Panemunės pilyje baigti tvarkyti du korpusai

Panemunės pilyje baigti tvarkyti du korpusai. Vienoje įspūdingiausių Lietuvos renesanso laikotarpio rezidencinių pilių – Panemunės pilyje (Jurbarko rajonas), vadinamoje dar ir Gelgaudų, Vytėnų pilimi – 2025 m. vyko tvarkybos darbai. Dar liepos mėnesį KPD paskirta Tvarkybos darbų priėmimo komisija priėmė šios pilies rytinio korpuso tvarkybos darbus, o lapkričio mėnesį – pietų korpuso II etapo tvarkybos darbus.  Pilies rūmų (unikalus kodas KVR 22716) rytinio korpuso tvarkybos darbų (restauravimo, konservavimo, remonto) projektą parengė UAB „Enero“, projekto vadovas Vaidas Grinčelaitis. Įgyvendinant šį projektą buvo  pakeista stogo danga bei restauruoti rytinio korpuso pietų ir rytų pusių fasadai. Pilies rūmų pietų korpuso II etapo tvarkybos darbų projekto (taikomieji tyrimai, remontas, konservavimas, restauravimas) B laidą parengė  UAB „Architektūra idėjos realizavimas“, projekto vadovas Rimas Grigas. Įgyvendinant šio etapo darbus buvo atlikti pietinio korpuso rūsio, pirmo ir antro aukšto vidaus patalpų bei pamatų iš lauko akmenų mūro restauravimo darbai. Abiejų projektų tvarkybos darbus atliko MB „Virmalda“. Finansavimo šaltinis – Europos Sajungos struktūrinių fondų, skirtų Kultūros paveldo aktualizavimo programai, lėšos. Pietų korpusas iš kitų išsiskiria architektūrinės stilistikos ir detalių įvairove. Jo pirmojo aukšto centrinė dalis kartu su apačioje esančiais rūsiais yra vėlyvojo renesanso stiliaus. Arkados architektūroje vyrauja barokinės formos, išskyrus pirmojo aukšto vidines arkas. Šio korpuso antrasis aukštas – klasicistinis. Kita reikšminga šio korpuso ypatybė yra jo santykinai gera fizinė būklė. Palyginti su kitais pilies korpusais, čia išlikę labai daug autentiškos medžiagos. Trečioji pietų korpuso išskirtinumą lemianti aplinkybė yra ypatinga čia buvusių patalpų funkcinė paskirtis. Beveik visą korpuso antrąjį aukštą užima klasicizmo stiliaus reprezentacinių salių anfilada. Šios patalpų grupės planinė-erdvinė struktūra gerai išlikusi, o dideli autentiški sienų tapybos fragmentai leidžia susidaryti išsamų buvusių interjerų vaizdą. Archeologiniai tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad pastatai Panemunės pilies vietoje galėjo stovėti jau XIV a. Legenda byloja, kad Panemunės pilies teritorijoje galėjo būti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio dvaras. Pasak legendos, čia šis garsus Lietuvos valdovas ir palaidotas. Tarpukariu Panemunės pilies parke supiltas dvi kalveles imta vadinti kunigaikščio Vytenio ir jo žmonos Vikindos kapais. XV a. antroje pusėje Panemunė atiteko garsiems Lietuvos didikams Bilevičiams, kurių rankose išbuvo iki 1597 metų. Tuo laikotarpiu, o galbūt net ir anksčiau, iškilo pirmieji mediniai ir mūriniai dvaro pastatai. Mūro fragmentai išlikę iki šių dienų, o apie buvusią prabangą išduoda archeologiniai radiniai. 1597 m. pilį nusipirko vengrų kilmės didikas Jonušas Eperješas. Tuo metu sudarytame dvaro inventoriuje be pastatų minimi sodai, užtvankos, malūnai ir tvenkiniai. 1604–1610 m. pastatyta rezidencinė pilis, kuri nebuvo krašto gynybai skirta tvirtovė, o tipiška XVII a. pr. feodalo pilis, galėjusi apginti nuo vidaus neramumų. Panemunės pilyje pragyveno penkios Eperješų kartos. 1753 m. Eperješai pardavė Panemunės dvarą su pilimi Gulbino seniūnui baronui pulkininkui Leonui Igolštromui. 1759 m. dvaras atiteko Akmenės seniūnui Antanui Gelgaudui (1792–1831), kuris buvo 1831 m. sukilimo vadas. Valdant Gelgaudams (iki 1832 m.), pilies rūmai rekonstruoti, įrengtame peizažiniame parke pritaikyta buvusi tvenkinių sistema. Sukilimui pralaimėjus, Panemunės dvaras su pilimi sekvestruoti ir atiteko Valdinei palatai. Prasidėjo pilies nykimo laikotarpis. Panemunės pilį ir dvarą valdė valstybės iždo skiriami administratoriai. Nuo 1867 m. dvaras ir pilis atiteko Gelgaudų turto paveldėtojui dvarininkui Stanislovui Puslovskiui, pilis buvo vadinama Zamkaus vardu. Po Pirmojo pasaulinio karo, vykdant žemės reformą, dvaras nusavintas, o jo centras 1925 m. parduotas iš Amerikos grįžusiam kunigui Antanui Petraičiui (1861–1933), kuris testamentu savo turtą paliko vienuoliams saleziečiams. Pastarieji ant kalvos, vadinamos Kalviniškio kalnu, pastatė laidojimo koplyčią, kurioje perlaidojo savo globėjo palaikus (per karą kunigo palaikai perkelti į Skirsnemunės Šv. Jurgio bažnyčios požemį). 1935 m. pilis perduota Švietimo ministerijos Archeologijos komisijai ir nuo to laiko priklausė įvairioms kultūros bei švietimo įstaigoms. Pagal 1935 m. gyvenvietei suteiktą „Vytėnų“ vardą pilis pradėta vadinta ir Vytėnų vardu. 1958 m. prasidėjusi restauracija tebetrunka dar ir šiandien. Du iš keturių korpusų jau restauruoti – po beveik dviejų šimtų metų vėl svetingai atveriamos Panemunės pilies durys. Kultūros paveldo departamento inform.

Autorius: Jurbarko šviesa

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama