Amžiai bėga, o Šyvis šoka ir dovanoja džiaugsmą
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Mūsų kultūroje žiema yra karnavalų metas. Turbūt daugelis esame dalyvavę Naujųjų Metų ar Užgavėnių karnavaluose. Užsidėję kaukę ir apsivilkę personažo kostiumą tampame kažkuo kitu: asmeniu, gyvūnu, gamtos jėga ar paprasčiausiu daiktu. Esmingiausia karnavalo savybė yra persirengimas. Dėl jo galime patirti stebuklingą pokytį. Žiūrint šiuo aspektu laikas nuo antrosios Kalėdų dienos iki Trijų Karalių, liaudiškai vadinamas tarpušvenčiu, gražiškiečiams yra dar labiau ypatingas – sodybas lanko Šyvio šokdintojai. Visuomenei ši tradicija bus priminta sausio 24 d., 12 val., Paežerių dvare.
Persirengėliai – lyg ano pasaulio vizitas
Jei gyventumėte Gražiškių apylinkėse, vieną tamsų žiemos vakarą į jūsų namus sugužėtų nepaprasta kompanija – kareiviai, čigonai ir čigonės, gandras ar gervė, meškininkas ir meška, žmogus, apsiginklavęs šluota, daktaras, muzikantas, kasininkas, žydas, ubagas, juokdarys, velnias… Jų visų centre puikuotųsi baltas arklys – Šyvis. Tai reikštų, jog jūsų namų taisyklės pasikeitė, jūs jau – nebe šeimininkas, o stebuklingos tikrovės dalyvis. Jūsų namuose vyksta Šyvio šokdinimas.
Šyvio šokdinimas – unikali, tik Gražiškiuose išlikusi persirengėlių vaikščiojimo pakiemiais tradicija, kurią tęsia paprasti miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. 2022 m. šis paprotys įtrauktas į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą. Apie jį pasakoja Andriaus Milinkevičiaus sudaryta 2025 m. išleista knyga „Šyvio šokdinimo tradicija“.
Tiksli papročio kilmė nėra žinoma. Esama nuomonių, jog į šį Paprūsės regioną jis atėjęs iš Rytprūsių, kiti abejoja ir sako, jog persirengėlių tradicija į Užnemunę atėjusi iš Vidurio Lietuvos, dar kiti – jog iš vakarų slavų (mozūrų).
Tačiau jau nuo neatmenamų laikų kalėdiniu laikotarpiu žmonės šiame krašte persirengdavo ir tapdavo personažais, krečiančiais pokštus ir visus panardinančiais į šventišką šurmulį, kuriam negalioja objektyvaus pasaulio taisyklės. Tiksliau – galioja, nes visi personažai yra realūs, tačiau jų sambūvis ir veikla turėjo ir tebeturi kažką paslaptingo. Akivaizdžiausias šios paslapties simbolis – baltas arklys. Anot etnologo Arūno Vaicekausko, balta spalva – „mirties ir anapusinio pasaulio spalva“, tad Šyvis simbolizuoja anapusinio pasaulio dalyvavimą mūsų kasdienėje tikrovėje, o namus užgriūvantys persirengėliai yra lyg ano pasaulio vizitas. Tačiau jis visai nebaisus.
Ši stebuklinga tikrovė nesiveržia į namus per jėgą. Kaip A. Milinkevičiaus knygoje pasakoja didis papročio žinovas Vitas Venclova, kareivių vadas pirmiausia atsiklausia sodybos šeimininko, ar šis leidžia savo namuose pašokdinti Šyvį. Jam leidus ir paruošus didžiausią kambarį, vadas paskambina varpeliu ir įbėgęs šluočius vikriai iššluoja aslą. Tada įžengia kareiviai, kurie parodo, kaip moka atlikti komandas ir dainuoti. Po to – muzikantai ir Šyvis. Jam apšokant kambarį sueina visos kitos kaukės, kurios turi savo uždavinius. Čigonės buria, čigonai kaulija, daktarė gydo, ubagėliai traukia liūdnas dainas, meškos tramdytojas siūlo imtis su savo meškute, velnias visur šokinėja ir teplioja suodžiais… Kartais Šyviui tenka parodyti savo vikrumą ir šokant ant stalo! Vaidinimo pabaigoje kasininkas iš gaspadoriaus paprašo pinigėlio, ir visi išbilda į kiemą. Kareiviai gauna komandas „Rikiuotėn stot!“ ir „Žengte marš!“, šluočius vėl iššluoja kambarį, ir margaspalvė kompanija išgarma. Stebuklas pasitraukia, kasdienybė sugrįžta.
Tradicijai išnykti neleidžia vietos žmonės
Apie tai, kad kasdienybei vis dėlto reikia stebuklo, liudija Šyvio šokdinimo tradicijos pertrūkiai ir atgimimai. Vienas ryškiausių pertrūkių buvo karo ir pokario metais, kada vaikščioti po kiemus buvo neįmanoma ar pavojinga. Tačiau tradicija nemirė.
Anot Ritos Vasiliauskienės, Gražiškių bendruomenės pirmininkės ir vienos iš dabartinių Šyvio šokdintojų, Teresė Venclovienė (g. 1915), Vito Venclovos mama, buvo pirmoji gyvai prisimenama šios tradicijos saugotoja. Ji pati savo namuose siuvo kaukes, organizuodavo repeticijas ir pasirodymus. Anksčiau kiekvienas kaimas turėjęs savo Šyvio komandą, kurios rungdavosi tarpusavyje. Pirmoji T. Venclovienės atgaivinta komanda buvo Bambinių kaime, kuriame tada gyveno jos šeima. Kai melioracija privertė išsikelti į Gražiškius, Teresė organizavo Gražiškių komandą. Šią tradiciją moteris tęsė virš 30 metų. Estafetę iš jos perėmė Alesė Jankauskienė, pradėjusi dirbti kultūros darbuotoja. Galiausiai ji atiteko R. Vasiliauskienei, kukliai vadinančiai save savanore. Rita šias pareigas pagal aplinkybes dalijasi su kultūros darbuotoja Sigute Žemaitiene. Nors pati kilusi iš Kybartų, tačiau Bambiniuose gimęs tėtis šokdinant Šyvį buvo kareivis. O Rita geba ir čigonauti, ir daktarauti – nelygu, ko trūksta.
Šiuo metu kaukes ir kostiumus komandai atnaujina arba pasiuva Vilkaviškio kultūros centro artelės darbuotoja.
Persirengėlių grupė laikui bėgant pasipildė naujais personažais (šluočius ir juokdarys yra vėlesnės kilmės).
Vaidmenys – ir išlaukti, ir pasiūlyti
Kyla klausimas, koks yra ryšys tarp personažo ir jo atlikėjo. Juk persikūnydami atlikėjai prisiliečia prie kažko amžino. Ką apie tai sako patys Šyvio šokdintojai?
Ogi nieko mįslingo.
Alfonsas Laucius Šyvį šokdina jau apie dvidešimtmetį. Atsikėlęs į Kregždžių kaimą Gražiškių seniūnijoje prieš trisdešimt šešerius metus, jau matęs pasaulio, vaidinimą pirmą kartą išvydo šokdintojams įžengus į jo namus. Seniesiems artistams išėjus, gavo A. Jankauskienės pasiūlymą tapti kareivių vadu, tačiau atsisakė. Čigonu būsiąs.
Paklaustas, iš kur semiasi įkvėpimo, gal vaikystėje tekę susidurti su čigonais, atsako: „Ne.“ Tiesiog „liežuvis dar eina neblogai.“ Įeiti į vaidmenį visai lengva: apsirengi kostiumą ir žinai, ką daryt! Beje, jo darbas – ne varažyti, o ką nugvelbt, kokių baikų iškrėst… Kol daktarė gydo, čigonės buria, ir čigonas savaip pasidarbuoja. „Visko buvę“, – ne kartą pakartoja Alfonsas, net aviną yra tekę vogti iš tvarto… Niekas niekada nepyko – net kai „daktarės“ gydomo „ligonio“ kašių nudžiovė. Viskas dažnai baigdavosi šokiais. O šiaip čigono darbas dar yra prižiūrėti arklį, suoliuką Šyviui šokant pakilnot ir į maišą ko nors arkliukui parūpinti. „Nuobodu būtų be Šyvio“, – sako A. Laucius.
Lukas Prascienius, jaunosios kartos atstovas, Šyvį šokdina penkerius metus. Šyvis – neatsiejama vaikystės dalis. Visi mažieji jo kartos gražiškiečiai prilipę prie langų laukdavo, kada Šyvis užsuks į namus. Prie šokdintojų norėjo prisijungti jau vaikystėje – šokdino ir senelis, ir mama. Lukas nekantriai laukė, kada pakvies prisijungti ir jį. Pirmasis vaidmuo – meškos vedlio, dabar vaikinas – šluočius ir kasininkas.
Pirmieji kostiumai, kiek girdėjęs, buvę surinkti iš gyventojų – žmonės kailiniais prisidėjo, šluočius gavęs ploščių.
Įsikūnyti į vaidmenį bėdos nėra. Įkvėpimo šaltinis Lukui yra senieji vaidmens atlikėjai.
Paklaustas, kaip tampa savo personažu, jis sakė: „Atidirbau ranką. Žinau, ką daryt. Nereikia nė repeticijų – pasakė datą, ir važiuoju.“ Kaip šluočius, vaikinas privalo du kartus – prieš ir po vaidinimo – iššluoti aslą. Jis net yra išmokęs ypatingą judesį šiam veiksmui atlikti, kad juoko sukeltų. Kaip kasininkas, jis privalo surinkti Šyviui ant avižėlių, kad šis neišalktų, kad pašaro turėtų.
„Tiesiog smagu“
Paklaustas apie vaidinimo prasmę, L. Prascienius visų pirma mini bendruomenę. Gražiškiečiai, pasirodo, turi kalėdinį priežodį: „Kur daugiau susitiksi – arba bažnyčioj, arba Šyvy.“
Pastaraisiais metais Šyvis lanko gyventojus pagal išankstinį susitarimą. Žmonės pasiruošia lauktuvių, dovanų. „Krašto gyventojams tai yra įaugę į kraują“, – sako Lukas. Kaip gyvenimo moto vaikinas cituoja šviesaus atminimo A. Jankauskienės žodžius: „Noriu, kad kiekvienas jaunas gražiškietis, išeidamas iš Gražiškių, išsineštų dalelę Šyvio.“ Lukas norėtų pašokdinti Šyvį ir su savo vaikais, nes, anot Gražiškių seniūnės, „mes turime savo herbą su Šyviu, turime jį puoselėti.“
Nei Alfonsas, nei Lukas apie gilesnę vaidinimo prasmę negalvoja. „Tiesiog smagu“, – sako Alfonsas. „Atlieku vaidmenį ir nesuku sau galvos“, – sako Lukas. Tai lyg šmaikštus pasišaipymas iš visų etnologinių išvedžiojimų: amžiai bėga, o Šyvis šoka, dovanodamas džiaugsmą. Kas pasakė, kad amžinybė, stebuklų karalystė, nėra įdomi ar kad ji glūdi kažkur labai toli?
Vilkaviškio viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė
Autorius: Saulenė PUČILIAUSKAITĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
