Sunkiausiais gyvenimo etapais Balį Gajauską palaikė artimos moterys

Visuotinė sovietizacija Lietuvoje nepavyko dėl daugelio priežasčių. Svarbiausia jų buvo ta, kad kai kurie žmonės atsisakė priimti jiems brukamą laimės sampratą, išsaugojo vidinę laisvę ir tapo įkvepiančiu pavyzdžiu bendraamžiams bei ateities kartoms. Vienas tokių nepalaužtų drąsuolių buvo mūsų kraštietis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Balys Gajauskas (1926–2017).

Atrama – brangiausi žmonės

Ilgiausiai iš visų politinių kalinių, net 37-erius metus, kalintas Sovietų Sąjungos kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje, 1979 m. pasiūlytas kandidatu Nobelio premijai gauti, Balys Gajauskas grįžo į Tėvynę ir tapo vienu iš 124 Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatų, balsavusių už Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ (1990-03-11). Tai buvo jo gyvenimo pergalė. Kelias iki jos buvo ilgas ir sunkus (plačiau apie tai rašėme „Santakoje“ Nr. 13, Nr. 14 – red. pastaba).

Skaitytojams, susipažinusiems su sudėtinga B. Gajausko gyvenimo istorija, galbūt kilo klausimas, ar šio žmogaus gyvenime, be kankinystės, buvo bent kiek atgaivos širdžiai?

Balio gyvenimas buvo kova už visus Lietuvos žmones vardan visų dorų pasaulio piliečių. Šioje kovoje jam buvo ypač svarbios keturios moterys: mama, žmona Irena, duktė Gražina ir giminaitė Bronė Gajauskienė.

„Prašau, būk ramus dėl mūs“

Pirmą kartą paleistas iš kalėjimo ir negalėdamas prisiregistruoti Kaune, Balys grįžo į Kauną pas senyvą motiną, kuri buvo sovietinės valdžios organų tampoma, kad prigaudusi „nelegalų gyventoją“.

Motinos laiškai Baliui stebina savo ramybe ir tvirtybe. Jokios pagiežos, tik ilgesys. Laiškuose jie pasipasakodavo apie paprasčiausius kasdieniškus dalykus: ji – apie sveikatos problemas, Balys – kad lagerio parduotuvėje gavęs nusipirkti svogūnų ir obuolių. „Prašau, būk ramus dėl mūs“, – rašė mama.

Dėl juos skyrusio atstumo ji jau negalėjo lankyti sūnaus tiek, kiek būtų norėjusi – nepajėgė. Gyvas ryšys tarp jų buvo Irena, Balio sužadėtinė, vėliau tapusi žmona. Nuoširdžiai besirūpinusi savo anyta, Irena jai tapo dukterimi.

Vestuvės Sosnovkos lageryje

„Tu užklausk pas savo viršininką dėl vedybų…“ – tai citata iš Irenos laiško Baliui. Turbūt retai kuri pora leidimo vedyboms turi kreiptis į kalėjimo viršininką.

Balio ir Irenos vestuvės įvyko itin „romantiškai“: juos sutuokė Sosnovkos lageryje Mordovijoje, pasimatymų kambaryje. Irena švytėjo balta suknele, balta skrybėlaite – to lageris dar nebuvo matęs. Turėjo netgi šampano butelį, kurio jiems neleido atkimšti. Religinės ceremonijos kunigui Juozui Zdebskiui atlikti irgi neleido. Pasakius įprastas frazes ir pasirašius, visi išsiskirstė.

Kunigas J. Zdebskis „bendrabutyje“ (taip buvo vadinamas vietos viešbutis) paaukojo šv. Mišias. Tai įvyko 1978 m. liepos 27-ąją. Kitą dieną jaunavedžiams davė trumpą dviejų valandų pasimatymą. Trijų parų pasimatymas buvo pažadėtas kitiems metams. Pora sulaukė sveikinimų iš daugybės geros valios žmonių, ypač rusų disidentų, net iš paties Andrejaus Sacharovo.

Dar dešimt metų Balys ir Irena gyveno nuo vieno laiško, nuo vieno pasimatymo iki kito.

Irena buvo nepaprastai svarbus asmuo ir politine prasme: ji perduodavo Baliui plono popieriaus, o iš jo paimdavo prirašytas tūteles ir perduodavo rusų disidentams, šie – laisvojo pasaulio žiniasklaidai. Taip elgtis buvo labai pavojinga. Irena neįkliuvo, bet paskutinius ketverius metus Gajauskai negalėjo pasimatyti, o Balys – gauti siuntinių. Jei būtų išsiskyrusi su vyru, Irena būtų galėjusi emigruoti į JAV, bet ji atsisakė.

„Tos naujienos labai laukiau“, – viename iš laiškų Balys rašė Irenai. O ta „naujiena“ buvo mažoji Gražinutė, kurios labai laukė abu tėvai. Balys buvo gavęs ypač svarbią užduotį – išrinkti vardą. Kalėjimo kūdikis tapo laisvės vaiku.

Prašė visų pagalbos

Bronės Gajauskienės vyras buvo Balio Gajausko pusbrolis. 1944 m. užėjus sovietams, jie pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją, vėliau – į JAV, kur apsigyveno Santa Monikoje. Sužinojusi apie sunkią Balio padėtį, moteris pasiryžo jį gelbėti. Jos kova už vyro giminaičio išlaisvinimą buvo laiškai, kuriuos nenuilstamai rašė įtakingiems asmenims: senatoriams, visuomenės veikėjams, religiniams hierarchams. Kreipėsi į SSSR ambasadorių Jungtinėse Amerikos Valstijose Anatolijų Dobryniną, SSKP CK generalinį sekretorių Leonidą Brežnevą, garsųjį boksininką Muhamedą Ali. Netgi bandė gauti audienciją pas popiežių Joną Paulių I, bet jai nepavyko.

B. Gajauskienės paskatinti Amerikos senatoriai patys savo ruožtu bandė padėti Baliui, kreipdamiesi į sovietų funkcionierius. Nors amerikiečių pastangos buvo bevaisės ir B. Gajauskas buvo paleistas iš tremties tik trejus metus anksčiau laiko, jo byla buvo žinoma visam pasauliui, ir lietuvis tapo vienu garsiausių sąžinės kalinių.

Artimi ir tolimi draugai

B. Gajauską palaikė daugybė žmonių. Ne tik pažįstami ir draugai Lietuvoje, bet ir Maskvos disidentai, Tarptautinės amnestijos organizacija (1977 m. Nobelio taikos premijos laureatė). Apie jo bylą ir būklę visuomenę informavo Kęstutis Jokubynas, „Laisvosios Europos“ radijo Miunchene darbuotojas, buvęs politinis kalinys ir tremtinys. B. Gajausko bylą teisme norėjo ginti belgų advokatas Vincentas van den Bošas, bet jam nebuvo leista. Atviru laišku lietuvį užstojo Nobelio taikos premijos laureatas A. Sacharovas, Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso nariai ilgu sąrašu kreipėsi į patį Michailą Gorbačiovą, SSKP centro komiteto generalinį sekretorių.

B. Gajauską atjautė daugybė žmonių visame pasaulyje. Būdamas kalėjime jis buvo labiau žinomas ir palaikomas, nei jo kankintojai laisvėje.

Lagerio įkvėpimai

Kalėjime Balys, kiek galėjo, tiek skaitė, vis dėlto tikrasis jo mokytojas buvo pats gyvenimas. „Be laisvės tauta negali būti laiminga“, – teigė jis viename iš savo straipsnių, parašytų Kučino konclageryje. Taip jis paprastai išsprendė laisvės ir laimės sąryšio klausimą. Žmogaus negalima priversti būti laimingu. B. Gajauskas nepasidavė prievartai. Tokių žmonių kaip jis dėka mes galime būti laisvi ir laimingi.

B. Gajauskas straipsnių politikos klausimais yra paskelbęs Lietuvos ir užsienio spaudoje, o jo knygas „Pro spygliuotas vielas matau dangų“ (2008) ir „Gulago saulėlydis“ (I d., 2012) galima rasti Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje.

Vilkaviškio viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė

Autorius: Sau­le­nė PU­ČI­LIAUS­KAI­TĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama