Balys Gajauskas – kalinimų rekordininkas, savo principų neišdavęs kovotojas už laisvę
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Prieš 100 metų vasario 24 d. mūsų rajone, kaip nurodoma biografijoje – Vygreliuose ar apie Gražiškius, gimė Balys Gajauskas – politinis kalinys, disidentas, kandidatas į Nobelio taikos premiją, 1990 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Tai žmogus – legenda, ilgiausiai dėl savo pažiūrų kalėjęs lietuvis, kurio didžiausias nusikaltimas – jo sąžinė ir principingumas. Įvairiuose kalėjimuose ir lageriuose jis praleido 37 metus, net 10-ia metų pralenkęs kalinimo rekordininką Nelsoną Mandelą. Prisiminkime šį patriotą ir svarbiausią jo nuostatą, kad sąžinė yra pagrindinis žmogaus gyvenimo vertybinis matas.
Giminės šaknys – mūsų rajone
Gajauskų pavardė minima keleto Gražiškių ir Pajevonio kraštų kaimų senuosiuose aprašuose. Naujasodžio kaime prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno dvi Gajauskų šeimos – mažažemiai valstiečiai Jonas Gajauskas ir Kazys Gajauskas, kurių šeimose užaugo septyni vaikai. Balio Gajausko motina – Adelė Gajauskaitė, gimusi 1901 m., gyvenusi gražioje vietoje netoli Talaikės ežero ir miškų. Ji paliko kaimą ir laimės ieškoti patraukė į Kauną.
Nors B. Gajauskas neprisiminė gyvenimo Vygreliuose, tačiau jo sapnuose ir vizijose dažnai iškildavo kaimo vaizdai: sena sodyba šiaudiniais stogais, obelų ir vyšnių sodas, uogakrūmiai ir dūzgiančios bitės. Vėliau jis rašė: „Be kaimiškos duonos, be šilto pieno kaimas atrodo lyg šlubas.“ Nors Balys nuo kaimiško gyvenimo nutolo, tačiau kaimo vaizdas išliko pasąmonėje.
Po melioracijos Gajauskų sodybos neišliko, palikuonys apsigyveno kitur. Pajevonyje gyvena B. Gajausko tetos šeima, o jo dukra Gražina – Vilniuje. Ji saugo tėvo atminimą, o dirbdama Signatarų klube bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre tęsia jo patriotinę veiklą.
Žmonės, prisimenantys B. Gajauską, pabrėžė ypatingą jo ryšį su trimis svarbiausiomis jo gyvenimo moterimis – motina Adele, žmona Irena ir dukra Gražina. Be jų pagalbos ir palaikymo jo likimas būtų buvęs kitoks. Motina ir žmona sunkiai išgyveno Balio kalinimą, tačiau suprato šios aukos svarbą, rūpinosi juo, lankė lageriuose. Simboliška, kad visi trys ilsisi bendrame šeimos kape kukliose Kauno miesto Seiniavos kapinėse.
Antisovietinės veiklos pradžia
Balio Gajausko vaikystė ir dalis jaunystės prabėgo Kaune. Čia jis mokėsi, subrendo kaip asmenybė – katalikiškai išauklėtas patriotas, principingas, mylintis laisvę ir tiesą. Visą gyvenimą jis vadovavosi šiomis vertybėmis, todėl netiko besikeičiančioms valdžioms.
Per karą dvejus metus buvo kalintas vokiečių koncentracijos stovykloje, o 1945 m. su draugais įkūrė pogrindinę grupę ir pradėjo antisovietinę kovą. Jie leido pogrindinį laikraštėlį, kūrė ir platino atsišaukimus, įvairiais būdais stengėsi pažymėti sovietinės valdžios draudžiamas minėti Lietuvos valstybines šventes, užmegzti ryšius su partizanais. Netrukus organizacijos veikla buvo išaiškinta, jos dalyviai areštuoti.
1948 m. Šiauliuose sulaikymo metu B. Gajauskas nušovė milicininką ir sužeidė sovietų karininką, tačiau pabėgti nepavyko. Tais pačiais metais jis buvo nuteistas 25 metams, kalėjo Rusijos ir Kazachstano konclageriuose. „Jis buvo iš tų žmonių, kurie negalėjo nesipriešinti. Jis aktyviai kovojo su sovietiniu režimu“, – prisimena Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Algirdas Jakubčionis.
Disidentinė veikla ir asmeninis gyvenimas
Atlikęs bausmę „nuo skambučio iki skambučio“, B. Gajauskas sugrįžo pas motiną, įsidarbino elektriku Kauno statybos valdyboje, nors valdžia jo neregistravo ir draudė gyventi Lietuvoje.
Nepaisydamas nuolatinio KGB dėmesio jis platino rezistencinius dokumentus, kaupė duomenis apie Sovietų Sąjungos lageriuose dėl politinių priežasčių kalinamus lietuvius, Helsinkio susitarimų žmogaus teisių klausimu pažeidimus. Informaciją perduodavo žmogaus teisių gynėjams užsienio šalyse. Laisvoje Vakarų spaudoje, radijo laidose, disidentų leidžiamoje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“ buvo viešinamos žinios apie katalikų ir antisovietiškai nusiteikusių žmonių persekiojimą.
1977 m. B. Gajauskas vėl buvo suimtas, ilgai tardomas ir nuteistas už antisovietinę propagandą dešimčiai metų ypatingojo režimo lagerio ir penkeriems metams tremties. Tų pačių metų spalį lietuvių pogrindžio leidinys „Aušra“ paskelbė Helsinkio grupės protestą bei jį nusiuntė LTSR generaliniam prokurorui, nurodydami, kad B. Gajauską kaltina mokslinių-archyvinių dokumentų rinkimu ir saugojimu, o tai nėra nusikaltimas.
Parama B. Gajauskui didėjo ir Vakaruose. Žinomas Briuselio advokatas Van den Bošas mėgino atvykti į teismą ginti lietuvį, tačiau jam nebuvo leista.
Dvasiškai disidentą palaikė motina ir draugė, Kauno II tarybinės ligoninės medikė Irena Dumbrytė, su kuria jis susipažino po pirmojo kalinimo. Pora susituokė lageryje 1978 metais. Ši ryžtinga moteris labai rizikavo, ištekėdama už lageryje kalinčio politinio kalinio.
Kalinamas B. Gajauskas daug skaitė, mokėsi kalbų, rašė publicistinius straipsnius, kuriuos sugebėdavo perduoti žmonai per pasimatymus, o ši juos pateikdavo užsienio spaudai.
Judėjimas už politinio kalinio išlaisvinimą
1979 m. Vakarų šalyse sustiprėjo judėjimas, reikalaujantis išlaisvinti Gajauską. Daug nuveikė JAV gyvenanti išeivijos aktyvistė, bendrapavardė Bronė Gajauskienė. Ji viešino B. Gajausko disidentinę veiklą, rašė laiškus senatoriams ir kongresmenams, žinomiems dvasininkams ir politikams, ragino prisidėti prie lietuvio išlaisvinimo. Raštą Kremliui dėl B. Gajausko išlaisvinimo pasirašė 170 JAV Kongreso narių ir 35 senatoriai.
Paramos B. Gajauskas sulaukė iš Vokietijos, Olandijos, Prancūzijos, „Amnesty international“ grupių, Jungtinės Karalystės parlamento narių. Jungtinių Valstijų Kongreso komisija pasiūlė B. Gajauską ir kitus disidentus kandidatais Nobelio taikos premijai gauti, tačiau tais metais premija atiteko Motinai Teresei. 1981 m. B. Gajauskas buvo apdovanotas Tarptautine taikos ir laisvės premija.
Į laisvę B. Gajauskas buvo paleistas 1988 m., kiek anksčiau, nei numatė bausmė. Trumpam su šeima išvyko į JAV, bet netrukus grįžo ir dirbo besikuriančios Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininku (juo išbuvo iki 1997 m.).
Dalyvavimas valstybės kūrime ir nusivylimai
1990 m. B. Gajauską Plungės rajono žmonės išrinko deputatu į Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą, Kovo 11-ąją jis pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. B. Gajauskas 1991–1992 m. vadovavo KGB veiklą tyrusiai komisijai. Pagal Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos sąrašą 1992 m. rinkimuose dar kartą jį išrinko į Seimą.
Savo atsiminimuose B. Gajauskas yra rašęs, kad Lietuvai paskelbus nepriklausomybę jo gyvenimo ir kovos tikslas buvo pasiektas.
Buvęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Povilas Jakučionis pastebėjo, kad labai principingas, kieto suvalkietiško charakterio B. Gajauskas neprisitaikė prie nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos gyvenimo. „Jis visada buvo idealistas ir jam atrodydavo, kad turi būti taip, kaip buvo seniau, kad visi patriotai, visi geranoriški ir dirba Lietuvai, – sakė P. Jakučionis. – Visi suprantame, kad taip nebuvo.“
Valstybės vadovybėje prasidėjo politiniai žaidimai, asmeninių tikslų siekimas, kurių Balys, būdamas labai sąžiningas ir principingas, nesuprato ir netoleravo. Jis nusivylė politika, užsidarė savyje, nemėgo viešų ir pompastiškų renginių, net gimtadienių ir jubiliejų nešventė. Daugiausia bendravo su buvusiais disidentais ir bendraminčiais, tvarkė savo archyvus, kurių pagrindu 2012 m. išleido knygą „Gulago saulėlydis. I dalis“.
Asmeninį ryšį su kova už Lietuvos nepriklausomybę ir Kovo 11-osios įvykius B. Gajauskas įvertino taip: „Lietuva, praradusi nepriklausomybę 1940 m., tuoj pradėjo kovą dėl laisvės. Prasidėjo ilgas ir skausmingas tautos kovų kelias, kuriuo ėjome 50 metų. Kiekvieni okupacijos metai – tiek hitlerinės, tiek sovietinės – buvo kruvini, reikalaujantys didelio ryžto ir pastangų. Tačiau laisvės troškimas negeso, o silpnėjant bolševikinei imperijai jis didėjo, kol buvo pasiekta pergalė. Nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė… Mano gyvenimo ir kovos tikslas pasiektas.“
Balys Gajauskas mirė Vilniuje 2017 m. rugsėjo 28 d., eidamas 92-uosius metus.
Pasitinkant 100-ąsias jo gimimo metines Seimo sprendimu 2026-ieji paskelbti Balio Gajausko metais. Didžiojo kovotojo už laisvę jubiliejus suteikia progą iš naujo permąstyti rezistencijos, pilietinės atsakomybės, žmogaus ir tautos laisvės svarbumą, o šio žmogaus gyvenimo ir veiklos istorija – pavyzdys, kad reikia aukotis ir ginti tai, kas svarbiausia.
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus muziejininkė
Autorius: Elena RUPEIKIENĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
