Jaunasis ūkininkas žengia senelio ir tėčio jau pramintais keliais
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Gražiškiuose ūkininkaujantį Arną Snapkauską konkurso „Metų ūkis“ komisija pernai pripažino vienu iš dviejų geriausių jaunųjų rajono žemdirbių. Gražiškietis nuo pat vaikystės tvirtai žinojo, kuo nori būti užaugęs.
Kryptingai link to ėjo
A. Snapkausko šeimos istorija glaudžiai susijusi su žemės ūkiu. Kadaise ūkininkavo jo senelis Gediminas, vėliau šią veiklą iš jo perėmė tėtis Arvydas, o pastaraisiais metais kartu su juo vis tvirčiau ūkio vadžias savo rankose laiko ir Arnas. Nuo mažens ūkyje besisukantis vyras niekada neabejojo, kad ir pats vieną dieną savarankiškai ūkininkaus. Link to jis kryptingai ir ėjo.
Baigęs Gražiškių gimnaziją A. Snapkauskas pasirinko studijas Kauno kolegijoje, kur įgijo agroverslų technologo profesiją. Kartais jis pasvarsto ir apie agronomo specialybę, kurią galėtų įgyti baigęs išlyginamuosius kursus.
Nors žemdirbystėje sukasi visą gyvenimą, savo ūkį Arnas įregistravo tik 2021 m. Dabar jis kartu su tėčiu valdo maždaug 200 ha plotą. Vyrai kasmet sėja vasarinių ir žieminių kviečių, rapsų, avižų, cukrinių runkelių. Kadaise jie laikė ir karvių, tačiau 2017 m. būtent Arno iniciatyva jų atsisakė.
„Man labai patinka ūkininkauti ir kol kas nieko keisti tikrai neketinu. Bent jau tol, kol iš ūkio bus galima uždirbti. Deja, vis dažniau girdisi kalbų, kad Europos Sąjunga planuoja atverti rinkas ūkininkams iš trečiųjų pasaulio šalių. Jei taip nutiks, su jais tikrai nepakonkuruosime. Juk jiems netaikomi tokie griežti reikalavimai, kaip mums“, – mintimis dalijosi Gražiškiuose gyvenantis žemdirbys.
Galvodamas apie ateitį Arnas neatmeta galimybės, jog vieną dieną gali tekti keisti ūkininkavimo kryptį. Būtent dėl to jau pavasarį jis ketina pasisėti maždaug hektarą burokėlių, kartais pasvarsto ir apie mėsinių galvijų bandos įveisimą.
Ne patys geriausi metai
Pernai vienu iš dviejų geriausių rajono jaunųjų metų ūkininkų kartu su Karoliu Greifenbergeriu išrinktas A. Snapkauskas svarstė, kad tokio pripažinimo greičiausiai sulaukė dėl to, jog nuolat domisi naujovėmis, jas taiko ūkyje, reguliariai atnaujina techniką, dalyvauja įvairiose ES remiamose programose bei myli savo darbą.
„Be abejo, toks įvertinimas buvo tikrai smagus. Kas žino, gal vieną dieną pavyks tapti pagrindiniu „Metų ūkio“ konkurso nugalėtoju? Specialiai to nesieksiu, tiesiog ir toliau darysiu tai, ką geriausiai išmanau“, – šypsojosi pašnekovas.
Jis vylėsi, kad kortų nesumaišys net ir nepastovūs orai, kurie pastaraisiais metais ūkininkų tikrai nelepino.
Praėjusį sezoną Arnas vadino ne pačiu geriausiu. Trečdalis iš maždaug 60 ha rapsų plotų iššalo, nepasisekė ir su cukriniais runkeliais, kurių iš hektaro Snapkauskai šiemet prikasė vidutiniškai po 55 tonas, kai gerais metais derlius siekdavo ir 70 tonų.
„Rapsų tikėjomės prikulti bent po 3 tonas, tačiau iš vieno maždaug 10 hektarų ploto kūlėme vos po 800 kilogramų. Gaila, kad nebuvome apdraudę pasėlių. Pavasarį tą jau planuojame daryti“, – teigė jaunasis žemdirbys.
Kalbėdamas apie problemas, susijusias su cukriniais runkeliais, jis teigė, kad rezultatui labiausiai pakenkė tai, jog šakniavaisiai buvo per retai pasėti. Be to, trūko saulės.
„Runkelius auginti pradėjome prieš penkerius metus. Dabar jau turime įsigiję visą jiems nuimti reikalingą techniką. Tiesa, šį sezoną, kaip tyčia, per patį darbymetį buvo sugedęs krautuvas, tad teko šakniavaisius kasti ir berti tiesiai į priekabą. Kaip tik tuo metu smarkiai lijo, tad laukuose atsirado didžiulės provėžos. Vėliau net keletą dienų jas lyginome“, – pasakojo pašnekovas.
Geriau, kai mažiau
Dviese su tėčiu ūkyje dirbantis Arnas pasakojo nuolat įvairiais būdais gerinantis dirvos kokybę. Tam vyrai naudoja kalkes, gyvulių mėšlą ir kitas priemones. Tą daryti būtina, kadangi Gražiškių seniūnijoje vyrauja itin nederlingos žemės. Negana to, jos dar ir akmenuotos. Čia gyvenantys žemdirbiai kasmet iš laukų surenka priekabas akmenų.
„Mūsų žemės – ne išimtis. Paprastai akmenis renkame du sykius per metus. Jų visų surinkti neįmanoma. Likę akmenys neretai per javapjūtę patenka į kombainą ir jį sugadina. Tada stoja visi darbai ir būna tikrai labai pikta“, – prisipažino jaunasis ūkininkas.
Snapkauskai savo laukuose nuolat tvarko ir melioracijos įrenginių gedimus. Kartais, matydami, jog kai kur jie rimtesni, nei manyta, tuose plotuose vyrai nieko nesėja, o deklaruoja kaip pūdymą.
Atrodo, kad Gražiškiuose gyvenančių žemdirbių ūkyje šiandien nieko netrūksta. Technika – tvarkinga, nuolat atnaujinama, valdos nuolat plečiamos. Visgi, paties Arno teigimu, geriausiai sekėsi tada, kai ūkis buvo kur kas mažesnis nei dabar.
„Gal ir nuskambės kiek paradoksaliai, tačiau kai turėjome iki 100 hektarų žemės, viskas buvo daug paprasčiau, o ir pelnas iš ūkio buvo panašus, kokį gauname dabar. Didėjant plotams būtina pirkti našesnius traktorius, kombainus, įvairius padargus. Be to, laiko dirbant didesnėse valdose taip pat sugaištama daugiau. Kita vertus, visi norime augti, tobulėti ir eiti į priekį. Tai – natūrali žmogaus prigimtis“, – svarstė pašnekovas.
Dirba ugniagesiu
Arnas spėja suktis ne vien ūkyje. Jis taip pat, kaip ir jo tėtis, dirba ugniagesiu – jau dvejus pastaruosius metus. Iš pradžių jis dirbo Pilviškiuose, o nuo praėjusių metų perėjo į Sodėnų priešgaisrinės tarnybos ugniagesių komandą. Iki šiol A. Snapkauskas geriausiai atsimena vieną iš pirmųjų gaisrų, kuriuos jam teko gesinti.
„Tą sykį užgesinę gaisrą tarp nuodėgulių radome žmogaus palaikus. Dažniausiai gaisrai kyla dėl netvarkingų kaminų ir krosnių, todėl siekdami išvengti nelaimių žmonės turėtų nelaukti ir laiku pasirūpinti savo namų šildymo įrenginiais“, – patarė A. Snapkauskas.
Būtent žiemą dėl nuolat kūrenamų krosnių bei katilų išauga ir gaisrų rizika, tad ir ugniagesiams padaugėja darbo.
Ūkyje dabar – ramesnis etapas. Dar rudenį Snapkauskai maždaug 150 ha apsėjo žieminėmis kultūromis, tad dabar jiems belieka laukti pavasario ir tikėtis, kad pasėliai šaltąjį metų sezoną ištvers gerai.
Autorius: Andrius Grygelaitis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
