Svajonių darbas be rutinos ir kasdien su naujais iššūkiais

Lietuvos zoologijos sode dirbanti vilkaviškietė Skirmantė Žemaitaitytė apie tokį darbą prisimena svajojusi nuo vaikystės. Mergina mėgaujasi kasdiene gyvūnų draugija, rūpinasi jų mityba, o labiausiai mėgsta džiuginti juos žaislais, užsiėmimais ir aplinkos praturtinimo priemonėmis.

Vaikystės svajonė

Meilę gyvūnams Skirmantė mano paveldėjusi iš tėčio. Jis nuo vaikystės iki šiol rūpinasi tiek naminiais, tiek laukiniais gyvūnais, savo namuose yra turėjęs įvairių augintinių, o pastaruoju metu jo rūpesčiu mėgaujasi kasmet sodo tvenkinyje apsigyvenanti laukinių ančių šeimynėlė. Skirmantės vaikystėje Žemaitaičių šeima dažnai vykdavo į įvairius zoologijos sodus, susipažindavo su naujomis, dar nematytomis gyvūnų rūšimis. Būtent šios patirtys ir tėčio pavyzdys Skirmantei natūraliai įskiepijo gilų susidomėjimą gyvūnais ir meilę, kuri merginą lydi iki šiol.

Skirmantė puikiai prisimena, kai būdama gal 12-os metų zoologijos sode Kaune pirmą kartą pamatė mažus Kamerūno ožkų jauniklius. Tuomet atėjo mintis, koks svajonių darbas būtų prižiūrėti tokias mielas būtybes. Mergina prisipažįsta tada pagalvojusi, kad dirbti su gyvūnais būtų labai šaunu, tačiau tikrai nesitikėjo, kad ši svajonė kada nors išsipildys.

Visgi artėjant laikui rinktis profesiją Skirmantė visai užmiršo vaikystės svajonę ir po brandos egzaminų nurodydama pasirinkimus pirmoje vietoje įrašė kineziterapijos studijas Klaipėdos universitete. Tik broliui Armundui kilo abejonių, kodėl nuo vaikystės gyvenimą su gyvūnais siejusi sesuo nesirinko veterinarijos studijų.

„Paklausiau brolio ir išsiunčiau užklausą dėl veterinarijos, tačiau jokio atsakymo negavau. Visgi su tėvais nuvykus į Klaipėdos universitetą pasirašyti studijų sutarties neapleido keistas jausmas, kad tai ne man. Net studijoms nusipirkti sąsiuviniai buvo su gyvūnėlių nuotraukomis, tad ir suabejojau, ar tikrai pasirinkau tinkamą profesiją, – pasakojo S. Žemaitaitytė.

Apvertė gyvenimą

Matyt, pats likimas siuntė ženklus, ir kaip tik tuo metu, kai Skirmantė jau buvo užpildžiusi paskutinius dokumentus, sulaukė skambučio iš Vilniaus kolegijos – ją kvietė studijuoti veterinarijos. Vilkaviškietė apsisprendė labai greitai ir niekada dėl to nesigailėjo.

Trečiame kurse studentė turėjo atlikti praktiką tiek dirbdama su stambiais gyvūnais, tiek su smulkiaisiais gyvūnėliais. Kadangi važinėti po aplinkinius ūkius neturėjo galimybės, kilo idėja praktiką atlikti zoologijos sode Kaune. Juk ten vienoje vietoje gali rasti ir stambių, ir smulkių gyvūnų.

„Mano praktika buvo labai įdomi. Kiekvieną rytą drauge su veterinarijos gydytojais apeidavome visą zoologijos sodą, atlikdavome gyvūnų apžiūrą, jei reikėdavo, suduodavome vaistus, vitaminus, papildus, vakcinuodavome. Sužinojau daug įdomių faktų apie skirtingų rūšių gyvūnus, pavyzdžiui, kad žirafos kakle – tik 7 slanksteliai, kaip ir žmogaus, o kupranugario kuprose kaupiasi ne vanduo, kaip daugelis mano, o riebalai, kurie padeda ilgai išgyventi be maisto ir reguliuoja kūno temperatūrą“, – praktikoje praleistą laiką prisiminė vilkaviškietė.

Visgi Skirmantei nepakakdavo tų kelių valandų, kurias pas gyvūnus praleisdavo su veterinarais, tad ji likdavo savanoriauti. Daugiausia tuo metu dirbdavo su kanopiniais gyvūnais, ruošdavo jiems pašarus, gamindavo įvairius žaislus, rūpinosi užimtumu.

Praktika zoologijos sode apvertė merginos gyvenimą – ji iš Vilniaus persikraustė gyventi į Kauną, o aktyvią savanorę greitai pastebėjo įstaigos administracija ir pasiūlė jai nuolatinį darbą.

„Iš pradžių dirbau su kengūromis, zebrais, antilopėmis, begemotais ir tapyre, o vėliau prijungė ir žirafas. Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo gyvūnų apžiūros – patikrindavau, ar visi gyvūnai sveiki, ar nereikia veterinarų pagalbos. Vėliau sekdavo kasdieniai priežiūros darbai – voljerų tvarkymas, gyvūnų maitinimas. Tačiau įdomiausia darbo dalis – bendravimas su gyvūnais, treniruotės ir užimtumo, aplinkos praturtinimo priemonių gamyba, jų pritaikymas“, – pasakojo Skirmantė.

Rūpinasi užimtumu

Ko gero, daugelis zoologijos sodo lankytojų nepagalvoja, kad ne tik vaikams reikalingi žaislai ar užimtumo priemonės. Gyvūnai taip pat mėgsta žaisti, treniruotis, įsitraukti į įvairiausias veiklas, o nuobodžiaujantiems gali išsivystyti stereotipinis elgesys ar užpulti ligos.

Tad zoologijos sodo darbuotojai kasdien suka galvas, kaip užimti žirafas, kengūras, beždžiones, tigrus ar kanopinius gyvūnus. „Reikia įjungti fantaziją, kurti idėjas ir jas aptarti su specialistais, ar tai gyvūnui saugu ir atitinka jo biologinius poreikius. Pavyzdžiui, tigrui mėsa gali būti pateikiama įvairiais būdais – pakabinama ant medžio kamieno, įdedama į kartono dėžę, kad plėšrūnas galėtų pats ją išsilupti“, – darbo specifiką atskleidė S. Žemaitaitytė.

Mergina juokėsi, kad galybė jos draugų, giminaičių ir pažįstamų įpareigoti rinkti kartonines dėžes, kiaušinių dėklus ar ritinėlius nuo rankšluostinio popieriaus, kuriuos Skirmantė išsigabena į Kauną ir kartu su kitais zoologijos sodo darbuotojais gamina užimtumo priemones gyvūnams.

„Jūs neįsivaizduojate, kiek visko galima padaryti iš šių buities atliekų – paslėpti pašarą, sukurti tunelius, namelius, piramides, slėptuves – svarbu, kad veiklos būtų saugios ir atitiktų natūralų gyvūnų elgesį gamtoje. Pavyzdžiui, žirafoms maistas patiekiamas šienmaišiuose arba skylėtose dėžėse. Ilgu liežuviu jos per skyles traukia pašarą ir mėgaujasi kur kas ilgiau, nei ėstų iš indo ar ėdžių. Toks užsiėmimas patinka ne tik gyvūnams, bet įdomus ir zoologijos sodo lankytojams“, – entuziastingai pasakojo Skirmantė.

Ypač daug gyvūnų prižiūrėtojų pastangų pareikalavo prieš porą metų vykusi zoologijos sodo rekonstrukcija. Nors dalis gyvūnų buvo išgabenti į kitus zoologijos sodus, dauguma liko vietoje. Jiems teko adaptuotis prie neįprastų statybų garsų, persikelti į laikinus, atokiau nuo statybviečių pastatytus voljerus, o prižiūrėtojai rūpinosi gyvūnų užimtumu, kad nukreiptų jų dėmesį nuo pašalinių stresorių.

Gyvūnų racione – vantos ir papajos

Dabar Skirmantė dirba graužikų priežiūros specialiste ir gyvūnų pašarų koordinatore. Rutinos jos darbe nebūna, kiekvieną dieną vis nauji iššūkiai. Dabar jai tenka ne tik rūpintis gyvūnais, bet ir skaičiuoti jų pašarų poreikius, bendradarbiauti su užsienio ir Lietuvos tiekėjais, ūkininkais, užsakinėti pašarus iš įvairiausių pasaulio kampelių.

„Mūsų gyvūnai tikrai gauna kokybiškus, jų poreikius atitinkančius pašarus. Galime rinktis iš plataus asortimento – specializuotų kombinuotųjų pašarų, šieno, vantų, svogūnų, šilauogių, papajų ir daugelio kitokių“, – aiškino S. Žemaitaitytė.

Per septynerius metus, kiek dirba zoologijos sode, Skirmantė sakė į pavojingas situacijas nėra patekusi, mat darbuotojai išmano, kaip pasirinkti saugią vietą bendraujant su gyvūnais. Visgi gyvūnų elgesį prognozuoti ne visuomet įmanoma. Zoologijos sodo darbuotojai puikiai prisimena, kaip 2023 metais į zoologijos sodą atkeliavę du baltieji raganosiai akimirksniu nugriovė juos skiriančią tvorą ir suėję į bendrą lauko voljerą ėmė aiškintis santykius. Visgi prižiūrėtojai žinojo, kad su naujais gyvūnais gali kilti problemų, tad jos netrukus buvo išspręstos, o apgadintas pastatas atstatytas.

Skirmantė prisimena komiškų, jai pačiai nutikusių situacijų, kai teko skirti besiboksuojančias kengūras ar bėgti nuo išsigandusios tapyrės. „Treniravau tapyrę su obuoliukais, o ji užkliuvo koja už šakos ir labai išsigando. Masyvus gyvūnas risnojo paskui mane aplink baseiną, kas sukėlė linksmą zoologijos sodo lankytojų reakciją“, – juokėsi Skirmantė.

Kviečia kraštiečius

Kartą per mėnesį Skirmantė zoologijos sode lieka budėti savaitgalį. Per budėjimą tenka apeiti visą teritoriją, ir tai labai smagi patirtis. Dažnai vilkaviškietė užsuka prie tinginio voljero, mat šį gyvūną retai išvysi būdraujantį. Zoologijos sodo lankytojus po rekonstrukcijos bene labiausiai traukia egzotariumas su įspūdingai įrengtais terariumais. „Aš pati galėčiau valandų valandas žiūrėti į kiekvieną gyvūną, nes jie visi skirtingi ir savotiškai įdomūs“, – atviravo S. Žemaitaitytė.

Prisimindama vaikystėje patirtą įspūdį Skirmantė kaskart aplanko ir Kamerūno ožkytes. Pora jų taip pripratusios prie prižiūrėtojų, kad glaustosi kaip šuniukai.

Nors zoologijos sodas daugiausiai lankytojų sulaukia pavasarį ir vasarą, Skirmantė kviečia užsukti ir žiemą, mat sniegu nuklotas, apšerkšnijęs parkas atrodo nuostabiai, be to, bilietai vasario mėnesį perpus pigesni.

„Žirafų žiemą lauke nepamatysite, tačiau po rekonstrukcijos yra įrengta vidaus patalpa, į kurią gali patekti lankytojai ir pamatyti aukštaūgius gyvūnus net šalčiausiu metų laiku. Kiti kanopiniai žinduoliai, plėšriosios katės užsiaugina storesnius kailius ir prisitaiko prie atšiauraus klimato. Žinoma, gyvūnai turi pasirinkimo galimybę: nori – būna lauke, nori – įlenda į vidaus voljerus. Pamatytumėte, kaip sniege maudosi tigrai, o voljere prižiūrėtojų pastatytu sniego seniu susidomėję raganosiai tyrinėja neįprastą daiktą, kol jį sugriauna!“ – kraštiečius į žiemišką zoologijos sodą kvietė savo darbą įsimylėjusi S. Žemaitaitytė.

Autorius: Eglė Kviesulaitienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama