Kaip Vilkaviškio stačiatikių cerkvė tapo katalikų bažnyčia

Laikraščio skaitytojams, besidomintiems Vilkaviškio praeitimi, siūlome galimybę vienu metu susipažinti su faktais, kuriuos apie istorinius objektus pateikia dvi „Santakos“ bičiulės – istorijos entuziastės Elena Čepaitė ir Sigita Švedaitė. Abi jos paruošė rašinius apie Vilkaviškyje tebestovinčią Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią ir jau tik istorinėje atmintyje likusias krašto sinagogas.

Šiame numeryje publikuojame straipsnius apie Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią.

XX a. pradžioje Vilkaviškis buvo augantis pasienio miestas – su kareivinėmis, geležinkeliu, įvairiataute bendruomene ir skirtingų konfesijų maldos namais. 1902 m. gruodžio 2 d. čia buvo iškilmingai pašventinta Šv. Nikolajaus stačiatikių cerkvė. Ji iškilo carinės Rusijos laikais, kai stačiatikių tikyba buvo viena iš imperijos atramų vakariniuose pakraščiuose. Statybai Šventasis Sinodas skyrė 23 tūkst. rublių, dar 6 tūkst. suaukojo vietos tikintieji. Cerkvė tapo ryškiu miesto akcentu ne tik religiniu, bet ir politiniu požiūriu.

Tačiau jos likimą netrukus pakeitė karas. 1915 m., Vilkaviškį užėmus vokiečių kariuomenei, cerkvė buvo perimta okupacinės valdžios ir pritaikyta karių katalikų pamaldoms. Taip dar iki Lietuvos valstybės atkūrimo pastatas iš esmės pakeitė savo paskirtį – stačiatikių maldos namai tapo katalikų bažnyčia.

Po karo, kai miestas atsidūrė jaunos Lietuvos Respublikos sudėtyje, cerkvės klausimas virto tikru administraciniu galvosūkiu. 1919 m. rugpjūčio 5 d. Vilkaviškio parapijos vikaras kunigas Vincentas Vaičiulis kreipėsi į Vidaus reikalų ministerijos Tikybų departamentą. Prašyme buvo rašoma, kad stačiatikių „cerkvė rusams dabar visiškai nereikalinga, nes mieste nėra nei vieno stačiatikio“, bei „kad per visą karą vokiečių katalikų kunigai laikė joje pamaldas ir dabar tebelaiko“. Todėl prašė cerkvę atiduoti katalikams, paversti bažnyčia o „ne kokių teatrų namu“, kurioje galėtų melstis Lietuvos kariuomenės kariai bei „Žiburio“ gimnazijos mokiniai. Prelatas Matas Dabrila apsiėmė ją restauruoti.

Valstybinė mašina pajudėjo. Departamento direktorius J. Vaičkus sutiko su argumentais ir 1919 m. rugpjūčio 19 d. nukreipė reikalą į Žemės ūkio ir Valstybės turtų ministeriją. O jau po savaitės, rugpjūčio 26-ąją, ministerijos įgaliotinis Vilkaviškio apskričiai p. Budrys raštu leido kunigui Vaičiuliui cerkve naudotis – tiesa, laikinai. Šis „laikinumas“, kaip paaiškėjo vėliau, užsitęsė ilgus metus.

Tačiau netrukus pasigirdo ir kitas balsas. 1920 m. gegužės 15 d. Aleksandras Ūsas, prisistatęs krikščionių stačiatikių įgaliotiniu Vilkaviškio, Naumiesčio, Marijampolės ir Kybartų miestuose, kreipėsi į tą patį Tikybų departamentą. Jis rašė, kad regione esą apie 700 stačiatikių, kurie neturi cerkvės pamaldoms laikyti, vaikams krikštyti ir už mirusiuosius melstis. Todėl prašė Vilkaviškio cerkvę grąžinti teisėtiems šeimininkams – stačiatikiams.

Departamento pareigūnai ėmė rinkti duomenis. 1920 m. rugpjūčio 23 d. Vilkaviškio apskrities viršininkas pranešė, kad cerkvė yra geros būklės, ją globoja katalikų klebonas, o 14 varstų spinduliu aplink Vilkaviškį gyvena 119 stačiatikių, visoje apskrityje – apie 580. Atrodė, kad skaičiai kalba patys už save, tačiau ginčas tik stiprėjo.

1921 m. apskrities viršininkas Volunsevičius, vedęs rusę ir, matyt, geriau supratęs stačiatikių bendruomenės padėtį, pateikė dar niūresnį vaizdą: cerkvę tebeprižiūri klebonas, bet pamaldos joje nebevyksta, Naumiestyje, Marijampolėje, Kybartuose ir Vištytyje cerkvės jau „paimtos katalikais“, o trijose apskrityse – Vilkaviškio, Marijampolės ir Šakių – stačiatikiai išvis neturi jokių maldos namų. Jis prašė bent Vilkaviškio cerkvę grąžinti stačiatikiams.

Vis dėlto sprendimai jau buvo priimti. 1923 m. sausio 17 d. Tikybų departamentas pranešė, kad A. Ūso prašymas „paliktas be pasekmių“, nes pastatas jau perduotas katalikams. A. Ūsas pasirašė, kad su tuo supažindintas.

Tai nesustabdė naujų iniciatyvų. 1923 m. vasarį stačiatikių parapijų atstovai iš Vilkaviškio, Kybartų, Marijampolės, Kalvarijos, Paširvintų, Vištyčio ir Naumiesčio kreipėsi net į Lietuvos Prezidentą. Prie jų rašto savo nuomonę pridėjo ir Kybartų stačiatikių klebonas, Vilkaviškio cerkvės šventikas Jonas Levickis, vėliau kaip lenkų pavaldinys išsiųstas iš Lietuvos.

Tuo pat metu miestas turėjo savų planų. 1923 m. vasario 28 d. Vilkaviškio miesto valdyba paprašė cerkvę perduoti savivaldybei – čia esą būtų galima įkurti rotušę. Atrodė, kad iš tiesų kairė nežino, ką daro dešinė. Tačiau Vidaus reikalų ministerija buvo nuosekli: tiek stačiatikiams, tiek miesto valdžiai buvo atsakyta taip pat – prašymai netenkinami.

Ginčas pasiekė net kariuomenę. 1925 m. Seimo nario Jevtichijaus Jerino iniciatyva Krašto apsaugos ministerija išsiuntė raštą Vidaus reikalų ministerijai dėl cerkvės Vilkaviškyje. Įdomu ir tai, kad J. Jerinas rašė, jog „buv. pulko bažnyčioje /stačiat./ pačiame kareivinių rajone įrengtas kareivių kliubas, […] o taip pat ir Vilkaviškio įgulos kariai stačiatikių tikybos neturi dabar savo bažnyčios ir yra priversti atlikti pamaldas liuteronų kirchėje, jų mokykloje ar privatiniuose namuose.“

Galutinai taškai buvo sudėti tik ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. 1926 m. Vidaus reikalų ministerijai pateikti duomenys rodė, kad Vilkaviškio apskrityje tuo metu gyveno 755 stačiatikiai, iš jų 115 – pačiame mieste. Tuo pat metu katalikų vyskupijos kurija informavo, kad buvusios cerkvės, dabar jau Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios, kapitalinis remontas 1926 m. kainavo 18 500 litų, dar 10 000 litų buvo numatoma skirti 1927 m.

1931 m. spalio 28 d. Žemės reformos departamentas galutinai konstatavo: cerkvė pastatyta miesto žemėje, o stačiatikių valdžia neįrodė nuosavybės teisių. Todėl juridinio pagrindo grąžinti pastatą nebėra.

Taip Vilkaviškio Šv. Nikolajaus cerkvė galutinai tapo katalikų Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia – pastatu, kurio istorijoje atsispindi visas tarpukario Lietuvos situacijos sudėtingumas: besikurianti valstybė, konkuruojančios konfesijos ir miestas, bandantis rasti savo vietą naujoje epochoje.