Kanklių skambesys Vilkaviškyje – tradicija, jungianti kartas
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Etninės kultūros globos tarybai 2026-uosius paskelbus Kanklių metais, senasis lietuvių instrumentas dažniau skambės ne tik koncertų salėse, bet ir jaunųjų muzikantų rankose. Vilkaviškyje kankliavimo tradiciją puoselėja pedagogės Raimonda Kurauskienė ir Daiva Venienė. Kolegių pamokose kanklės tampa gyvu ryšiu su tautos šaknimis.
Prisimena pačią pradžią
Vilkaviškio muzikos mokykloje (dabartinėje Vilkaviškio menų mokykloje) kanklių klasė buvo atidaryta 1979-aisiais. Tais metais į ją įstojo penkios mergaitės, vėliau – dar dvi. Tarp pirmųjų mokinių buvo ir kanklių mokytoja vėliau tapusi Daiva Venienė.
Anuomet kanklininkes mokė iš Panevėžio atvykusi pedagogė Rima Kirklauskienė, tačiau dėl šeiminių aplinkybių ji Suvalkijoje ilgai neužsibuvo. Vėliau mokinių ugdymą tęsė pedagogas Simas Gavelis, padėjęs tvirtus pamatus kanklių tradicijai Vilkaviškyje.
R. Kurauskienė prisiminė, kad jos pačios noras mokytis muzikos brendo kurį laiką, tačiau tėvai į šį dukters siekį žvelgė gana skeptiškai. Todėl Raimondai neliko nieko kito, kaip pačiai nueiti į stojamuosius egzaminus, o jau po to namuose pranešti faktą: ji įstojo, o tėvams beliko pasirašyti dokumentus.
Abi pedagogės prisiminė, kad kanklės jas taip sužavėjo, jog noras muzikuoti natūraliai peraugo į sprendimą rinktis muzikos studijas. Simboliška ir tai, kad D. Venienė, baigusi mokslus ir sugrįžusi dirbti į Vilkaviškio muzikos mokyklą, groti kanklėmis vienus metus mokė dabartinę savo kolegę Raimondą.
Reikia kantrybės ir praktikos
Šiuo metu Vilkaviškio menų mokykloje groti kanklėmis mokosi 19 mokinių. Dažniausiai kankles renkasi mergaitės, vis dėlto abi pedagogės jau moko ir po berniuką. Ir tai yra tarsi sugrįžimas prie tradicijos ištakų, mat seniau kanklės dažniausiai skambėdavo vyrų rankose – juk būtent jie mokėjo ne tik groti, bet ir pasigaminti šį styginį instrumentą.
Pasak pedagogių, kanklės kasmet reikalauja papildomų pastangų jas populiarinant, nes dažnai nusileidžia tokiems instrumentams kaip pianinas ar gitara. Todėl mokytojos aktyviai ieško būdų sudominti vaikus – rengia atviras pamokas, kviečia priešmokyklinio ugdymo grupių auklėtinius bei pradinių klasių mokinius susipažinti su kankliavimu, instrumento skambesiu. Ir tokios veiklos pasiteisina – Lietuvos mastu Vilkaviškis atrodo stipriai, kanklėmis besidominčių mokinių rajone netrūksta.
„Kiekvienas instrumentas, jei sieki juo groti gerai, reikalauja laiko ir pastangų. Kuo daugiau valandų praleidi repetuodamas, tuo geresnis rezultatas, nes meistriškumas ateina per praktiką.
Kanklės turi savų subtilybių: kūrinio viduryje reikia gebėti labai greitai keisti kaitiklius, aukštinančius ar žeminančius stygų garsą. Taip pat būtina išmokti skirtingų kankliavimo būdų – pirštinio, brauktukinio ir mišraus. Visa tai perprasti reikia laiko“, – sakė R. Kurauskienė.
Kankliuoja ir klasiką, ir roką
Nors kanklės priskiriamos liaudies instrumentams, pedagogės pabrėžė, kad tai nereiškia, jog mokiniai per pamokas groja vien tik liaudišką muziką. Repertuaras – itin įvairus. Rengiantis konkursams tenka atlikti ir netikėtų kūrinių – nuo klasikos iki roko stiliaus aranžuočių, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti visai nederančios su kanklių skambesiu. Vis dėlto būtent taip atskleidžiamas šio instrumento universalumas.
Muzikos pedagogės taip pat pastebėjo, kad vaikams labai patinka groti ansamblyje. Muzikuoti būryje lengviau ir drąsiau negu vienam, ansamblių repertuaruose skamba tiek tradicinės, tiek koncertinės kanklės. Bendras muzikinis patyrimas skatina bendrystę ir augina pasitikėjimą savimi.
„Vaikams atsiskleisti galimybės tikrai didelės. Jie gali pasirinkti norimus groti kūrinius, o mes visada į tai atsižvelgiame. Šiandien muzikinės medžiagos tikrai netrūksta – pasirinkimas labai platus, nepalyginsi su tais metais, kai tik pradėjome dirbti. Kanklėms daug kūrinių aranžuoja Vilkaviškio menų mokyklos direktorius Artūras Pečkaitis“, – kalbėjo D. Venienė.
Proga išgirsti tai, kas savita
Mokytojos džiaugėsi, kad Etninės kultūros globos taryba šiuos metus paskelbė Kanklių metais. Jų manymu, tai turėtų prisidėti prie didesnio instrumento populiarumo ir paskatinti dar daugiau vaikų atrasti kanklių skambesį.
Pasak R. Kurauskienės, Lietuvoje kanklės atrodo įprastas instrumentas, tačiau užsienyje, ypač tolimesnėse nei Baltijos regionas šalyse, jis sulaukia didelio susidomėjimo – žmones stebina tiek neįprastas vaizdas, tiek unikalus, jiems dar negirdėtas skambesys.
„Labai svarbu vertinti tai, ką turime savito. Senaisiais laikais per adventą buvo draudžiama linksmintis ir muzikuoti, tačiau kanklių muzika buvo leidžiama – ji laikyta sakralia. Geriausias metas groti kanklėmis buvo saulėtekis ir saulėlydis, tai yra perėjimo iš šviesos į tamsą arba iš tamsos į šviesą momentai“, – pasakojo pedagogės.
Kanklių metų proga mokytojos planuoja ne vieną renginį ir jau dabar jaučia šio instrumento populiarumo atgijimą – kartu su savo mokiniais jos vis dažniau kviečiamos koncertuoti bendruomenių ir švietimo įstaigų renginiuose.
R. Kurauskienė baigia rengti knygelę „Kas atneša sapnelį? Musė vardu Eimusė“, kurioje skaitytojų lauks eilėraščiai, kūrybinės užduotėlės, lopšinės – jos įrašytos pritariant kanklėmis. Tuo tarpu D. Venienė metų pabaigoje planuoja išleisti leidinį, skirtą muzikos pedagogo Ričardo Makūno atminimui, – jame bus publikuojami buvusio kolegos kūriniai, pritaikyti atlikti kanklėmis. Pedagogė jau pradėjusi rinkti ir sisteminti medžiagą. Kolegės taip pat ruošiasi vasarą vyksiančiai Moksleivių dainų šventei – į ją važiuos kartu su savo kanklininkais ir pasirodys ansamblių vakare. Mokytojos sakė niekada nepraleidžiančios Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventės, kurios metu Šv. Jonų bažnyčioje vyksta kanklių muzikai skirtas vakaras. Jame kartu groja net keli šimtai kanklininkų. Nuo 1998 m. tai tapo gražia ir gyva Lietuvos muzikine tradicija.
Autorius: Toma Birštonė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
