke Lietuvoje įvardijamos I. M. Daujotaitės prisiminimų knygelės, jai priklausęs autentiškas tautinis kostiumas, nuotraukos. Kraštietės indėlį į šalies kraštovaizdžio kūrimą liudija tarp muziejui padovanotų daiktų esantis prieš 16 metų jai įteiktas Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos garbės ženklas „Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“.  Sakoma, kad bėgantis laikas nesugrįžta. Kaip ir nesugrįžta išėjusieji anapilin... R. Ramanauskienė, pasakodama apie Daujotų šeimą, pasidžiaugė, kad praėjusių metų rugpjūtį ji ir sediškė Genoveita Gricienė suspėjo apsilankyti pas Ireną. Susitikimo metu Irena pasidalijo prisiminimais apie bandymą ištrūkti iš Lietuvos, pasibaigus Sedos kautynėms, įteikė muziejui dovaną – dvi linines prijuostes, kurias siuvo, nėrė ir siuvinėjo jos senelė, dar caro laikų Sedos pašto viršininko žmona Eugenija Krivonosovienė. Miškininką mena pajūris Irenos ir Vlado tėvas, žemės ūkio mokslų kandidatas Marijonas Daujotas paliko žymų pėdsaką Lietuvos miškininkystėje, jis įvardijamas kaip Lietuvos smėlynų apželdinimo pradininkas, nuo 1926 metų organizavęs Palangos ir Šventosios pajūrio smėlio kopų apželdinimą pušimis. Praėjusiais metais Raimonda Ramanauskienė (kairėje) apsilankė pas sostinėje gyvenusią Ireną Mariją Daujotaitę ir suspėjo su ja pabendrauti, išgirsti prisiminimų, drauge pasimatavo Irenos senelės nertas prijuostes. Iškilus miškininkas dirbo Skuodo ir Kretingos miškų urėdu, buvo Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškininkystės skyriaus lektorius. Nuo 1950 metų iki mirties 1975 metais dirbo Lietuvos miškų instituto Miško želdinimo skyriaus vedėju, moksliniu bendradarbiu. Pažymint jo nuopelnus miškininkystei pajūrio krašte, 1986 metais Palangoje pastatytas medinis paminklas, jo vardu pavadinta Kretingos vidurinė mokykla, viena iš šio miesto gatvių. Kaip pasakojo muziejui archyvą, kuriame yra ir M. Daujoto knygos, nuotraukų albumai bei jubiliejinės juostos, perdavęs Vlado sūnus Saulius, senelis buvo apsigimęs miškininkas, vesdavosi anūkus į mišką ir pasakodavo praktiškai apie kiekvieną medį, jo augimą ir savybes. Laukia sugrįžtančio paveldo Kaip pažymėjo muziejaus direktoriaus pavaduotoja R. Ramanauskienė, dabar laukia ilgas ir kruopštus darbas klasifikuojant gautus Daujotų šeimos daiktus: reikia peržiūrėti nuotraukas, prisiminimus, juos suskirstyti pagal laikotarpius. Namas Sedoje, prie kurio 1925 metais įsiamžino Marijono Daujoto šeima. Bet į gimtąjį kraštą sugrįžtantys iš jo kilusių žmonių archyvai – džiuginantis dalykas, o gražių pavyzdžių jau yra ne vienas: dailininko Česlovo Kontrimo archyvą perdavė jo duktė, savo darbus gimtojo miesto muziejui dovanojo dailininkas Vladas Lisaitis, scenografė, tapytoja Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė. Be to, duktė perdavė audėjos Adolfinos Tarvydienės darbus, taip pat pasielgė ir liaudies menininko Aloyzo Lengvenio duktė, dar gyvas būdamas darbus iš užsienio siuntė lietuvių tapytojas, grafikas, scenografas Adolfas Dargis. Tikimasi, kad muziejaus fondus papildys ir praėjusią vasarą mirusio kraštotyrininko Algirdo Vilko keli darbai. „Gerai, kad kraštiečių vaikai, giminaičiai jaučia sentimentų tėviškei ir suvokia, jog ir jų pareiga yra saugoti gimdytojų, išėjusių į žmones ir daug padariusių Lietuvai, atminimą. Žmonės jau nebeišmeta senovinių daiktų, pavyzdžiui, neseniai mažeikiškiai, pirmą kartą atėję į muziejų, atnešė dar senelio įrištų prieškarinėje Lietuvoje leisto „Kario“ žurnalo komplektų, pažadėjo pažiūrėti ir jo turėtų  senovinių nuotraukų“, – sakė R. Ramanauskienė.Nuotr. autoriaus ir iš Daujotų šeimos archyvo

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama