Paežerių dvaro bokštą puošė laikrodis

Vilkaviškio senamiesčio architektūra išliko tik senose nuotraukose. Šimtmečius skaičiavę mūriniai pastatai griuvo pasaulinių karų audrose. Čia vyko nuožmiausi mūšiai, o miestas ėjo iš rankų į rankas. Tai, kas išliko po Antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu buvo paslėpta po storu tinko sluoksniu.

Nepaisant to, Vilkaviškio krašto žmonės turi kuo didžiuotis. Vos už kelių kilometrų nuo miesto stūkso Paežerių dvaro kompleksas – bene gražiausias tokio tipo objektas visoje Marijampolės apskrityje.

Tai vieta, gausiai apželdinta šimtamečių medžių alėjomis. Tyvuliuojančio ežero fone yra išlikusi istorinė architektūra: rūmai, tarnų namai, ledainė, spirito varyklos dalis, ūkinės paskirties objektai ir į dangų besistiebiantis karūna papuoštas bokštas.

Belvederiu vadinamas bokštas į dangų iškilo XIX a. antroje pusėje ir yra pažymėtas neogotikos potėpiais. Bokštas padalintas į kelis tarpsnius, prišlietas prie tarnų namų – tarsi susiliejęs su oficina.

Skirtingai nuo puošnios tinkuotos tarnų buveinės, Paežerių dvaro bokštas – raudonų plytų. Nors šiek tiek pasviręs link pagrindinių dvaro sodybos vartų, jis sėkmingai atlaiko čia besilankančių žmonių srautus. Sako, pastatytas ant molio, todėl ir bokšto kryptis nėra visiškai tiesi.

Viršuje išlikusi karūna sufleruoja objekto paskirtį – iš viršaus buvo apžvelgiamos apylinkės. Pakilus septyniolika metrų arčiau dangaus, atsiveria panorama į ežerą ir senąjį parką. Iš bokšto buvo stebimas ir tarptautinės reikšmės kelias, vedantis Karaliaučiaus link. Retkarčiais dvaro ūkvedys kildavo į viršų ir akylai stebėdavo tarnų darbus lauke.

Paprastai dvare apsilankę svečiai kopdavo į belvederio viršūnę ir tik po to žygiuodavo link rūmų prieigų.

Nors viršuje buvusių langų angos užmūrytos, kiti langeliai įrėminti piliastrais ir smailiomis arkomis padabintomis sąramomis. Lipant į viršų aplink besivejančiais laiptais, atsiveria šešiais tarpsniais padalinta erdvės perspektyva. Galima stabtelėti ir atsikvėpti – grožėtis muziejaus eksponatais. Visą pastatą vainikuoja kuorai arba neogotikinė arkatūra. Apžvalgos aikštelę vis dar supa dantytas parapetas.

Senoje XX a. pradžios nuotraukoje neseniai išvydau dar nematytą kadrą. Fotografas nupaveikslavo vijokliais apaugusią oficiną – tarnų namus. Dėmesį patraukė šalia stūksančio bokšto viršūnė. Priartinęs vaizdą išvydau belvederio viršuje įkomponuotą laikrodį. Senasis laikrodis buvo įrėmintas raudonų plytų apskritime. Toje nuotraukoje gražią, saulėtą dieną tarnaitė puoselėjo augmeniją, šalia vaikštinėjo vištos ir išdidus gaidys – gyvenimas dvaro sodyboje tekėjo įprasta vaga ir dvelkė ramybe.

Sakoma, kad belvederio viršūnėje šventinių progų metu buvo iškeliama vėliava. Stebėdami aplinką žmonės naudojosi žiūronais.

Legendomis apipintas dvaras turi savo istorijų ir apie bokštą. Vienu metu jame buvo įkurtos šunidės. Manoma, kad atvėrus pagrindines duris iš viduje buvusių narvų pasileisdavo skalikai. Legendoje pasakojama, kad antrame aukšte buvo įrengtas kambarys tarnaitei, kuri prižiūrėjo šunis. Apsilankę turistai juokauja apie trečiame aukšte buvusį kambarį, kuriame apsistodavo dvaro ekonomas, prižiūrėjęs tarnaitės veiklą.

Šalia bokšto, pievelėje, pavasarį pražysta jazmino krūmas. Čia atvyksta pasivaikščioti šeimos. Šimtamečių medžių pavėsyje bėgioja vaikai. Visai šalia – medinių skulptūrų grožis. Kiek tolėliau tviska autentiški Paežerių dvaro rūmai, laukiantys turistų. O septyniolika metrų į dangų iškilęs bokštas kiekvieną pasitinka ir kiekvieną išlydi.

Autorius: Tomas SUŠINSKAS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama