Griūk unt vietos
Kupiškėnų mintys
Turinį įkėlė
Obelys žydžia, žola dėnom žėlia, tai ir viena mono vištala, pilkoja, kitėp jėma kvakšėt negu visos ir no gaidžio nebastraukia.
Reiškias, toj susmislis perėt.
Kiaušinių kelinta diena nebanašu šaldytuvan, atskirai dėžutan prėmanaj dadu. Kadu no lizdo nebastrauks, runkon kirs, pėrkėlsiu šiperinan atskirai no kitų vištų, kad savo vodagų nekišt. Padėsiu kai kur kampi glabėlį šiaudų, bant dešimts kiaušinių, ir lei sau pėria.
Pėrniai tai boltajai buvo susisukus galvyta unt rudenio. Išperėjo kėtrius viščiokus. Tris vištytas ir gaidžiukų. Vienų do kaimynka pas sau žlabi rodo rėkiuntį paslaptinį. Nė viena jos višta to nabagėlio nepripažino, tai mono parakšlai pokišėm, prijėma ir tų.
Tik kad patsai iš savįs par daug nuslobįs buvo ir kitųdėn rodom ataušusį. Sakydavo, gubiniai viščiokai tai šėmat paskutiniai. Katrė vėliau išsiparas, tai unt žėmos išsproginas.
Dabar jau kurgi, užaugo vištytas no kovo dadunčios, o gaidys, kas do didumo pasdorįs ir kas do bjaurumo, nebamožna nei grūdų, nei vandenio papiltėn, unt viršaus šoka, ir tų kitų, mono gėrojį gaidį, nubaigs, musėt raiks dėt unt kalodas ir puodan.
Baraununt keselin vištom žolį, prisistota kaimynų zėkis. Klausia, o koksai tos vištos vardas, o koksai tos. Sakau, kad nežinau, vaikėl, kad jos kėp ir ba vardų. Soko, tai aš tau toj sugalvosiu.
Sanasai gaidys Stasys, o jaunasai Jonas. Tos dvi roibos bus abidvi Jonas, to balta višta Snieguola, to ruda Sandra, to pilka Rusna, o šito juoda tai tagul būna tokiu pot vardu kėp mono Kristuta.
Tai skaniai prisijokėm.
Vaikai visa ko primislija, tai ne kėp mas suaugį. Kad pasoko kadu, tai griūk unt vietos.
Pažįstamų buvau kadu sustikus, kalbajoms unt kėlio, tai to prisimina savo vaikystį. Mama su tati išėjo kalkozan dirbtėn, o jai prisokė virt gaidį. Iš plytų lauki sukrautas toks kėp ir laužėlis, tas gaidys sanas, raikia visų dienų virt, būtėn prė laužėlio ir kurstyt.
O to soko, mon dešimts matų tik, rūpėjo ne gaidžiai virt, o su draugais dūkt. Pokišė gol bent du šokalius, išlakė žaist pas draugus ir užmiršo tų gaidį.
Atajo pasižiūrėt – laužas užgėsįs, o gaidys nė mislios apė išvirimų. Grįžį namo tavai liepa klūpt kampan už bimbinėjimų.
O kad kalbam vištų tėmu, mono prisminimas iš vaikystas tai toksai. Mama unt kiemo mazgoja blėšinas ir kėp tik atajo par laukus paįkyrus kaimynas.
Vozguroja atajįs niekus, pinas po kojom ir trukdo dorbų. To tarpu prisistota unt kiemo gaidys ir dui šokt unt mamos, nugarų kapot. Ir tiek puola, kad nebamožna! To pajėmus blėšini bumbt ir nenoradama pribingė gaidį.
Ale nors kaimynas susproto. Soko, raikia ir mon trepsėt namo, o tai bus kėp tom gaidėliui.
Autorius: Kristina VALYTĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama